Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

Sinodiškos Bažnyčios link

Pasitikėti pasauliečiais – pažadinti miegantį milžiną

arba Gaivios naujienos Bažnyčioje

2023-04-28 | Vijoleta Vitkauskienė
artuma202304_rs-16_1.jpg

Evaldo Lasio nuotrauka

Neabejotina, kad gyvename istoriškai įdomiais laikais. Katalikų Bažnyčioje taip pat. Antai 2022-ųjų birželį X Pasaulio šeimų susitikime Romoje turbūt pirmą kartą nuskambėjo sąvoka „šeimos liturgija“, kitaip tariant, šeimos tarnystė Dievui ir Dievo tarnystė šeimai. Sąvoką išsamiai pristatė sutuoktiniai Gregory’us K. ir Lisa A. Popcak’ai. Jei iš tiesų šeima yra namų Bažnyčia, tuomet jie bandė suvokti, kas yra šeimos liturgija, kuri, pasirodo, – dideliam šeimų džiaugsmui – yra žemiška ir praktiška, talpina šeimos gyvenimo realijas: pastovų nepastovumą, šventes, ligas, konfliktus, skirtingų kartų sugyvenimą ir t. t. (visą tekstą žr. 2022 m. gruodžio Artumoje).

Kita reikšminga žinia apie kunigų ir pasauliečių bendrą atsakomybę Vatikane nuskambėjo šį vasarį (manau, kad tikrai ne pirmą kartą!) konferencijoje, pavadintoje Ganytojai ir pasauliečiai pašaukti keliauti drauge. Drauge su vyskupu Arūnu Poniškaičiu, LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininku, teko laimė ir man ten dalyvauti, todėl pristatysiu bent kelių pranešėjų mintis, kurios pasirodė itin aktualios ir Lietuvai (tekstų vertimas laisvas, originalus galima rasti Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos puslapyje).

artuma202304_rs-16_navaro.jpgProf. Luisas Navarro

Pirmiausia prof. Luiso Navarro (Popiežiškojo Šv. Kryžiaus universiteto rektoriaus) pranešimo, pavadinto Pasauliečių atsakomybės pamatas ir prigimtis, kelios mintys: „Katalikų Bažnyčioje daugiausia yra pasauliečių – Šventojo Sosto statistikos 2020 m. duomenimis, katalikų skaičius pasaulyje buvo 1 359 612 000, arba 17,7 proc. pasaulio gyventojų. Iš jų – 410 219 kunigų, 670 115 vienuolių, 50 tūkst. nuolatinių diakonų, o pasauliečių – 1 358 481 666, taigi, 99,2 proc. Bažnyčios sudaro katalikai pasauliečiai. Kur jie? Koks jų dalyvavimas Bažnyčios misijoje? Tik kai kurie pasauliečiai yra aktyvūs parapijiečiai, bažnytinių judėjimų ar maldos grupių nariai, o dauguma nepriima sakramentų ir jų tikėjimas yra labai silpnas, tai tarsi miegantis milžinas...“

Luomų atsiradimas

Prelegentas priminė, kaip nutiko, kad pasauliečiai „užmigo“: „Pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo amžiais pasauliečiai neatliko vadovaujamos funkcijos, bet jie skelbė Dievo žodį, prireikus nešdavo į namus Eucharistiją, o svarbiausia – jie visavertiškai gyveno savo aplinkoje taip išpildydami su Krikštu gautą pašaukimą. <...> Bėgant amžiams, šis krikščioniškumo supratimas buvo prarastas – Viduramžiais pasauliečių vertė ir reikšmė sumenkėja, [nes imta traktuoti, kad] Bažnyčios gyvenime jiems teko antraeilis vaidmuo. Kanonų teisės kodekso tėvu tituluojamu Graciãno dekretuose (~1140 m.) užfiksuoti du luomai: pirmąjį sudaro dvasininkai ir vienuoliai; antrąjį – pasauliečiai. Intensyvesnis krikščioniškas gyvenimas atitiktų pirmąją grupę: atsidavimas maldai ir kontempliacijai, gyvenimas neturte ir atsiribojimas nuo pasaulio. Antrajai grupei (pasauliečiams) leidžiama turėti laikinųjų gėrybių, sudaryti santuoką; taip pat nurodoma, kad jie gali išsigelbėti, jei vengs ydų. Toks požiūris išliko Bažnyčioje ir vėlesniais šimtmečiais iki Vatikano II Susirinkimo. Atrodytų, kad iš tikrųjų tik kunigai, vienuoliai prisiima užduotį visapusiškai gyventi Evangelija ir ją skleisti, o visi kiti – pasyvūs priėmėjai.

Kaip pakeisti šią situaciją? – klausia pranešėjas ir siūlo išeitį: suvokti, kad visi pakrikštytieji yra ta pati Dievo tauta, ją vienija tas pats vadovas, tas pats tikslas, tas pats orumas ir ta pati laisvė . Dėl to visi „Kristų tikintys“ (Christifideles) yra lygūs – nuo Romos popiežiaus iki paskutinio pakrikštytojo; visi esame Dievo tautos nariai. Krikšto sakramentas daro mus Dievo vaikais Sūnuje, kviečia susitapatinti su Kristumi ir pasiekti šventumą.“

Vertės ir orumo sugrąžinimas

Profesorius taip pat akcentavo trijų šių laikų popiežių, Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir Pranciškaus, indėlį į pasauliečių vertės ir orumo sugrąžinimą, paminėdamas keletą ištarų, iš kurių kai kurias išskyriau.

Paulius VI, aprašydamas tipiškas pasauliečių apaštalavimo sritis nurodo daugybę sričių, nuo politikos iki ekonomikos, kultūros ir mokslo, bendravimo bei šeimos. Šis popiežius, užbaigęs Vatikano II Susirinkimą, pakartojo du esminius aspektus: pasauliečių pašaukimas yra tvarkyti žemiškąsias tikroves pagal Dievo valią ir evangelizuoti per šią veiklą, bei dalyvauti bažnytinėje tarnyboje.

Jonas Paulius II nuolat rėmėsi Susirinkimo mokymu ir dažnai cituodavo Lumen gentium (31):

Pasauliečiams pačiu jų pašaukimu skirta ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią. Jie gyvena pasaulyje, tai yra gyvena imdamiesi visų įvairiausių jo pareigų ir darbų, supami įprastų šeimos ir visuomenės gyvenimo sąlygų, iš kurių tarsi nuausta jų būtis. Dievas juos ten šaukia, idant pagal Evangelijos dvasią atlikdami skirtąsias pareigas jie lyg koks raugas prisidėtų prie pasaulio pašventinimo tarsi iš vidaus ir, šitaip spinduliuodami pirmiausia savo gyvenimo liudijimu, tikėjimu, viltimi ir meile, kitiems atskleistų Kristų. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją.

Popiežius Pranciškus visad pabrėžia tikinčiųjų vaidmenį Bažnyčioje sakydamas, kad Krikštas ir Sutvirtinimas yra pasauliečių atsakomybės Bažnyčioje pagrindas, kuris taip pat pasireiškia sprendimų priėmimo srityje. Jei ši atskaitomybė neįgyvendinama, tai yra dėl nepakankamo mokymo pasauliečiams arba dėl klerikalizmo, kuris neleidžia pasauliečiams atskleisti savo sugebėjimų.

Galiausiai kaip mes mąstome šiandien ir ar tikrai taip ir yra? Prelegentas tęsia: „Pasauliečio gyvenimas liudija apie Kristų, skelbia Jį ne tik žodžiais, bet ypač savo darbais. <...> Kartais galvojama, kad pasauliečiai dirba bažnyčioje ir už jos ribų, ir kad tai yra du atskiri, nesusiję dalykai. Tačiau neįmanoma atskirti šių dviejų pasaulių, dar ir todėl, kad pasaulietis yra pilietis – darbininkas, amatininkas, gydytojas, kareivis – ir tuo pačiu metu yra ištikimas Dievui ten, kur yra „pasaulyje“, ceche, ligoninėje, kareivinėse ir kt.

Negalima teigti, kad pasaulietis kuria Bažnyčią tik tada, kai atlieka bažnytines užduotis ar pareigas parapijoje, vyskupijos taryboje, katalikiškoje mokykloje, katalikiškame universitete arba tikinčiųjų draugijoje. Neįmanoma atskirti misijos Bažnyčioje ir misijos pasaulyje. <...> Dieviškasis pasauliečio pašaukimas ir misija – tai būti raugu laikinajame pasaulyje, būti žmogumi, mokančiu atrasti paprasčiausiuose dalykuose dieviškąjį matmenį, tvarkydamas juos pagal Dievo valią.“

Keisti požiūrį į bendrą atsakomybę

artuma202304_rs-16_ospino.jpgProf. Hosffmanas Ospino

Profesoriaus Hosffmano Ospino iš Bostono (JAV) pranešimas Pasauliečių ugdymas: veiksmingos bendros atsakomybės link įkvėpė kone kiekvieną dalyvį. Štai keletas minčių: „Svarbu, kad ir pasauliečiai, ir kunigai keistų požiūrį ir supratimą apie bendrą atsakomybę. Norėdami paskatinti pasauliečių veiklą, pradėkime nuo jų pačių, nuo kasdienių patirčių, nuo supratimo apie Dievą jų gyvenimo kontekstuose; kokiems poreikiams, jų nuomone, turėtų būti teikiama pirmenybė evangelizuojant; kokie jiems aktualūs klausimai ir rūpesčiai, jų viltys ir džiaugsmai. Kuo daugiau pasauliečių turėtų rašyti, apie kokią Bažnyčią svajoja. Reikia daugiau pasauliečių, rašančių bažnytinio vadovavimo, tarnystės, evangelizacijos ir apaštališkojo gyvenimo teologiją iš jų, kaip pasauliečių, ir visos Bažnyčios perspektyvos. Katalikybė yra stipresnė, kai matomos įvairios perspektyvos, gimusios iš skirtingų patirčių.“

Prelegentas įvardijo keturis svarbius aspektus, kuriuos turėtų pripažinti ir suprasti ir pasauliečiai, ir kunigai bei pašvęstieji:

Pirma,Šventoji Dvasia gyvena ir veikia kiekviename pakrikštytame. Tai Dievo Dvasia, gauta per Krikštą, atnaujinama per sakramentinį ir maldos gyvenimą. Visi pasauliečiai yra Dvasios žmonės; ta pati Dvasia palaiko įšventintųjų ir pašvęstųjų pašaukimą; ta pati Dvasia vadovauja ir atnaujina Bažnyčią istorijoje. Tai vadinkime pneumatologiniu aspektu, nes taip mes suprantame Šventosios Dvasios veikimą.

Antra,moterys ir vyrai pasauliečiai, kaip tikintys žmonės, atsižvelgdami į konkrečius kontekstus, patirtį ir aplinkybes, kuriose gyvena, bažnytinėse struktūrose ir už jų ribų, patiria gyvenimą pagal savo pašaukimą. Tokia patirtis leidžia pažinti ir interpretuoti tikrovę skirtingais būdais. Romantika, santuoka, meilė, vaikų gimdymas, auginimas, anūkų palaikymas, sutuoktinio ar vaiko liga, ypatinga kančios patirtis mirus sutuoktiniams ar vaikui, vienužio gyvenimas, patarnavimas žmonėms, įsitraukimas į politiką; darbas nebažnytinėse erdvėse, siekiant išlaikyti šeimas ir pakeisti vietinę aplinką bei didesnį pasaulį, suteikia pasauliečiams ypatingos išminties bei įžvalgos apie žmogaus ir Dievo slėpinį, kuris kitu atveju sunkiai pasiekiamas. Tai vadinkime epistemologiniu (arba pažinimo) aspektu.

Trečia, pasauliečiai nuolat analizuoja, kaip įprasminti kasdienybę, kaip joje pažinti Dievo veikimą, dažnai tai išreiškia kalba, kuri būna ne visai teologinė ar biblinė, tačiau pagrįsta. Pasauliečių dvasiniai ieškojimai apima meną, literatūrą, skaitmeninį pasaulį, technologijas, žiniasklaidą ir įvairias filosofines sritis, religines tradicijas, prieinamas pliuralistinėse erdvėse, kuriose gyvename. Šiais ištekliais naudojamės su pasauliečiams būdingu laisvės lygiu. Tai vadinkime teopoetiniu (arba Dievokūrybos / dieviškos – aut. past.) aspektu.

Ketvirta, pasauliečiai dažniausiai gyvena ir praktikuoja savąjį Krikšto pašaukimą tokiose vietose, kuriose liudija Evangeliją be religinės kalbos, be šventovės pastato, be sakyklos, be bažnytinės struktūros, katalikiškos mokyklos ar religinės organizacijos. Jie Gerąją Naujieną liudija gamykloje, ligoninėje, biure, klasėje, sporto aikštelėje, banke, valdybos posėdyje, ūkyje, laboratorijoje, ten, kur priimami sprendimai dėl gyvybės ir mirties, politikoje, paveikiančioje milijonus, ir t. t. Liudydami tikėjimą šios vietose, vis labiau sekuliarizuotame pasaulyje, tampa tuo pat metu drąsūs ir pažeidžiami. Tokiai atsakomybei prisiimti reikalingas savitas evangelinės parezijos (gr. παρρησία – idėja atvirai sakyti tiesą dėl bendrojo gėrio net ir tuo atveju, kai tai kalbančiajam gali kelti grėsmę) jausmas. Tai vadinkime pranašišku (arba numatančiu ateitį) aspektu.

Šie keturi aspektai – pneumatologinis, epistemologinis, teopoetinis ir pranašiškas – reikalauja ypač pasitikėti moterimis ir vyrais pasauliečiais, kaip autentiškais vienos ir vienintelės Bažnyčios evangelizavimo misijos indais, aiškintojais ir prievaizdais. Taigi mes esame daugiau nei bendradarbiai.

 

artuma202304_rs-16_2.jpg

Evaldo Lasio nuotrauka

Autentiškas pašaukimas

Pasauliečių bažnytinė tarnystė yra autentiškas pašaukimas Bažnyčios gyvenime, ji pagrįsta Krikšto turtingumu ir galia, todėl neturėtų būti laikoma išeitimi, sprendžiančia įšventintųjų ar pašvęstųjų tarnų trūkumą. Tai taip pat neturėtų būti laikoma tarnyba, konkuruojančia ar pakeičiančia kitas tarnystes Bažnyčios gyvenime. Pasauliečių bažnytinės tarnystės gausa yra Šventosios Dvasios dovana mūsų laikų Bažnyčiai.

Moterys ir vyrai pasauliečiai neįsitraukia į tikėjimo ir tarnautojų ugdymo procesus kaip tabulae rasae. Mūsų ugdymo atskaitos taškas yra mūsų pačių gyvenimas, formuojamas kiekvienos dienos realybės. Ugdymo procesas prasideda nuo mūsų kasdienybės, todėl ugdant pasauliečius svarbu:

suteikti kalbą, padedančią pakrikštytiesiems atpažinti ir įvardyti, kaip Šventoji Dvasia veikia mūsų gyvenime;

patvirtinti pasauliečių išmintį ir įžvalgas, susiejant jas su pagrindiniais krikščioniškosios tradicijos principais;

pažadinti pasauliečių vaizduotę, kad pastebėtų ar atrastų ryšius tarp gyvenimo prasmės ir dvasinio gyvenimo;

įgalinti pasauliečius su džiaugsmu ir drąsa liudyti tiesą ir Evangelijos vertybes, savo šeimose ir tikėjimo bendruomenėse, taip pat ir visose kitose gyvenimo sferose.

Svarbu ugdyti pasauliečių žmogiškąsias savybes, charakterį, sveiką ir subalansuotą asmenybę tiek asmeninio augimo, tiek tarnystės labui. Siekti sužadinti ir pagyvinti tikrą šventumo alkį, vienybės su Tėvu troškimą per Kristų Dvasioje, kasdien augti meilėje Dievui ir artimui, maldos ir dvasingumo praktikas. Ugdymas turėtų skatinti ir stiprinti tą esminį atsivertimą, kurio metu Dievas, nebe aš, yra žmogaus gyvenimo centre. Atvirumas šiam nuolatiniam atsivertimui yra būtina vaisingo dvasinio ugdymo sąlyga. Gera liturgija, gera katechezė, geros bendruomenės ir geri tarnystės patyrimai neatsiranda atsitiktinai“, – kalbėjo prof. Hosffmanas Ospinas.

Užbaigčiau kongresą Vatikane rengusios Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos vadovo kardinolo Kevino Farrello mintimis. Pradėdamas kongresą, jis sakė: „Kiekvienas ganytojas ar kunigas turi jausti pareigą pasikonsultuoti su pasauliečiais, priimdamas svarbų sprendimą savo vyskupijai ar savo parapijai.“ Jis pabrėžė, kad klausymasis, dialogas, apsikeitimas įžvalgomis yra būtinas, nes Bažnyčia – tai ne tik sekmadienio Mišios. O baigdamas visą kongresą kardinolas priminė, kad Romos atsivertimas įvyko ne tik dėl apaštalo Pauliaus, bet ir dėl Akvilo ir Priscilės bei kitų pasauliečių veikimo. Apie krikščionis tuomet su nuostaba buvo kalbama: „pažiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli...“ O ką apie mus, krikščionis, žmonės kalba šiandien?..

Parengė Vijoleta Vitkauskienė,
Lietuvos šeimos centro vadovė


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 vasaris 1

Artuma - artuma202402_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22