Judita Velžienė
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkių, kuriuos išsprendęs žmogus pasiekia kitą asmenybės brandos etapą. Tačiau iš tėvų, paklaustų, kuris amžiaus tarpsnis sukelia daugiausia atodūsių, akių vartymo, nesusipratimų ir t. t., išgirsime: „Žinote, paauglystė...“
Tarptautinė šeimų vystymosi federacija ( International Federation for Family Development) praėjusiais metais apklausė įvairių amžiaus grupių žmones iš 35-ių šalių: jaunuolius, poras, sutuoktinius, tėvus. Rezultatai parodė, kad jaunimo ir suaugusiųjų grupėse išryškėjo didžiausias emocijų ir lytiškumo ugdymo poreikis. Iš tiesų, kai kūdikiški tavo vaiko skruostai ima keistis, kai pirmąkart išgirsti piktai trenkiamas duris, pašiurpsta oda supratus, kad vaikas pamažu tampa suaugusiuoju. Tėvams tenka atsakomybė kažkaip jį paruošti tam suaugusiojo gyvenimui. Lygiai taip pat ir vaikui paauglystės laikotarpis yra pilnas sumaišties, pasikeitimų nerimo, o kartu aukštų idealų bei didelių svajonių. Paaugliai susiduria su biologiniais, kognityviniais, socialiniais ir emociniais pokyčiais, prie kurių turi prisitaikyti. Mamoms ir tėčiams ypač daug klausimų kyla galvojant apie vaiko paruošimą lytiniam brendimui – kada tinkamas metas pradėti kalbėti su vaikais tokia jautria tema? Ar būtina kalbėti apie viską? Kiek išsamiai viską pasakoti? Gal palaukti, kol vaikai patys ateis su savo rūpesčiais ir klausimais? Šiais metais pasirodžiusi Ines Pelissie du Rausas knyga apie emocinį ir lytiškumo ugdymą Mama, papasakok man apie meilę / Tėti, ar meilė – kažkas gražaus? gali būti puikus atsakymų šaltinis į šiuos klausimus. Autorė kviečia mamas kalbėtis su dukromis, o tėvams – su sūnumis. Žaisminga klausimų ir atsakymų forma ji padeda ugdytojui skatinti vaiką mąstyti ir nepasiduoti aplinkos įtakai, o kartu – siūlo būdą, kaip grąžinti lytiškumui žmogiškąjį pradą. Tėvams knyga gali tapti puikiu atspirties tašku ir įkvėpimu sąmoningai bei tikslingai ugdyti emocinį ir lytinį vaikų brandumą. Autorė nuosekliai suskirsto, koks turinys būtų aktualus ir tinkamas skirtingų amžiaus grupių vaikams. Turint rankose išsamų „paruoštuką“ tėvams belieka tik apmąstyti ir pasirengti, kaip kalbėtis su vaikais ir juos ugdyti.
Tėvai – pirmieji ir svarbiausi ugdytojai
Kad ir ką galvotume apie savo gebėjimus ugdyti, ugdymas ir ugdymasis šeimoje vyksta nuolat ir nepertraukiamai. Tėvų juokelius, replikas, tarpusavio pokalbius ir elgesio modelius vaikai sugeria bei integruoja į savo pasaulio sampratą bei įgūdžius. Vaikai mokosi iš mūsų elgesio net ir tada, kai to nenorime ar apie tai negalvojame. Tad visa ta medžiaga, galima sakyti, netgi atsitiktiniu būdu tampa vidinėmis jų nuostatomis, vidiniais ir išoriniais dialogais. Socialinio išmokimo teorijos šalininkai mano, kad vaikas nuo pat gimimo yra pasirengęs mokytis socialiai, tai yra stebėdamas, kaip veikia aplinkiniai, ir tai kartodamas. Taigi galime savęs paklausti, kokią medžiagą tokiam mokymuisi norėtume pateikti? Visko neaprėpsime ir nesuvaldysime, tačiau galime sąmoningai apsispręsti, kur norime dėti daugiau pastangų ir ugdyti vaikus kryptingiau arba kokią mokymosi aplinką norėtume sukurti. Ugdymas sėkmingiausiai vyksta ne tuomet, kai bandome vaikui sukrauti informaciją, tačiau tuomet, kai siekiame jį kuo geriau pažinti ir išskleisti jo talentus bei motyvaciją. Bet koks ugdymas prasideda ir yra grindžiamas tarpusavio santykiu tarp ugdytojo ir ugdytinio. Ne veltui sakoma, jog jei norite taisyti vaiko elgesį, visų pirma taisykite savo santykį su juo. Jei santykis tarp tėvų ir vaikų yra artimas, grįstas pasitikėjimu ir pagarba, bet kokia gyvenimo tema nekels didelių sunkumų.
Pokalbio tonas – susikalbėjimo pagrindas
Jei prisimintume neseniai vykusius savo pokalbius su kolegomis, draugais ar šeimos nariais, greičiausiai atpažintume, kad vieni jų davė daugiau naudos, kiti mažiau ar netgi sukėlė didelį pasipriešinimą ir nepasitenkinimą. Dažnai pokalbis tarp žmonių kyla neplanuotai, kaip natūrali įvykių seka. Tuomet, kai negalime iš anksto pokalbiui pasiruošti, dažniausiai suveikia automatinės mūsų reakcijos, pasinaudojame automatiniais savo bendravimo įpročiais ir įgūdžiais. O jei per pokalbį kyla stresas, tikėtina, kad stipriau veiks mūsų išlikimo funkcijos ir labiausiai susitelksime į automatinius reakcijos būdus – kovoti, sustingti arba pabėgti. Prisiminimai iš tokio pokalbio įsirašys į atmintį atsitiktiniu fragmentišku būdu. Taip yra ir mūsų vaikams. Todėl visuomet verta stiprinti savo įgūdį kilus jautriai, sudėtingai temai visų pirma stabtelėti, įvertinti situaciją ir sąmoningai pasirinkti, kaip ir ką kalbėsime su savo vaiku. Ypač jei norime, kad tai turėtų teigiamą poveikį. Ne tik tėvams yra sunku kalbėtis, bet ir vaikams gali būti nemažas iššūkis savo tėvų paklausti apie jiems svarbius dalykus. Vadinasi, vaikai, ateidami su klausimais apie lytinę brandą, jaučia nerimą ir nežinomybę. Jie nėra tikri, kaip užduotas klausimas paveiks tarpusavio santykius su tėvais. Todėl suaugusiojo rankose atsiranda atsakomybė kurti giedrą pokalbio nuotaiką, siekti dialogo dalyvių ramybės ir saugumo. Tokioje atmosferoje ir mums patiems gali būti lengviau išklausyti bei apdovanoti savo vaiką supratingumu. O supratingumas padės megzti tvirtesnį tarpusavio ryšį, kurs pasitikėjimo ir atvirumo atmosferą, kurioje vaikas bus padrąsintas pats ateiti mūsų klausti, kalbėtis, išgirsti ir priimti informaciją rūpimu klausimu.
Kritinio mąstymo – išminties – ugdymas
Kita labai svarbi pokalbio dalis – jo tikslas. Kai vaikas ateina pas mus su klausimu arba kai patys bandome provokuoti pokalbį, galime pasiduoti pagundai užkrauti vaiką per dideliu informacijos ir argumentų srautu. Jau minėta, kad ugdymas duoda geriausių rezultatų ne tada, kai dedame dalykus vaikui į galvą, bet kai švelniai ir tikslingai klausdami skatiname jo paties mąstymą ir samprotavimą. Gyvename informacijos amžiuje, kai ji nuolat kinta, yra itin lengvai pasiekiama kiekvienam, taip pat ir vaikams. Tėvai nėra vienintelis žinių šaltinis. Tačiau jie gali būti tie, kurie ugdo daug svarbesnį kritinio mąstymo įgūdį. Turėdami tikslą ugdyti vaikų išmintį, kiekvieną situaciją galime išnaudoti kaip progą mokytis analizuoti, ir ne paviršutiniškai, o giliai, siekdami atpažinti elementus, kokią prasmę ir / ar poveikį tai turi asmeniui bei visuomenei. Galime paklausti vaiko: kas tave paskatino taip galvoti? Kuo remiesi? Gal galėtume kartu patikrinti šią informaciją? Taip mokysime vaikus stebėti, skaityti, klausyti, suprasti ir tikrinti informaciją. Tuomet bus galima pereiti prie diskusijos keliant klausimus, kokių pasekmių tokie įsitikinimai ir elgesys turės pirmiausia asmeniui, o paskui ir visuomenei. Skaidrumas ir dosnumas gali būti didžiausi pagalbininkai siekiant ugdyti vaiko kritinį mąstymą. Domėdamiesi jo požiūriu ir kaip jis formavosi, dar labiau stiprinsime santykį su vaiku. Dalydamiesi savo požiūriu ir nuomone, lygiai taip pat analizuodami, kaip ir iš kur kilo mūsų įsitikinimai, bandydami ieškoti išvadų vienu ar kitu klausimu, ypač dėl vertybinių pozicijų, kartu keliausime su vaiku.
Sąmoningas vertybių priėmimas
Svarstydami, kaip ugdyti vaikų kritinį mąstymą, neišvengiamai pasiekiame tašką, kai turime ir patys gebėti kritiškai mąstyti, aiškiai žinoti, kokios yra mūsų pačių vertybės. Svarbu patiems giliai ir kritiškai pažvelgti į tai, koks iš tikrųjų yra mūsų pačių požiūris į religiją, lytiškumą ir kitas temas. Kai esame nuodugniai tai išsiaiškinę, patys gerai suprantame ne tik „taip tiesiog yra“ būdu, tuomet lengviau diskutuoti apie tai su paaugliu. Tėvų ir vaikų (ypač jei jų yra daugiau nei vienas) kasdienis gyvenimas pasižymi greitai kintančiomis aplinkybėmis. Šeimos gyvenimas yra toks nepertraukiamai aktyvus, kad atsiranda įprotis greitai reaguoti, o ne išlaikyti ramybę ir priimti išmintingus sprendimus. Tokiu pačiu reaktyviu būdu pradedame kalbėti išankstinėmis, ne itin įsisąmonintomis ir priimtomis išvadomis, nuostatomis. Jei jau nepavyko rasti laiko įsisąmoninti savo vertybes, tuomet galime padėkoti Dievui, kad per vaikus ir jų klausimus Jis suteikia mums tokią progą. Tik tada galime leistis į pokalbį vedami smalsumo ir to paties kritinio mąstymo bei ieškodami, kokia yra mūsų vertybinė pozicija ir kuo ji grįsta. Bus rizikinga, nes galime atrasti netikėtų, stebinančių aspektų, tačiau kartu ir skaidru bei dosnu parodyti vaikui, kad esame ne tobuli, viską apmąstę ir „kietai“ apsisprendę, o iš tiesų pasiryžę ieškoti tiesos ir siekti išminties. Tokiame dialoge ir vaikas mokysis to paties, o jo vertybės formuosis asmeniškai ir giliai. Tai leis jam išmokti kvestionuoti iš išorės ateinančią informaciją ir pasirinkti pagrįstą tiesą. Svarbiausia tai, kad kalbėdamiesi jautriomis ir sudėtingomis temomis, turėsime galimybę stiprinti tarpusavio ryšį, patys augti ir ugdyti savo vaikus.
