Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka
Gegužės intencija: „Melskime, kad vienuoliai, vienuolės ir seminaristai augintų savo pašaukimą per žmogiškąjį, pastoracinį, dvasinį ir bendruomeninį ugdymą, kuris leistų jiems tapti patikimais Evangelijos liudytojais.“
Šio mėnesio maldos apima apie 1,5 tūkst. vienuolijų, nuo vadinamųjų klauzūrinių („uždarų“) iki visai veiklių, pasaulietiškai atrodančių vyrų ir moterų sielovadinių tarnysčių. Kaip gražiai suderinti keli gyvenimo atspalviai, žmogiškuosius, sielovadinius, dvasinius išgyvenant bendruomeniškai. Visa jėga ir sielovadinis lankstumas remiasi vyrų ar moterų būreliu bei sąjūdžiu, kuriame ir ugdymas, ir darbas, ir atsakomybė yra bendra, visų įžadais patvirtinta ir susiklausymu vykdoma.
Mūsų laikais Vakarų pasaulio vienuolių skaičius mažėja, tačiau uždavinys, ugdymo būdas ir tarnystės tos pačios kaip kituose žemynuose, kur gausesnės naujos jėgos. Visa tai yra moksliškai ištirta, kiek tik galima žmonių dvasinį nusiteikimą ir ryžtą apibūdinti.
Tradiciškai būna kelių mėnesių parengiamasis laikotarpis su įvadu į bendruomeninį gyvenimo būdą, tradicijas, bendrą nuotaiką. Tada metai ar dveji, kartais ir dar kitaip, naujokyno, kur suderinti mokymai, pasitarimai, dvasinė palyda, susipažinimas su vienuolijos kultūra, kilme, siekiais, tam tikromis būdingomis savybėmis. Po numatytų metų ir patirties daromi pirmieji įžadai kuriam laikui arba iš karto amžinieji su visišku dalyvavimu vienuolijos gyvenime.
Pagal įstojančiųjų amžių ir ankstesnį išsilavinimą rengiami įvairūs trumpi ar ilgesni kursai, gerai išnaudojamos vasaros tarp mokyklinių metų darbų. Atlikdami praktiką, kandidatai, naujokės, naujokai ir kiti neseniai įstojusieji susipažįsta su vienuolijos darbais, aplinka, veikimo būdu ir savo charizmos – Dievo vienuolijai duotų dovanų – kryptimi. Pamažu ir narėms, o ir vienuolijai aiškėja kiekvienos savybės, polinkiai, gabumai, suderinant asmenį su vienuolijos misijų apimtimi.
Lygiai taip pat ir seminaristų ugdymas yra ir asmeninis, ir mokslo, ir sielovadinės patirties. Gal seminarija ne tiek bendruomeniška kaip vienuolija, bet jaunesnių vyrų bendrystė išlieka visą gyvenimą. Vieni iš kitų mokosi, palaiko, aplanko, pavaduoja, su vyskupu ir kitais atsakingais sudarydami kaip ir komandą, tarnaujančią parapijose, sielovadoje, socialinėse, švietimo ir kitokiose tarnybose.
Meldžiame tvirtų sėkmingos tarnystės pagrindų Dievo Bažnyčioje.
