Ses. Aistė BALČIŪNAITĖ SJE
Birželio 24-ąją įšventinti pirmieji nuolatiniai vedę diakonai Lietuvoje. Jie tarnaus Kauno arkivyskupijoje ir Lietuvos kariuomenės ordinariate ir prisijungs prie gausios nuolatinių diakonų bendruomenės Romos Katalikų Bažnyčioje. Šiuo metu jų yra truputį daugiau nei 45 tūkstančiai. Lietuvos Bažnyčios bendruomenė praturtės naujai sena tarnyste. Nuolatinio diakonato gyvavimo istorija, nors yra permaininga ir įvairi, liudija šios tarnystės svarbą Bažnyčios bendruomenei.
Pradžia Lietuvoje
Nuolatinių diakonų tarnystės atsiradimas Lietuvoje man yra ryškus Dievo svajonės-troškimo išsipildymas. Popiežius šv. Jonas Paulius II 1999 m. vizito ad limina Apostolorum atvykusiems Lietuvos vyskupams priminė nuolatinio diakonato vertę bei galimybes pastoracijoje ir paskatino mūsų krašto ganytojus pamąstyti apie jo įvedimą Lietuvoje. 2003 m. parengti pastoraciniai dokumentai, reikalingi nuolatinio diakonato tarnystei Lietuvoje pradėti, ir 2006 m. Vatikanas juos patvirtino. 2012 m. Kauno arkivyskupija pradėjo nuolatinių diakonų ugdymo programą. Šiemet jau džiaugiamės, jog pirmi penki vedę vyrai yra pašvęsti sekti ir liudyti tarnaujantį Kristų.
Į šį nuolatinio diakonato atsiradimo Lietuvoje procesą Dievas netikėtu būdu mane, 24 metų teologijos studentę, įtraukė per dėstytoją, tuomet dar kunigą, vyskupą Joną Ivanauską, kuris pasiūlė parašyti kursinį darbą apie nuolatinį diakonatą. Rašant šį darbą, mane prakalbino Apaštalų darbų tekstas, siejamas su diakonystės atsiradimu – apaštalai nutaria išrinkti septynis patikimus vyrus, kad geriau atlieptų pirmosios krikščionių bendruomenės poreikius (Apd 6, 1–6). Pajutau Dievo svajonę – troškimą, kad būtų pasirūpinta ir šiandienos tikinčiųjų bendruomenės poreikiais jai patarnaujant. Taip atsitiktinis kursinis darbas mane įtraukė į prisidėjimą prie nuolatinio diakonato programos kūrimo. Prisimenu, kaip nekantru buvo laukti, kada bus patvirtinti į Vatikaną išsiųsti dokumentai, o sulaukus patvirtinimo – kada viskas prasidės. Jaunatviškai norėjosi visko labai greitai. Teko laukti, priimti, kad viskas vyksta palaipsniui; retkarčiais nudžiugindavo pasirodę straipsniai, jog planuojama šią tarnystę įvesti ir Lietuvoje. Laukimo laikotarpis paskatino melstis už šios tarnystės atsiradimą Dievo laiku. Neabejoju, kad dėl diakonato tarnystės atkūrimo buvo melstasi prieš Vatikano II Susirinkimą, meldėsi ir vėliau tapusieji diakonais, taip pat meldėsi moterys ir vyrai, kuriems ši tarnystė buvo svarbi. Judino ir tie, kurie atvažiuodami liudijo ir kalbėjo apie nuolatinio diakonato vaisius Bažnyčiai. Drąsus buvo tuometinio Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ sprendimas pradėti ruošti pirmuosius nuolatinius diakonus Lietuvoje.
Dievo vedimu tuomet dirbau institucijoje – Gyvenimo ir tikėjimo institute, kuriam buvo patikėtas kandidatų rengimas. Su džiaugsmu prisidėjau prie šio darbo. Buvo įdomu pažinti, kaip Dievas į diakonato kelią kviečia ir brandina vedusius vyrus, kartu ir jų šeimas, nes tai pašaukimas pašaukime. Buvo iššūkis praktiškai pritaikyti tai, kuo pati buvau kažkada prisidėjusi prie programos kūrimo, ir kartu su atsakinga komanda ir kandidatais ją tobulinti, kad ji labiau padėtų visapusiškai brandinti pašaukimą. Esu dėkinga Dievui, kad dvejus metus iš arti galėjau stebėti šią kelionę, o po to Jis pašaukė mane eiti kitu keliu. Buvo gera ir toliau iš šono matyti tą kūrybingą ir atsakingą pašaukimo ugdymo darbą, kurį atliko visa Nuolatinių diakonų ugdymo centro komanda – vadovas kun. Kęstutis Genys, koordinatorė Virginija Malinauskienė, dvasios tėvas Stasys Kazėnas, pastoracijos praktikos vadovas kun. Augustinas Paulauskas bei kartu talkinę dėstytojai.
Kas yra nuolatinis diakonatas?
Natūraliai kyla klausimai: kas yra nuolatinis diakonas, kuo svarbi ši tarnystė, kam jai reikia šventimų? Krikštu kiekvienas tikintysis yra pašauktas sekti tarnaujančiu Kristumi. Tačiau esame kūniški ir mums reikia viešo ir matomo malonės ženklo, sakramento, kuris mums primintų ir įkvėptų tarnaujančia meile liudyti rūpestį dėl artimo. Galime sakyti, kad Bažnyčios autentiškumui reikia aiškios ir nuolatinės artimo meilės veiklos kaip atpažįstamos jos viešo liudijimo pasauliui dalies.
Taigi nuolatinis diakonas tarnauja, kad primintų Bažnyčios bendruomenei su Krikštu gautą misiją ir paskatintų tarnystei Bažnyčioje ir pasaulyje. Būdamas Kristaus-Tarno ženklas, diakonas yra tarnaujančios bei misijinės bendruomenės puoselėtojas ir kartu gyvas liudytojas. Popiežius Pranciškus nuolatinių diakonų misiją įvardijo kaip tarnystės dovanos Bažnyčioje saugojimą ir globojimą: „Jūs esate tarnystės Bažnyčioje sargybiniai: Žodžio tarnystės, Altoriaus tarnystės, tarnystės vargšams.“ Anot popiežiaus, svarbi nuolatinių diakonų užduotis yra savo pavyzdžiu priminti mums, kad tikėjimas skirtingose savo raiškose – bendruomenės liturgijoje, asmeninėje maldoje, įvairiose gailestingumo darbų formose ir skirtinguose pasauliečių, dvasininkų, šeimų pašaukimuose turi esminę tarnystės dimensiją – tarnauti Dievui ir žmonėms. Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad nuolatinių diakonų tarnystė ir liudijimas yra svarbus šiandienos pasauliui, kai esame linkę viską matuoti nauda, kad viskas – malda, bendruomenė – būtų naudinga man asmeniškai. Diakonai yra Šventosios Dvasios dovana, primenanti, jog teisingas kelias veda priešinga kryptimi: aš tarnauju maldoje, aš tarnauju bendruomenėje, aš tarnauju Dievui ir artimui solidarume.
Nuolatinio diakonato tarnystės praktika šiandienos Bažnyčioje plati ir įvairialypė, dėmesinga Dievo tautos trūkumams ir poreikiams. Ji – tarsi katalizatorius tose pastoracijos srityse, kur trūksta patarnavimų. Šios tarnystės vaidmuo yra ne užpildyti pastoracijos spragas, bet tose spragose pradėti veiklą, atskleisti tarnavimo jose galimybę ir įtraukti į tai kunigus ir pasauliečius. Kaip vienas iš diakonų yra sakęs, „esame kviečiami pastebėti bendruomenės „mažųjų“ poreikius ir juos „įgarsinti, būti jų balsu“ bei su visa bendruomene stengtis, kad į tai būtų atliepta.
Diakonato tarnystės istorija
Diakonato tarnystė egzistavo Bažnyčioje nuo apaštalų laikų. Apaštalo Pauliaus laiškuose, greta vyskupų ar bendruomenės vyresniųjų, ne kartą minimi diakonai. Naujajame Testamente skaitome, jog diakonai liudijo Kristų ne tik darbais, bet ir žodžiais, atlikdami įvairias tarnystes – Dievo karalystės skelbimą bei artimo meilės darbus. Nors pirmaisiais Bažnyčios amžiais ši tarnystė klestėjo, nuo VI a. pradėjo menkti, o X a. tapo tik tarpiniu laipteliu kunigystės šventimų link. Tačiau jau Tridento Susirinkimas (XVI a.) norėjo atgaivinti nuolatinio diakonato tarnystę, bet pritrūko galutinio sutarimo.
XX a. pradžioje nuolatinio diakonato atgaivinimo idėja kilo keliuose skirtinguose žmonių ratuose: pasauliečių sąjūdyje „Katalikų akcija“, Carito sąjungoje, kunigų darbininkų sąjūdyje. Taip pat nuolatinio diakonato atgaivinimas brandintas ir koncentracijos stovyklose. Dachau koncentracijos stovykloje kunigų bloke kalintys kunigai svarstė, kas padės atgaivinti Europą po Antrojo pasaulinio karo, kas pagelbės iš naujo įkvėpti viltį ir atkurti žmogiškąjį veidą. Kartu jie patyrė, kokia didelė pagalba buvo pasauliečių tarnavimas skirtinguose koncentracijos stovyklos blokuose, ypač ten, kur kunigai negalėjo liudyti Kristaus ir palaikyti vilties.
Nors 1957 m. vykusiame pasauliečių apaštalavimo kongrese, bandant kalbėti apie diakonato atkūrimą, nuspręsta, jog „idėja dar nesubrendusi“. Tolesnės pastangos gilintis į nuolatinio diakonato prasmę ir brandinti šią idėją davė vaisių Vatikano II Susirinkime. Jis atvėrė kelią į šios tarnystės atnaujinimą, apibrėždamas diakonatą kaip pastovų šventimų laipsnį, kuomet diakonams „rankos uždedamos ne kunigauti, bet tarnauti“ (Lumen gentium 29). Popiežius Paulius VI 1967 m. apaštališkuoju laišku Sacrum diaconatus ordinem paskelbė, jog nuolatinis diakonatas gali būti atkurtas vietinėse Bažnyčiose, vyskupų konferencijoms atpažinus pastoracinį poreikį.
Nuolatinio diakonato kaip įšventintosios tarnystės atgaivinimą paskatino įžvelgtos skirtingos pastoracinės priežastys: vieni dvasininkai pritarė diakonato atkūrimui matydami, jog mažėja kunigų ir jie nesugebės pasirūpinti tikinčiųjų liturginiais bei pastoraciniais poreikiais; ypač manyta, jog ši tarnystė bus didelė pagalba misijų kraštuose; kiti atpažino, jog jau yra „anoniminė diakonija“, atliekama pasauliečių, tik reikėtų ją įtvirtinti. Pirmieji diakonai įšventinti 1968 m. Kelne, Vokietijoje.
Taigi nuolatinis diakonatas buvo atkurtas bendradarbiaujant visai Bažnyčiai – tiek įšventintiesiems, tiek pasauliečiams. Kartu ši trumpa istorinė apžvalga leidžia pajusti Bažnyčios, kaip keliaujančios ir besidarbuojančios dėl Dievo karalystės bendruomenės, tikrovę – Dievas inicijuoja, pasidalydamas su žmonėmis savo svajone – troškimu, planu – net ir koncentracijos stovyklų patirtyse, o paskui tęsia savo darbą įtraukdamas ir kitus žmones.
Žvelgdama į pirmuosius įšventintuosius nuolatinius diakonus Lietuvoje, matau tikrove tapusį Dievo troškimą, jog per juos bus liudijama ir žadinama tarnaujanti Bažnyčios bendruomenė. Šis įvykis yra ne taškas, bet tik požeminio šaltinio išsiliejimas upeliu, kuris tekėdamas išgyvens daug įvairių situacijų. Todėl prisiminkime jau įšventintuosius ir dar besirengiančius šiai tarnystei bei jų šeimas maldoje – kad jie duotų vaisių ir mus padrąsintų gyventi tarnaujančia Kristaus nuostata.
