Irena Eglė LAUMENSKAITĖ
Ankstesniame Artumos numeryje aptarę kunigų vaidmenį Bažnyčioje dabar kylančių iššūkių akivaizdoje, pakalbėkime ir apie pasauliečių vaidmenį šiame tarpusavio santykyje.
Sakoma, jei parapija nori gero kunigo, gali prašyti, kad tokį skirtų, arba... priimti tą, kurį jau turi. Tokį atvejį paliudija tikra istorija. Į parapiją atkėlė kunigą, su kuriuo net pasikalbėti būdavo sunku, nes po Mišių jis išlėkdavo į kleboniją ir ten užsidarydavo. Jei kas bandydavo prisibelsti – kalbėdavo tik pro langą. Bažnytinis gyvenimas apmirė. Tuomet kelios moterys susitelkė maldai už tą kunigą. Būdamos išmintingos, prašė Dievo ne to, ko, jų manymu, reikėtų, bet pirmiausia šviesos, dėl ko konkrečiai turėtų melstis. Tuomet pradėjo neįkyriai kalbinti naująjį kunigą, kad šis išstatytų adoracijai Švč. Sakramentą, juolab kad tą padaryti – jo pareiga. Vėliau pradėjo ir jį kviesti drauge pasimelsti. Po pusmečio ledai pajudėjo, ir pasirodė, jog kunigas yra malonus žmogus, tik prieš tai buvęs nesuprastas, netgi atmestas ir dėl to sužeistas.
Kas apsunkina bendrystę
Jei parapija gyva, tai ir lūkesčiai kunigui, ypač naujai paskirtam, yra atitinkamai dideli. Neretai tenka juos sumažinti, tačiau ne nusiviliant ar pasitraukiant, o bandant įsiklausyti, koks tai asmuo ir kokia jo patirtis. Visi norėtume, kad į kunigus eitų brandūs ir atsakingi jaunuoliai, bet dažnai yra kitaip. Ne vien todėl, kad dėl mūsų laikmečio dvasios kunigystė nebelaikoma šeimos prestižu, kaip kadaise buvo. O lengvo bei pasiturimo gyvenimo garanto dvasininkijai taip pat mažėja. Dauguma šeimų ne daugiavaikės – tėvai tikisi sėkmingos sūnaus karjeros, paskui anūkų. Ir nutinka taip, kad tėvai, laikydami save katalikais, vaiko apsisprendimui pašvęsti gyvenimą Dievui ir tarnystei kitiems ryžtingai pasipriešina. Palaikančios bendruomenės taip pat dažniausiai nėra, ir tai apsunkina asmens galimybę atpažinti pašaukimą ir jam subręsti. Tad į seminarijas ateina tokie asmenys, kurie sudaro visuomenės daugumą: dažniau ne pirmūnai ar socialiai „rinktiniai“, o sužeisti išsiskyrusių tėvų bei kitokios patirties. Čia labiau pasimato ir jų žaizdos, ir dovanos.
Jei Bažnyčia yra karo lauko ligoninė, kaip teigia popiežius Pranciškus, tas akivaizdžiai matyti jau seminarijoje. Tačiau ateitis būtų liūdna, jei užmirštume, kad Jo žaizdomis mes būsime išgydyti (plg. Iz 53, 5). Tai reiškia, kad už mus kentėjęs, miręs ir prisikėlęs Jėzus Kristus, savo žaizdomis gydydamas pašauktuosius, per tas išgydytas jų žaizdas galės gydyti ir kitus. Juk ir mes galime lengviau suprasti kitą ir jam padėti tuomet, kai patys esame perėję rimtesnes gyvenimo patirtis ir per tai atsitiesėme bei sustiprėjome. Todėl palaikyti kunigą jo tarnystėje savo malda, geru žodžiu ir neįkyriu buvimu šalia yra svarbi pasauliečių pagalba ir laidas tarpusavio pasitikėjimui auginti.
Vienoje miestelio bažnyčioje parapijiečių iniciatyva visa bendruomenė buvo pakviesta jungtis į nepertraukiamą dviejų mėnesių maldos grandinę palydint senąjį kleboną ir pasitinkant naująjį. Žmonės meldė abiem kunigams stiprybės naujoje parapijoje, užsirašydami į maldos grafiką, kad ši grandinė nenutrūktų. Tiesa, buvo ir skeptikų, bet daugelio įsitraukimas tikrai sujungė ir suvienijo parapiją, juolab kad tame įsiprasmino senoliai ir kiti maldininkai, kurie užimdavo visas tuščias maldos grafiko valandas melsdamiesi šia intencija. Abiem klebonams tai buvo svarbus jų tarnystę stiprinantis liudijimas.
Visa tai reiškia, jog pasauliečiams laikas palikti pasyvių avelių įprotį, visko laukiant iš kunigų, nes norimų pokyčių Bažnyčioje nebus, jei nesikeisime ir mes patys. Kalbu apie tai, ką galima atpažinti, kai pradedame tą atvirai svarstyti: pasauliečiai, prisiimdami jiems priklausančią atsakomybę, į kunigo vietą Bažnyčioje nepretenduoja. Jiems tenka klausimas, kaip su kunigu bendradarbiauti dėl bendrystės Bažnyčioje ir gyvenimo mezgant sveikos draugystės ryšius. Kadangi jie dažniausiai to nesvarsto ir patys nelabai moka ryšių megzti, o kunigas savo ruožtu nepadeda ir pats nėra tobulas, parapijos gyvenimo tuštumą užpildo apkalbos ir gandai – didžiausias bendrystės priešas. Šie neretai turi bent kruopelytę tiesos, nes nuobodžioje kasdienybėje kunigo elgesys yra akylai stebimas, o kai tampa neaiškus, tuomet savaip interpretuojamas. Tuo būdu takoskyra didėja, nes stinga ne vien drąsos, bet ir žmogiško palankumo pakalbėti su kunigu akis į akį dėl piktinančių jo ar kito asmens veiksmų. Juk apie sprendimą, kaip elgtis su nusižengusiu broliu, kuriuo gali būti ir kunigas, Jėzus yra kalbėjęs: Jei tavo brolis tau nusikalsta, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį (Mt 18, 15–16). Tad jeigu bent du ar trys išdrįstų dėl netinkamo elgesio geranoriškai su juo pakalbėti, išgirstant ir tokio elgesio priežastis, daug negerų dalykų išvengtume Bažnyčioje. Net nepereidami prie Jėzaus siūlomo kito žingsnio – kviestis pokalbio liudininkus, jei brolis nepaklauso.
Galimybę užmegzti abipusius santykius apsunkina ir tai, kad kunigai-vienišiai tokios patirties neturi, nes dažnai nemoka bendradarbiauti net tarpusavyje. Gal taip yra ir todėl, kad vyrai labiau linkę konkuruoti, vertinti vieni kitus pagal galios ir prestižo kriterijus, kas nesvetima ir Bažnyčioje, pradedant nuo seminarijos gyvenimo. Ar pastebėjote, apie ką „kieti“ vyrai kalbasi tarpusavyje? Apie savo ir kitų naujus automobilius, sportą, pasiekimus, o kai lieka vieni – ir apie moteris. Tačiau gebėjimą su jomis pagarbiai bendrauti dabar ardo ir pornografijos pandemija, kuri didesnė nei Covid-19 ir baisesnė savo pasekmėmis, nes tiesiogiai nematoma. Tai vis labiau iškreipia realius vyrų bei moterų santykius, o seminaristams bei kunigams „trenkia“ per vaizduotę ir sujaukia gyvenimą dar labiau užsisklendžiant savyje.
... o kas bendrystei padeda?
Žmogus kaip asmuo skleidžiasi tik atvirame abipusiame santykyje, kurį reikėtų stiprinti. Kitose šalyse dieceziniai kunigai turi galimybę pasirinkti, ar gyventi po vieną, ar veikiau namuose, kur įsikuria keli kunigai. Tai itin aktualu kaimo vietovėse, kur vienas kunigas turi ne vieną parapiją ir tenka vis važinėti, kad aptarnautų visas. Todėl kunigų namui yra parenkama vieta, iš kurios jame gyvenantiems būtų netoli vykti į parapijas. Taip istoriškai kūrėsi ir kunigų bendrijos, vaisingos savo bendruomenišku pamaldumu, svetingumu bei veikla.
Būtent dėl bendruomeniškos asmens prigimties Ortodoksų Bažnyčioje dar prieš kunigystės šventimus tenka pasirinkti, kaip šioje tarnystėje gyventi: arba susituokus drauge su žmona darbuotis konkrečioje parapijoje, arba pasirinkti vienuoliškąją bendruomenę, kad tarnautų platesniu mastu. Taip atliepiama žmogiškajai prigimčiai ir išvengiama vienišumo sunkumų bei pagundų.
Jolantos Klietkutės asociatyvi nuotrauka
Katalikų Bažnyčioje bendruomenišką kunigų patirtį stiprintų pastangos jau seminarijoje ugdyti asmenišką atvirumą vienas kitam ir bendrystę su kunigais bei vyskupais. Šiems dažniau lankantis ir neformaliai bendraujant, tie kunigystei apsisprendę vyrai patirtų tėvišką rūpinimąsi ir brolišką pagalbą savo kelyje, sykiu palaikydami dar parengiamajame kurse užsimezgusią „vieno šaukimo“, bet skirtingų vyskupijų seminaristų draugystę. Kita vertus, galimybė studijuoti teologiją drauge su pasauliečiais taip pat ugdytų seminaristus abipusiam lygiaverčiam bendravimui su jais ir jomis – merginomis.
Šv. Jonas Paulius II ne kartą kalbėjo, kaip svarbu yra kunigui megzti draugystės ryšius ir su šeimomis, kuriose jis jaustųsi laisvai, kaip dažnas ir laukiamas svečias, čia patiriantis bendravimo šilumą ir kartu kunigiškosios tarnystės palaikymą. Abiem pusėms geriau pažįstant kitokį pašaukimo kelią, išsisklaidytų dažnos iliuzijos, jog „gerai yra ten, kur mūsų nėra“. Savo ruožtu kunigo draugystė ir liudijimas padėtų sutuoktiniams išgyventi Santuokos sakramento galutinį tikslą vienas kitam visiškai save dovanojant – Avinėlio ir Bažnyčios jungtuves. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie santuoką, sako: Šis slėpinys yra didis, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią (plg. Ef 5, 32). Taip realiai patiriamas Santuokos ir Kunigystės sakramentų pamatinis ryšys atvertų giliąją tiesą, kad vyrui ir moteriai dovanojama meilė galiausiai juos atveria didesnei Dievo meilei, kurioje išsipildo giliausi mūsų troškimai.
Vyrai ir moterys Bažnyčioje
Kunigas pažada pasišvęsti vien tik Dievui ir per tai prie Jo vesti kitus, o galimybę kitiems save dovanoti, tuo pat metu gyvendami ir savo šeimoje, gali liudyti nuolatiniai diakonai. Vedę vyrai, tam apsisprendžiantys žmonų padedami, būtų svari pagalba kunigams, kurių skaičius Vakarų Bažnyčioje pastebimai mąžta. Ir ne vien jiems, bet ir visai Bažnyčiai kaip primirštas liudijimas apie Kristų-tarną, pasilenkiantį plauti mokiniams kojų, ką simboliškai švenčiame tik Didįjį ketvirtadienį. Nuolatinis diakonas (gr. diakonos – tarnas) savo tarnyste primintų, kad ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti... (Mk 10, 45). Tai skatina ir mus tarnauti vieni kitiems, tampant gerais visokeriopos Dievo malonės tvarkytojais, sulig kiekvieno gautąja dovana (plg. 1 Pt 4, 10). Todėl nuolatiniais diakonais šventinami brandūs ir atsakingi vyrai, gebantys padėti žmonėms tikėjimo kelionėje, nebūtų „finansine našta“ Bažnyčiai – gavę tinkamą pasirengimą, jie tikrai pasitarnautų savo liudijimu patraukdami ir kitus, ir galimą visokeriopą kitų pagalbą. Visuomenė tampa dinamiška, kai stiprėja jos vidurinis sluoksnis, tad ir Bažnyčioje sumažėtų atotrūkis tarp kunigų ir pasauliečių, jei darbuotųsi nuolatiniai diakonai.
Yra ir kita sąlyga bendrijai tapti dinamiškesnei – vyro ir moters papildomumo principas, kai vyrai ir moterys drauge imasi veiklos stiprindami savo skirtingumu vienas kito kūrybiškumą. Tad koks yra moterų vaidmuo Bažnyčioje, kai jos negali pretenduoti į kunigo tarnybą? Popiežius Pranciškus vėl atvėrė duris svarstyti moterų diakonystės galimybei Bažnyčioje. Tai sukėlė naują įtampą dėl joje įsigalėjusios tvarkos, bet kartu ir klausimą: kokia vis dėlto yra tos įtampos ir vidinio pasipriešinimo priežastis? Bažnyčios klerikalizavimo grėsmė? Argi klerikalizmas, kaip piktnaudžiavimas dvasininko galia, sustiprėtų, jei šalia vyro atsistotų ir moteris?.. Bet ar tikrai moterys, turėdamos daug kitų tarnybų savo gyvenime, siektų dar vienos – kunigiškosios?
Iš kai kurių veiklių ir dažniau viengungių moterų reakcijų gali atrodyti, kad taip, nes neturint kunigystės šventimų „šuns balsas į dangų neina“. Tačiau įsiklausius į konkrečias Bažnyčios moterų istorijas, kurias išgirdau Europos katalikių moterų teologių kongrese, supratau kitokią poziciją: moterys nesiveržia į kuniges, bet nori dalyvauti priimant svarbius sprendimus Bažnyčios gyvenime tam, kad Bažnyčia pagaliau taptų motiniška – priimanti kiekvieną asmenį tokį, koks jis yra, ir tuo padedanti jam laisvai atsiverti Kristui. Šv. Jonas Paulius II tai įvardijo kaip moters genijų, paaiškindamas, kad
moterys pirmos išmoksta ir išmoko kitus, jog žmonių santykiai gali būti autentiški tik tada, kai juose atvirai priimamas kitas asmuo: asmuo, pripažįstamas ir mylimas dėl jo kilnumo, kylančio iš buvimo asmeniu, o ne dėl kokių kitų sumetimų – naudingumo, jėgos, intelekto, grožio ar sveikatos. Tai pamatinis indėlis, kurio iš moterų tikisi Bažnyčia ir žmonija (plg. Evangelium vitae 99).
Oficialiai sakoma Motina Bažnyčia, bet ar tuo jau gyvenama? Bažnyčia, kuri yra pirmiau Marijos, o tik tuomet Petro, kaip pažymi Hansas Ursas von Balthasaras, yra pašaukta tokį santykį liudyti.
Jau Benediktas XVI padarė proveržį, paskirdamas vieną kitą moterį užimti atsakingas pareigas Vatikano struktūrose, o popiežius Pranciškus palengva tą plečia. Suteikti moterims tokią galimybę yra svarbu, bet tai kol kas vyksta funkcijų lygmeniu. Todėl lieka svarbesnis klausimas: ar atsakingieji Bažnyčios vyrai, įpratę prie galios ir kontrolės principo, yra atviri bendradarbiauti su pasauliečiais (tarp kurių yra ir moterų) taip, kad drauge būtų priimami esminiai sprendimai, paliečiantys visą Bažnyčios gyvenimą? Gal bijomasi, kad sumažės dvasininko svarba ir įtaka Bažnyčioje? Tačiau jei jis priėmė Dievo „antspaudą“ ir pareigą švęsti Eucharistiją in persona Christi bei vesti žmones Kristaus link, kaip ir Jis – visiškai save dovanojant, – kas gali kunigą pakeisti šioje esminėje Bažnyčios misijoje? Jei Eucharistija yra viso Bažnyčios gyvenimo centras, ji turėtų pažadinti ir tarnystės žmogui dvasią, kuri reiškiasi gailestingumo darbais. Todėl šie drauge su kita parapijos veikla gali būti patikėti tiems, kurie bus kunigo talkininkais – pradedant diakonais, o toliau ir visais kitais Bažnyčioje,kas pagal pirminę laikos (gr. Λαϊκός – visi žmonės) sampratą yra pasauliečiai.
Rašau apie tokį Bažnyčios atvirumą ir galvoju: ko dvasininkija šiandien gali dėl to nuogąstauti? Neseniai Vokietijoje ir Austrijoje vyskupai pasiūlė Bažnyčiai laiminti vienalyčių (homoseksualių asmenų) sąjungas, drauge su aktyviais pasauliečiais kvestionavo kitus lytiškumo ir seksualinės moralės klausimus. Ar šito pas mus bijomasi? Tačiau įsigilinus į tų šalių vyskupų svarstymus, matosi viena: tipiškos nūdienos pasaulio nuostatos Bažnyčioje įsigali tuomet, kai apleidžiama žmonių sielovada, kai asmens tikėjimo ir gyvenimo egzistencinius klausimus užgožia teisiniai motyvai. Jie įsivyravo greičiausiai todėl, kad tose šalyse, ypač Vokietijoje, Bažnyčios veiklos organizaciniai dalykai nustelbė sielovadinius. Gal ne pasauliečiai, bet pačios dvasininkijos tikėjimo krizė ir Bažnyčios rūpinimasis savimi veda prie tokios sumaišties? Tai svarbus klausimas ganytojų santykiui su ganomaisiais.
Ar žmogus tikrai yra Bažnyčios kelias?
Bet yra ir kitas, subtilesnis klausimas: ar moterys, išmokusios vykdyti atsakingas pareigas visuomenėje, kuri grįsta „vyriško dominavimo“ modeliais, čia, Bažnyčioje, atsivers kitokiam – moters genijaus – veikimui? Tokiam bendradarbiavimui, kad būtent žmogus – visos jo egzistencijos tiesoje, su visa jo gyvenimo tikrove, nuo pat prasidėjimo, savo šeimoje, įvairiose visuomenėse ir aplinkose – tasai žmogus būtų pirmasis ir pagrindinis kelias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą <....> nes žmogus – kiekvienas be išimties – buvo atpirktas Kristaus, kadangi su žmogumi – kiekvienu be išimties – Kristus yra kokiu nors būdu susivienijęs, net jeigu žmogus to nesupranta (Jonas Paulius II, Redemptor hominis 14).
Kur mums visiems šito išmokti? Gal pirmiausia „namų bažnyčioje“, kuri kuriama santuokos pagrindu, jei ši yra sakramentinė savo esme (o ne tik formaliai sudaryta bažnyčioje). Be to, ir kitose gyvose bendruomenėse, kur mokomasi priimti save bei kitą su visu jo kitoniškumu ir siekiama kūrybiškai bendradarbiauti.
Moterys greičiau atranda, kaip būti konkrečioje parapijoje. Jos imasi visokių joms įmanomų veiklų, juolab kad mūsų Bažnyčia itin feminizuota – kunigas, zakristijonas ir moteriškės... Kodėl taip yra – jau atskiras klausimas. Bet kaip šioje situacijoje pasauliečiams vyrams rasti savo vietą bažnyčioje, kad šie jaustųsi čia savi ir reikalingi ne vien tuomet, kai didesniam tvarkymui ar statybų darbams prireikia vyriškos jėgos ir sumanumo?
Gyvenimą kuria ne patarimai, bet pavyzdžiai, tad jau akivaizdu: vyrų daugėja tose parapijose, kur bendruomeniškumą liudija kunigai – dažniau vienuoliai, kurie gyvena bendruomenėje, ir gal todėl labiau geba įsiklausyti, suburti žmones, mokantys bendrauti su šeimomis, domėtis kasdieniu jų gyvenimu, o ypač užmegzti ryšį su vyrais, telkdami juos bendradarbiavimui.
Anot popiežiaus Pranciškaus, neįmanoma pakrikštytus ir Šventosios Dvasios sutvirtintus Dievo žmones, turinčius savo dalį Jėzaus Kristaus pranašiškoje misijoje, vesti taip, tarsi jie būtų vien pasyvūs subjektai. Todėl Bažnyčios sinodiškumas yra itin aktualus visais jos lygmenimis – ne tik Vatikane, bet ir vietinėje Bažnyčioje. Gerų pokyčių vyktų, jei aktyviau telkiamos parapijos tarybos, kaip pasauliečių pagalba kunigui spręsti pastoracinius ir ekonominius klausimus, tikrai bus bendradarbiavimo Bažnyčioje mokykla. Gal ateis laikas ir vyskupijų sinodams, kuriuose dalyvauja ir pasauliečiai? Tokiems susirinkimams, kurių sprendimai neliktų popieriuje, bet būtų drauge įgyvendinami stiprinant Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną, kad jis atsivertų tarpusavio bendrystei Dievo meilėje. Ar mes visi prie to prisidėsime?
