Šiemet dėkojant Viešpačiui už pašvęstojo gyvenimo dovaną, kuri Bažnyčios istorijoje pasireiškė gausia formų įvairove, birželio 5–7 d. Čenstakavoje (Lenkijoje) surengtas tarptautinis simpoziumas, pavadintas „Būti meile Bažnyčios širdyje“ ir skirtas individualių pašvęstojo gyvenimo formų aptarimui. Jūsų dėmesiui siūlome tėvo Leonello LEIDI CP, Vatikano Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos nario, mintis, išsakytas šiame simpoziume. Tekstą parengė renginyje dalyvavusi Jurga GAIŽAUSKAITĖ.
Eremitų, našlių ir pašvęstųjų mergelių luomas – kas tai?
Šiuo metu, remiantis kanonais, Bažnyčia pripažįsta dvi bendruomeninio pobūdžio pašvęstojo gyvenimo formas: vienuolinius ir pasaulietinius institutus. Į juos panašios yra apaštalinio gyvenimo bendruomenės. Taip pat 1983 m. Kanonų teisės kodekse, be bendruomeninių, pripažįstamos dvi individualaus pobūdžio pašvęstojo gyvenimo formos: eremitų gyvenimas ir pašvęstųjų mergelių luomas. Rytų Bažnyčių kanonų kodekse šalia eremitų ir pašvęstųjų mergelių dar minimos pašvęstosios našlės.
Šios pašvęstojo gyvenimo formos nėra visiškai naujos. Mergelių, atsiskyrėlių ir pašvęstųjų našlių gyvenimo patirtis pažįstama iš pirmųjų amžių krikščionių gyvenimo. Šių krikščionių pašvęstasis gyvenimas pasižymėjo evangeliniu radikalumu ir dideliu Dangaus karalystės troškimu.
Kuo jie skiriasi nuo vienuolinių institutų narių ir kas jiems padeda radikaliai gyventi Evangelija?
Visų pirma šie pašvęstieji yra kviečiami klausytis Dievo žodžio, kurį Viešpats jiems taria kaip paskiriems asmenims ir kaip brolių bei sesių bendruomenei. Jie turi klausyti Jėzaus, nes, pasak popiežiaus Benedikto XVI, „tik Dievo žodis gali iš esmės pakeisti žmogaus širdį“. Tik Dievo žodis gali padaryti žmogaus širdį skaisčią, neturtingą ir klusnią kaip Kristaus, kuris buvo Tėvo pašvęstasis. Todėl pašvęstieji turi gyventi klausydami Dievo žodžio su kontempliatyviu nusiteikimu, pasilikti „prirakinti“ prie Jėzaus, Tėvo Žodžio. Atvėrę protą ir širdį išganymo Žodžiui, jie mokės atsiverti žmonių žodžiams ir perduoti žmonėms Evangeliją. Mokės skelbti Evangelijos džiaugsmą visu savo gyvenimu, t. y. stengsis mylėti, kaip Kristus mylėjo, ir gyventi palaiminimais – būti neturtingi, romūs, trokštantys teisumo, gailestingi, tyros širdies, su ramybe ir džiaugsmu ištveriantys persekiojimus dėl Kristaus meilės.
Individualių pašvęstojo gyvenimo formų narių būdingas bruožas – priklausyti Bažnyčiai, o ne konkrečią charizmą turinčiai bendruomenei. Todėl jie duoda pažadus per vietos vyskupo rankas. Eremitų, mergelių ir našlių luomų vienintelė regula yra Evangelija, Bažnyčios mokymas ir dvasingumas. Jie priima Bažnyčią kaip Motiną, yra persiėmę vietos Bažnyčios rūpesčiais ir džiaugsmais ir trokšta visos Bažnyčios šventumo.
Kas yra savita kiekvienai iš šių pašvęstojo gyvenimo formų?
Eremitai garbina ir šlovina Dievą vienatvės tyloje dėl visų žmonių išganymo. Pagrindinis bruožas, skiriantis šią pašvęstojo gyvenimo formą nuo kitų, yra griežtesnis atsiskyrimas nuo pasaulio, primenantis kiekvieno krikščionio pašaukimą būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio.
Pašvęstosios mergelės duoda tobulos skaistybės pažadą sekti Kristumi pagal Evangeliją ir malda bei Dievo kiekvienai suteiktomis dovanomis tarnauja Bažnyčiai. Jų kasdienis gyvenimas, malda, Šventojo Rašto skaitymas ir artimo meilės darbai yra persmelkti vienybės su Sužadėtiniu. 2008 m. gegužės 15 d. kongrese Romoje „Pašvęstoji mergystė pasaulyje: dovana Bažnyčiai ir Bažnyčioje“ popiežius Benediktas XVI kalbėjo: „Jūsų idealas, pats savaime iš tiesų aukštas, nereikalauja ypatingo išorinio pasikeitimo. Paprastai kiekviena pašvęstoji lieka gyventi savo aplinkoje. Tai kelias, kuris, atrodo, neturi vienuoliniam gyvenimui būdingų bruožų, visų pirma klusnumo. Tačiau jūsų sekimo Kristumi būdas yra meilė: jūsų charizma yra visiškai atsiduoti Kristui, supanašėti su Sužadėtiniu, o tai savaime reikalauja laikytis evangelinių patarimų, kad išsaugotumėte ištikimybę Jam.“
Kai kurios krikščionės sutuoktinės yra pašauktos pašvęsti Dievui savo našlystę ir būti ženklu dvasinės meilės, kurios mirtis nesunaikina. Amžinos skaistybės pažadą davusi našlė, perkeista Dievo malonės, lieka gyventi įprastoje aplinkoje, melsdamasi ir rūpindamasi savo vaikais, šeima ir vietos Bažnyčios, kuriai priklauso, bendruomene.
Šios pašvęstojo gyvenimo formos buvo atnaujintos po Vatikano II Susirinkimo. Kanonų teisės kodeksas numato galimybę ateityje rastis ir kitoms naujoms tokio gyvenimo formoms. Dievui pašvęsti vyrai ir moterys kasdien liudija pasauliui Kristaus atperkamąją galią, kuri padaro juos pajėgius dovanoti save Kristui, o per Jį – kiekvienam žmogui ir būti meile Bažnyčios širdyje dėl pasaulio išganymo.
