Gyvendami neišvengiamai susiduriame su skausmo patirtimi. Nors nėra nė vieno, kuris jos trokštų, skausmas – didesnis ar mažesnis, bet visuomet – prisiartina ir prisistato pačiais įvairiausiais „veidais“. Krikščionybė nepanaikina šios patirties saistomos įtampos žmogaus tikrovėje ir nieko panašaus į nuskausminamųjų receptą neišrašo. Tačiau ji parodo ypatingą Dievo ir žmogaus susitikimo „vietą“, kurioje atsiveria išskirtinė kančios traktuotės perspektyva. Paulių ši „vieta“ iškart pagavo ir, nors ir būdama esmiškai slėpininga, tapo jam visa paaiškinančiu raktu. Jau gerokai įsibėgėjus misijoms, taigi tada, kai jau buvo pasiekęs ryškią teologinę brandą, Paulius rašė pirmosioms Korinto krikščionių kartoms: „...buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2).
Kančios sąvoka krikščionybės kontekste pačiu tiesiausiu būdu ir pirmiausia asocijuojasi su kryžiumi. Su Vieno kančia, mums paradoksaliai likimine.
Apie žodį kryžius
Kai Paulius rašė Pirmąjį laišką korintiečiams, kryžius kaip teologinė sąvoka dar nebuvo išplitusi krikščioniškoje vartosenoje. Savaime suprantama, skelbimo ir pasakojimo lygmeniu šis žodis buvo nuoroda į Jėzaus mirties pobūdį, tačiau tik paaiškino, kokia mirties bausmė jam buvo pritaikyta. Taigi nukryžiavimas, kurį graikai ir romėnai perėmė dar iš finikiečių.
Iš pačios pirmosios krikščionių kartos liturginės tradicijos Paulių pasiekė ir į jo laiškus pateko ankstyviausios Bažnyčios tikėjimo išpažinimo formuluotės. Jos fiksuoja bei aiškina Jėzaus mirtį ir jos galią gelbėti žmoniją, bet ne nukryžiavimą. Pavyzdžiui: „…[Jėzus] numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume susivieniję su juo“ (1 Tes 5, 10); „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3b). Akivaizdu, jog tokios formuluotės suponuoja Jėzaus mirtį jį nukryžiuojant, bet paties kryžiaus nemini. Todėl tyrinėtojai daro prielaidą, jog pirmą kartą teologinį svorį žodžiui kryžius suteikė būtent Paulius ir tai padarė rašydamas Pirmąjį laišką korintiečiams. Vadinasi, apie kryžiaus teologiją krikščionybės kontekste galime prabilti pasiremdami kaip tik šiuo dokumentu.
Kuo girtis?
Pirmiesiems Korinto krikščionims Paulius rašė prabėgus beveik dvejiems metams po to, kai jiems paskelbė Evangeliją. Per tiek nedaug laiko korintiečiai ir vienas kito, ir Dievo akivaizdoje buvo spėję viskuo prisigirti: savo ekstazėmis, užsidegimu savintis visą išmintį, kalbėjimu kalbomis, neva vieno už kitą kilnesniu pažinimu, atveriančiu visas Dievo paslaptis… Tarsi tikri pagonių misterijų dalyviai! Šis gyrimasis buvo puiki dirva jų tarpusavio nesutarimams ir susiskaldymui (plg. 1 Kor 1, 10–13).
Akistatoje su šia žmogaus būties drama, ne tik anuometiniame Korinte, bet ir visuotinai išplitusia, Paulius dar kartą ir itin ryžtingai nukreipia dėmesį į centrinę krikščionybės figūrą: „…mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 23–24).
Išgelbėjimas per kryžių, taip pat ir kryžius kaip išminties „vieta“, buvo sunkiai suvokiama ir vieniems, ir kitiems. Tačiau gyvenimas, moko Paulius, nesiklosto pagal žmogaus apskaičiavimų ar jo požiūrio į tikrovę matmenis. Ir pati asmens patirtis rodo ką kita – mūsų įžvalgas dažniausiai pralenkia kitokia logika, slėpinys, užkertantis kelią į visų dalykų supaprastinimą. Kryžius tampa atskaitos tašku Pauliaus „gyrimuisi“, o kryžiaus teologija kaip prieiga prie Dievo ir žmogaus tikrovės – išskirtine jo kaip krikščionybės teologo nuostata.
Evangeliją Paulius aiškina kaip žodį apie kryžių (plg. 1 Kor 1, 17–18). Žodžio apie kryžių turinys nuosekliai tenka visiems per Evangeliją pašauktiesiems.
„Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogusnegalėtų didžiuotis prieš Dievą. Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris Dievo valia mums tapo išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu, kad, anot Rašto, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu“ (1 Kor 1, 26–31).
Tokia Pauliaus minties dinamika naujai apibūdina dieviškojo išrinkimo paveldėtojus – jie, kaip ir Nukryžiuotasis, neturi kuo girtis. Galime įsivaizduoti, koks veiksmingas turėjo būti šis pamokymas anuometinio Korinto krikščionims, vieniems prieš kitus besigiriantiems savimi ir savo dvasinių siekių „aukštumomis“. Paulius iš esmės pataiso jų „treniravimosi“ šiuose dalykuose pobūdį.
Ką kryžius sako apie Dievo santykį su žmogumi?
Tačiau taip mąstydamas šis didžiausias krikščionybės teologas nesiekia per žodį kryžius kuo tiksliau interpretuoti vieno iš Jėzaus gyvenimo etapų – mirties. Pauliaus kryžiaus teologija iš esmės kelia Dievo santykio su žmogaus tikrove klausimą. Žodžio apie kryžių turinys – Nukryžiuotasis – atskleidžia, kaip Dievas, priešingai žmogaus lūkesčiams, pasirenka tai, kas silpna, ir sunaikina tai, kas stipru. Visos biblinės dramos plėtotėje atrandame tą pačią giją: Dievas apsireiškia išskirtinai kaip Tas, kuris visada ir be išimčių renkasi tai, kas paženklinta mažumo žyme. Galiausiai šis Biblijos Dievas savo širdies iš-sakymo žmogui „vieta“ pasirinko tai, kas yra niekas.
Todėl, sekdami Pauliaus mintį, galime sakyti, jog kryžius išties reiškia visko, kas priklauso žmogaus tikrovei, vertės perkainojimą. Kitaip tariant, Nukryžiuotasis skelbia Dievą, kuris nori būti žmogaus Gelbėtojas iš jo mizerijos bei silpnumo. Taip Dievas prisiartina prie žmogaus. Ir nors šis jo artumas mums yra sunkiai pakeliamas paradoksas, kaip tik dėl to Evangelija tampa išgelbėjimo žodžiu kiekvienam, kas tiki. Ir pirmiausia – silpnam.
Reikia manyti, jog Paulius į šią silpnumo sąvoką sudeda labai daug. Tai ir nuodėmės kaip vidinio asmens silpnumo, ir daugiabriaunio išorinio silpnumo ar skausmo patirtys. Nėra žmogaus, išvengusio tokios patirties „žemės“. O kryžiaus principas skelbia ne tik tai, kad kiekviename žmogaus skausme Dievas yra arčiausiai jo, bet ir tai, kad visas žmogaus skausmas yra labai prasmingas. „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 10). Todėl krikščionio žvilgsnis savo prigimtimi visad yra perspektyvus: net ir tada, kai į jo dabartį įsirėžia karti skausmo patirtis, kristologinis tikėjimo turinys neišvengiamai atveria ir egzistencinį skausmo prasmės įmanomumą, ir eschatologinės vilties platumas.
Taigi kryžiaus principas yra Dievo iniciatyva žmonių labui – jo galybė parodo savo jėgą gelbėti žmogų ten, kur jis didžiai menkas ir silpnas. Visuose mūsų varguose Dievas yra arti. Todėl Paulius kviečia patirti Dievą ten, kur pats Dievas per Jėzų labiausiai susivienijo su žmogumi – visame mūsų nerime, vienatvėje, abejonėse, susiskaldymuose, ligose… Visose mūsų negaliose.
Paulius yra perdėm realistas. Jis niekur neskelbia tobulos žmogaus tikrovės, bet tvirtai teigia, o juo sekdama taip mąsto ir visa krikščioniškoji klasika, kad Nukryžiuotasis yra maksimali Dievo savęs iš-sakymo žmonijai „vieta“, beprotiškos jo meilės žmogui išraiška. Žodis apie kryžių žmogui iš esmės yra savas žodis, jam artimas ir gerai suprantamas. Ir visai neatsitiktinai Dievas būtent per šį žodį priartėjo prie mūsų, taip kiekvieną pasiekdamas.
„Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 31–39).
