tėvas Timothy Radcliff OP
Popiežius Pranciškus, prieš prasidedant Vyskupų sinodo generalinei asamblėjai, spalio 1–3 d. paprašė dominikonų vienuolio, buvusio Pamokslininkų ordino naujokų magistro tėvo Timothy Radcliffe’o Sinodo dalyviams pravesti trijų dienų rekolekcijas netoli Romos esančiuose dvasinio susikaupimo namuose. Tų rekolekcijų konferencijos buvo tiesiogiai transliuojamos ir po to paliktos viešai prieinamos, taip turbūt norint patvirtinti, jog visi esame kviečiami melstis, mąstyti ir drauge būti sinodinės kelionės dalyviais. Tad Artumosskaitytojams siūlysime artimiausiuose numeriuose susipažinti su šiomis meditacijomis. Pirmoji skirta Sinodiniame kelyje apmąstyti vilties prasmei, apie kurią kalba šv. Paulius Laiške romiečiams: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (4, 18).
Kai Šventasis Tėvas paprašė manęs vesti šias rekolekcijas, jaučiausi nepaprastai pagerbtas, tačiau nerimavau, nes giliai suvokiu asmeninį ribotumą. Esu senas, baltaodis, vakarietis ir vyras! Nežinau, kas blogiau? Visi šie mano tapatybės bruožai riboja mano supratimą. Todėl prašau jūsų atleidimo, jei mano žodžiai pasirodys neadekvatūs.
Visi esame radikaliai nepilni ir reikalingi vieni kitiems. Didysis protestantų teologas Karlas Barthas rašė apie katalikiškąjį „ir / ir“. Pvz., Šventasis Raštas ir Tradicija, tikėjimas ir darbai. Sakoma, kad jis tai vadino „prakeiktuoju katalikiškuoju ir“ (das verdammte katholische „Und“).Tad kai ateinančiomis savaitėmis klausysimės vieni kitų ir nesutarsime, meldžiu, kad dažnai sakytume: „Taip, ir...“, užuot sakę vien „Ne!“ Toks yra sinodinis būdas. Žinoma, pasakyti „ne“ taip pat kartais būtina!
Šiandien antrajame Mišių skaitinyje apaštalas Paulius Laiške filipiečiams sako: „Padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą“ (2, 2). Esame čia susirinkę, nes nesame vienos širdies ir minties. Didžioji dauguma dalyvavusiųjų sinodiniame procese buvo nustebinti džiaugsmo. Daugelį jų pirmą kartą Bažnyčia pakvietė kalbėtis apie savo tikėjimą ir viltį. Tačiau kai kurie mūsų bijo šios kelionės ir to, kas laukia ateityje. Kai kurie tikisi, kad Bažnyčia kardinaliai pasikeis, kad priimsime radikalių sprendimų, pvz., dėl moterų vaidmens joje. Kiti baiminasi būtent tokių pokyčių ir bijo, kad jie sukels tik susiskaldymą, net schizmą. Kai kurie jūsų norėtų iš viso Sinode nebūti (vienas vyskupas man sakė, kad meldėsi, jog jam nereikėtų čia atvykti ir jo malda buvo išklausyta!). Galbūt esate kaip tas sūnus iš Evangelijos, iš pradžių nenorėjęs eiti į vynuogyną dirbti, bet nuėjo. Jūs atėjote!
Evangelijose lemiamais momentais visada girdime šiuos žodžius: „Nebijokite.“ Evangelistas Jonas mums sako: „Tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Taigi pradėkime nuo maldos, kad Viešpats išlaisvintų mūsų širdis iš baimės. Vieniems tai baimė, kad kažkas pasikeis, kitiems – baimė, kad per mažai kas keisis. Tačiau „vienintelis dalykas, kurio turime bijoti, yra pati baimė“ (Franklinas D. Ruzveltas).
Žinoma, visi turime baimių, tačiau šv. Tomas Akvinietis mokė, kad drąsa – tai atsisakymas būti pavergtam baimės. Būkime visada jautrūs kitų baimėms, ypač tų, su kuriais nesutinkame. Kaip sakomaLaiške žydams: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas, kur einąs“ (11, 8). Tačiau jei išlaisvinsime savo širdis nuo baimės, tai bus nuostabiau, negu galėsime įsivaizduoti.
Viltis dėl Bažnyčios ir žmonijos
Rekolekcijose apmąstysime Jėzaus Atsimainymą. Tokias rekolekcijas pats Jėzus skyrė artimiausiems savo mokiniams, prieš jiems pradedant pirmąjį Bažnyčios gyvenime sinodą, kai jie kartu eina (syn-hodos) į Jeruzalę. Jiems to reikėjo, nes jie bijojo kelionės, į kurią turėjo leistis kartu. Iki šiol jie klajojo po šiaurinę Izraelio dalį, tačiau Pilypo Cezarėjoje Petras išpažino Jėzų – mesiju – Kristumi. Tada Jėzus pakviečia juos drauge keliauti į Jeruzalę, kur Jis kentės, numirs ir prisikels. Šie negali su tuo sutikti. Petras bando Jam sutrukdyti. Jėzus pavadina jį „šėtonu“, „priešu“. Mažoji bendruomenė paralyžiuota, tad Jėzus juos pasiima ant kalno. Evangelistas Morkus apie tai, kas įvyko, rašo:
Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti, pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų (9, 2–8).
Šios rekolekcijos suteikė apaštalams drąsos ir vilties leistis į kelionę, kuri ne visada buvo sėkminga. Jiems iš karto nepavyksta išvaryti piktosios dvasios iš jaunuolio. Jie ginčijasi, kas iš jų didžiausias. Jie neteisingai supranta Viešpatį, tačiau leidžiasi į kelią su menka viltimi.
Taigi ir mes rengiamės Sinodui, eidami į rekolekcijas, kur, kaip mokiniai ant kalno, klausomės Viešpaties. Kai po trijų dienų leisimės į kelionę, dažnai būsime kaip tie mokiniai, nesuprasime vieni kitų ir net ginčysimės. Tačiau Viešpats ves mus į Bažnyčios mirtį ir prisikėlimą. Prašykime Viešpaties, kad ir mums suteiktų vilties: vilties, kad šis Sinodas paskatins Bažnyčios atsinaujinimą, o ne susiskaldymą; vilties, kad priartėsime vieni prie kitų kaip broliai ir seserys. Tai mūsų viltis ne tik dėl Katalikų Bažnyčios, bet ir dėl visų pakrikštytų brolių ir seserų. Žmonės kalba apie ekumeninę žiemą, o mes viliamės ekumeninio pavasario .
Taip pat susirinkome su viltimi dėl žmonijos. Ateitis atrodo niūriai. Ekologinė katastrofa grasina sunaikinti mūsų namus. Šią vasarą pasaulį nusiaubė miškų gaisrai ir potvyniai. Mažos salos pradeda nykti po vandeniu. Milijonai žmonių keliauja, bėgdami nuo skurdo ir smurto. Šimtai žmonių nuskendo Viduržemio jūroje netoli šios vietos. Daugelis tėvų atsisako gimdyti vaikus tokiam pasauliui, kuris atrodo pasmerktas. Kinijoje jaunimas dėvi marškinėlius su užrašu „Esame paskutinė karta“. Susirinkime su viltimi dėl žmonijos, ypač su viltimi dėl jaunimo. Nežinau, kiek tėčių bei mamų yra Sinode, bet dėkoju jums, kad puoselėjate mūsų ateitį! (Truputį geriau pažinau jūsų vargą ir savo silpnumą, kai po sunkaus laiko Pietų Sudane, pasienyje su Kongu, skridau atgal į Didžiąją Britaniją šalia vaiko, kuris aštuonias valandas be perstojo verkė...) Bet kas gali būti nuostabiau kunigo tarnystėje, nei auklėti vaikus ir siekti atverti jų protus bei širdis gyvenimo pažadui. Tėvai ir mokytojai yra vilties tarnai.
Viltis drauge
Taigi susirinkome su viltimi dėl Bažnyčios ir žmonijos. Tačiau, mano broliai ir seserys, čia atsiranda sunkumų – mūsų viltys yra skirtingos! Tad kaip mums viltis drauge? Šiuo atžvilgiu esame panašūs į mokinius. Jokūbo ir Jono motina tikėjosi, kad jie sėdės Viešpaties šlovės kairėje ir dešinėje ir taip išstums Petrą; net artimiausių Jėzaus draugų rate būta konkurencijos. Judas tikriausiai tikėjosi sukilimo, išvarysiančio romėnus. Kai kurie iš jų tikriausiai tiesiog tikėjosi, kad nebus nužudyti. Tačiau jie eina kartu. Tad kokia bendra mūsų viltis būtų šiame Sinode?
Paskutinės vakarienės metu mokiniai patyrė viltį, apie kurią negalėjo nė pagalvoti, – Kristaus kūną ir kraują, Naująją sandorą, amžinąjį gyvenimą. Šios eucharistinės vilties šviesoje visos prieštaringos viltys jiems pasirodė esančios niekas, išskyrus Judą, kuris nusivylė. Apaštalas Paulius šitai įvardino kaip „viltis nematant jokios vilties“ (plg. Rom 4, 18), viltimi, pranokstančia visas mūsų viltis.
Taigi esame susirinkę kaip mokiniai per Paskutinę vakarienę, o ne kaip į politinių debatų salę, kur varžomasi dėl pergalės. Mūsų viltis yra Eucharistija. Pirmą kartą, ką tai reiškia, patyriau Ruandoje 1993 m., kai tik ten prasidėjo neramumai. Planavome aplankyti savo seseris dominikones Ruandos šiaurėje, tačiau Belgijos ambasadorius sakė: nevažiuokit, neikit iš namų šiandien. Šalis dega. Tačiau buvau jaunas ir kvailas. (Dabar esu senas ir kvailas!) Tądien pamatėme baisių dalykų: ligoninės palatą, pilną mažų vaikų, dėl minų ir bombų netekusių galūnių. Vienas vaikas neteko abiejų kojų, rankos ir akies. Šalia jo sėdėjo verkiantis tėvas. Nuėjau į krūmus išsiverkti, lydimas dviejų vaikų – jie abu šokinėjo ant vienos kojos. Jie neturėjo pinigų ramentams.
Nuėjome pas seseris. Tikėjausi ką nors joms pasakyti, bet ką gi čia pasakysi? Tokio beprasmiško smurto akivaizdoje žmogus netenka žado. Tuomet prisiminiau Viešpaties žodžius: „Tai darykite mano atminimui.“ Mums duota kažką daryti. Paskutinės vakarienės metu atrodė, kad ateities nebėra. Akivaizdu, visa, ko laukta ateityje, buvo nesėkmė, bendruomenės iširimas, kančia ir mirtis. Ir šią tamsiausią, niūriausią akimirką Jėzus padarė viltingiausią gestą žmonijos ir pasaulio istorijoje: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai yra mano kraujas, kuris išliejamas už jus . Tai viltis, kviečianti peržengti bet kokį susiskaldymą.
Vienas mano brolių dominikonų Ukrainos rytuose nuvyko aukoti Mišių kelioms seserims, kurios dėl karo buvo priverstos persikelti. Viskas buvo supakuota, tad viskas, ką jos galėjo pasiūlyti vietoj patenos Mišiose, buvo raudona plastikinė lėkštelė. Brolis rašė: „Taip Dievas parodė, kad yra su mumis. Tarsi Jis tarė: „Jūs sėdite rūsyje, drėgmėje ir pelėsyje, bet A š esu su jumis – ant raudonos vaikiškos lėkštutės, o ne auksinės patenos.“ Tokia yra ir šio Sinodo eucharistinė viltis. Viešpats yra su mumis. Eucharistinė viltis – tai, kas yra už mūsų vaizduotės ribų:
Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio! (Apr 7, 9–10)
Štai tokią viltį mokiniai išvydo ant kalno Viešpaties Atsimainymo metu. Dėl to mūsų vilčių konfliktas atrodo nereikšmingas, beveik absurdiškas. Jei tikrai esame kelyje į Dangaus Karalystę, ar iš tiesų svarbu, kad priklausote vadinamiesiems tradicionalistams arba progresyvistams? Netgi skirtumai tarp dominikonų ir jėzuitų tampa nereikšmingi! Tad įsiklausykime į Jį, nusileiskime nuo kalno ir toliau užtikrintai eikime. Didžiausių dovanų gausime iš tų, su kuriais nesutariame, jei išdrįsime jų klausytis.
Sinodinėje kelionėje tikriausiai nerimaujame, ar ką nors pasieksime. Žiniasklaida turbūt nuspręs, kad visa tai buvo tik žodžiai, tuščias laiko švaistymas. Jai svarbu tik, ar drąsūs sprendimai priimti keturiomis ar penkiomis „karštomis“ temomis... Tačiau mokiniai tame pirmajame sinode, eidami į Jeruzalę, atrodo, nieko nepasiekė. Jie net bandė sutrukdyti išgydyti akląjį Bartimiejų. Jie atrodė nenaudingi. Kai aplink Jėzų susirenka didžiulė alkana minia, mokiniai klausia Viešpaties: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti? Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“ Jie atsakė, kad septynis kepaliukus ir kelias žuvis (plg. Mk 8, 1–10). Ir to visiškai pakanka. Jei dosniai atiduosime viską, ką turime šiame Sinode, tai bus daugiau nei pakankamai. Pjūties Viešpats viskuo pasirūpins.
Mažų gerumo darbų prasmė
Šalia mūsų vienuolyno Bagdade yra apleistiems įvairių religijų vaikams skirti namai, prižiūrimi Motinos Teresės seserų. Niekada nepamiršiu mažosios Nuros, maždaug aštuonerių metų, gimusios be rankų ir be kojų, užtat maitinančios mažesnius vaikus su šaukštu burnoje. Galime tik pasvarstyti: kokia mažų gerumo darbų prasmė karo zonoje ir ar jie ką nors keičia? Ar jie nėra tik pleistrai ant pūvančio kūno? Tačiau jei darysime mažus gerus darbus ir leisime pjūties Viešpačiui duoti norimą jų derlių, to pakaks. Šiandien – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės iš Lizjė liturginė šventė. Gimusi prieš 150 metų, ji kviečia mus sekti savo „mažuoju keleliu“, vedančiu į Karalystę. Ji sakė: atminkite, kad Dievo akyse nieko nėra menka.
Aušvice Italijos žydas Primo Levi kasdien gaudavo po truputį duonos iš Lorenco. Jis rašė: „Tikiu, kad šiandien esu gyvas ne tiek dėl jo materialinės pagalbos, kiek dėl to, kad jis savo buvimu, savo natūraliu ir paprastu gerumu nuolat primindavo, kad vis dar egzistuoja pasaulis už mūsų pasaulio ribų, kažkas, kas vis dar yra grynas ir vientisas, nesugedęs, nelaukinis... Kažkas, ką sunku apibrėžti, tolima gėrio galimybė, dėl kurios buvo verta išgyventi. Lorenco dėka man pavyko nepamiršti, kad pats esu žmogus“ („Survival in Auschwitz’“, The Tablet 21, 2006 01). Maža duonos porcija išgelbėjo jo sielą.
Paskutiniai Velso globėjo šv. Dovydo žodžiai buvo: „Darykite paprastus dalykus gerai.“ Tikimės, kad bet kokie maži darbai, kuriuos atliksime šiame Sinode, duos vaisių, pranokstančių mūsų įsivaizdavimus. Tą paskutinę naktį Jėzus atidavė save mokiniams: Aš atiduodu jums save. Per šį Sinodą su eucharistiniu dosnumu dalykimės ne tik savo žodžiais ir įsitikinimais, bet ir savimi pačiais. Jei atversime širdis vieni kitiems, įvyks nuostabių dalykų. Mokiniai, pamaitinę penkis tūkstančius, surenka visus likusius duonos ir žuvies gabalėlius. Niekas neprarasta.
Pasitikėjimas, kad visa turi prasmę
Paskutinis dalykas. Petras bando sulaikyti Jėzų nuo kelionės į Jeruzalę, nes jam tai nebeturi jokios prasmės. Juk absurdiška eiti ten, kur būsi nužudytas. Neviltis nėra pesimizmas. Tai siaubas, kad niekas nebeturi prasmės. O viltis – ne optimizmas, bet pasitikėjimas, kad visa tai, ką išgyvename, visa mūsų sumaištis ir skausmas kažkaip pasirodys turintys prasmę. Tikime, kad, kaip sako šv. Paulius: „Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas“ (1 Kor 13, 12b).
Beprasmis smurtas naikina bet kokią prasmę ir žudo mūsų sielas. San Salvadoro arkivyskupas Oskaras Romero apsilankęs vietoje, kur žudynes vykdė Salvadoro kariuomenė, pamatė griovyje gulintį paauglio kūną. „Jis buvo dar vaikas, gulėjo griovio dugne veidu į dangų. Matėsi kulkų skylės, smūgių paliktos mėlynės, išdžiūvęs kraujas. Jo akys – atmerktos, tarsi klausiant ir to nesuprantant, kodėl turėjo mirti“ (S. Wright, Oscar Romero and the Communion of Saints). Tačiau būtent šią akimirką jis atrado savo gyvenimo prasmę ir kvietimą nebijoti jo netekti. Taip, jis bijojo iki galo. Jo paties negyvas kūnas gulėjo permirkęs prakaitu, kai jis žvelgė į žmogų, ketinusį jį nužudyti. Tačiau jis nebebuvo baimės vergas.
Tikiuosi, šiame Sinode nebus smurto! Tačiau dažnai tikriausiai susimąstysime, kokia viso to prasmė... Bet jei klausysimės Jo ir vieni kitų, suprasime, kaip eiti pirmyn. Tai mūsų krikščioniškas liudijimas pasaulyje, dažnai prarandančiame tikėjimą, kad žmogaus egzistencija turi kokią nors prasmę. Shakespeare’o Makbetas tvirtina, kad gyvenimas – tai tik pasaka, „kurią pasakoja idiotas, pilna garsų ir įniršio, nieko nereiškianti“ (5 veiksmas, 5 scena). Tačiau mąstydami, melsdamiesi ir kartu klausydamiesi apie didžiuosius iššūkius, su kuriais susiduria Bažnyčia ir pasaulis, liudijame savo viltį Viešpatyje, suteikiančiame prasmę kiekvienam žmogaus gyvenimui.
Kiekviena krikščioniška mokykla liudija mūsų viltį apie šviesą, spindinčią tamsoje ir tamsos neužgožtą (plg. Jn 1, 5). Bagdade dominikonai įkūrė akademiją, o jos šūkis: „Čia jokie klausimai nedraudžiami.“ Vidury karo zonos esanti mokykla liudija viltį, kad beprasmis smurtas netars paskutinio žodžio. Homso miestas Sirijoje iš esmės nuniokotas beprasmio smurto. Tačiau jo viduryje radome nedidelę katalikišką mokyklą. Olandas jėzuitas Franzas van der Lugtas atsisakė išvykti, nors jam buvo grasinama mirtimi. Jis buvo nušautas sėdintis sode. Tačiau ten radome ir vis dar dėstančio seno egiptiečio jėzuito klasę. Štai kaip atrodo viltis. Jis mokė kitą vaikų kartą toliau bandyti suvokti savo gyvenimo prasmę.
Taigi, mano broliai ir seserys, mus gali dalyti skirtingos viltys. Tačiau jei klausysimės Viešpaties ir vieni kitų, stengdamiesi suprasti Jo valią Bažnyčiai ir pasauliui, mus suvienys viltis, pranokstanti mūsų nesutarimus. Būsime paliesti to, kurį šv. Augustinas taip apibūdino: „Groži, toks senovinis ir toks naujas... Paragavau [tavęs] ir alkstu, ir trokštu, tu palietei mane, ir aš užsidegiau tavo ramybės troškimu.“
Straipsnyje panaudotos asociatyvios Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenės nuotraukos iš piligrimystės į Ekumeninį maldos budėjimą Romoje
