Pasitikdami Carito atkūrimo Lietuvoje 35-erių metų sukaktį, pasikalbėti pakvietėme vieną iš nuolatinių Carito palaikytojų, Lietuvos socialinių mokslų centro direktorių, ekonomistą, sociologą, Vilniaus universiteto profesorių Boguslavą Gruževskį.
Ilgametis Jūsų darbas demografinių pokyčių, socialinės apsaugos, socialinio dialogo, skurdo ir atskirties mažinimo srityse buvo įvertintas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Kaip, Jūsų nuomone, Caritas prisidėjo prie požiūrio į žmogų kaitos per pastaruosius 35-erius metus?
Pradėčiau nuo Carito įtakos socialinės paramos Lietuvoje sistemai. Čia matau didelį organizacijos indėlį, pertvarkant socialinės globos įstaigas, steigiant parapinius senelių namus, padedant šeimoms rūpintis vaikais. Platus Carito tinklas pasitarnavo ir savivaldybėms, imantis pertvarkų pagal Vyriausybės nuostatas.
Išskirčiau socialinio darbo studijų Vytauto Didžiojo universitete inicijavimą, visuomenės ir Bažnyčios ryšio stiprinimą, nes sovietinėje sistemoje Bažnyčia faktiškai buvo nuo valstybės atskirta. Caritas prisidėjo prie proveržio: mobilizavo pagalbą, pajėgumus, visus tuos metus aktyviai atstovaudamas pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams.
Galima sakyti, su karitiečių pagalba mes išgirdome silpniausiųjų balsą. Caritas padidino visuomenės socialinį jautrumą, siekdamas kiekviename pilietyje įžvelgti žmogaus veidą ir užtikrinti sąlygas jo orumui išsaugoti. Ne deklaracijomis, o konkrečia pagalba vargą patiriantiems žmonėms, stiprinant jų pačių orumo suvokimą ir sampratą visuomenėje, kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo situacijos, yra svarbus.
Pasakysiu drąsiau – Carito veikla Lietuvoje leido iš naujo atrasti žmogų. Ne tik tą, kuris turi aukštąjį išsilavinimą, dideles pajamas, du kartus per metus atostogauja užsienyje, bet ir tą, kuris turi nebaigtą vidurinį išsilavinimą, nematė jūros – o tokių žmonių ir šiandien yra Lietuvoje. Jie irgi – mūsų šalies piliečiai.
Prof. Boguslavas Gruževskis
Visais laikais padėdavome vieni kitiems ir nevadindavome to Caritu. Kodėl akcentuojate piliečių veikimą būtent organizacijoje?
Homo sapiens yra socialinis gyvūnas, ir už visus savo pasiekimus Žemėje žmogus turi būti dėkingas pirmiausia bendruomeniškumui: gebėjimui bendrauti ir veikti išvien. Mintį, veiklos planą gali pasiūlyti atskiras žmogus. Tačiau planui įgyvendinti reikalinga organizacija, sistema, šeima ar banda – jei kalbame apie mūsų istorinę pradžią.
Tokią organizacinę funkciją atskleidžia pasaulinis Carito tinklas ir Lietuvos Caritas pas mus. Apjungiate žmones ir išteklius ne savo interesui, kaip verslo įmonė ar kapitalą kaupiantis investicinis fondas, o pagalbai jos reikalingiems. Telkdamas išteklius Caritas neturtėja, bet gali daugiau nuveikti dėl visuomenės gerovės, galima sakyti – turtina mus visus.
Carito stiprybė – trys lygiaverčiai šaltiniai: kaupiami nacionaliniai žmogiškieji ir finansiniai ištekliai; tarptautiniai ištekliai ir patirtis, kuri buvo ypač svarbi prieš 35-erius metus atkurto Carito Lietuvoje pradžioje. Trečioji iš esminių atramų – krikščioniška vertybinė Carito nuostata, socialinis Bažnyčios mokymas, kas yra artimo meilės darbai, kam jie skirti ir kaip daromi. Tai didelis Carito pranašumas, palyginti su kitomis NVO.
Atsakydamas, kodėl svarbus organizuotas piliečių veikimas, pridurčiau, kad tai – ir nacionalinio saugumo klausimas. Kaip parodė paskutiniai išsamūs tyrimai, Lietuvoje pilietinės galios indeksas 2022 metais sumažėjo palyginti su 2020 metais. 46 proc. respondentų pažymėjo aukoję lėšų skirtingoms reikmėms (daugiausia Ukrainai, karo pabėgėliams), 39 proc. dalyvavo talkose, tačiau tik 14 proc. įsitraukė į visuomenines organizacijas ar judėjimus.
Ką tai rodo?
Kad esame nusiteikę padėti, bet veikiame nenuosekliai, stichiškai. Protestuodami galime kurį laiką nepirkti kažkokių prekių ar susitelkti nelaimės atveju, kaip Kaune ieškant pagrobtos mergaitės. Labai gerai, kad žmonės neabejingi, tačiau to negana, nes vieną kartą išeis į gatves, o kitą kartą – ne. Tas mūsų pilietiškumas – nebrandus, dažnai mėgėjiškas. Nedaro įtakos didesniems pokyčiams valstybėje, nes stokoja nuoseklios įtakos sprendimų priėmėjams.
NVO kaip tik ir sudaro įtakos centrus. Pvz., vyko žemdirbių streikas. Iki tol ūkininkai buvo po 10 kartų pasisakę streike keltais klausimais, rašę vietos laikraščiuose. Tai pakankamai turtingi ir įtakingi žmonės, tačiau nebuvo organizuoti, per 10 metų nedaug pasiekė. Ir tik kai išreiškė save kaip sistemą, kaip grupę, buvo priimti Seime, išklausyti. Taip veikia nevyriausybinės organizacijos.
Noras asmeniškai padėti kitam, paaukoti – labai geras, jį reikia stiprinti, skiepyti vaikams. Tačiau aukščiausia pilietiškumo norma – dalyvavimas NVO, profsąjungų, socialinių partnerių veikloje, galiausiai – atsakingas dalyvavimas valstybės valdyme, politinių partijų veikloje.
NVO yra mokykla, per kurią žmonės užauga iki politinių veikėjų, viešų asmenų ir pan. Tai vienas bendras procesas, kuris dažnai prasideda nuo kokios nors upės, medžių, vilkų apsaugos, po truputį auginant supratimą, kad tavo noras turi būti reiškiamas civilizuotai.
Gali supykęs netinkamai pasielgti, bet emocijai nuslūgus geriau institucionalizuoti nepasitenkinimą. Kaip tik nevyriausybinės organizacijos, tarp kurių ir Caritas, padeda išgirsti tą skausmą, įvertinti, galbūt nuraminti emocijas ir kryptingai siekti problemos sprendimo ne tik konkrečioje seniūnijoje ar gyvenvietėje, bet visoje šalyje.
Taigi, norėčiau palinkėti, kad per artimiausius 35-erius metus Caritas padvigubintų savo apsisukimus. Kaip matote, darbo netrūksta.
Kodėl Jūs pats daug metų palaikote Caritą?
Visų pirma todėl, kad aukštai vertinu Carito veiklą ir organizacijos svarbą Lietuvai. Galima sakyti, Caritas sąžiningai vykdo visuomenės sanitaro funkciją – padeda silpniausiems. Antra, tikrai galima sakyti, jog tai – viena pirmųjų organizacijų, kuri kryptingai ėmėsi visuomenės santykių harmonizavimo, formuodama solidarumo, žmogaus orumo bei savitarpio pagalbos vertybes. Trečia, Caritas institualizuoja, išsaugo ir panaudoja, kas mumyse gražiausia: žmogaus meilę žmogui. Ir ta meilė – ne dėl naudos, bet per nuostatą padėti, suprasti, įgalinti.
Noras padėti – gyvas kiekviename. Neprisidėdamas prie tiesioginės pagalbos pažeidžiamų visuomenės grupių nariams, aš šį savo gyvenimo trūkumą kompensuoju pasisakydamas Carito konferencijose, kituose renginiuose, nacionalinio lygio mokymuose.
Kita svarbi priežastis, kodėl mielai bendradarbiauju su šia organizacija, – tai Carito žmonės. Nenoriu sakyti „darbuotojai“, nes matyti, kad čia santykiai tarp žmonių – labiau kaip draugų ar šeimos narių.
Supraskite mane teisingai, nenoriu idealizuoti Carito. Žinau, kad yra nemažai problemų dėl santykių tarp žmonių, atskirų programų finansavimo ir pan. Tai institucija, kaip kiekviena kita pasaulyje. Tačiau žymiai daugiau yra šviesos, pagalbos, efektyvaus veikimo visos visuomenės labui.
Nepriklausomybės pradžioje iš naujo kūrėsi socialinės apsaugos sistema, tačiau šiandien valstybė sėkmingai perėmusi daug pagalbos vargstantiems darbo sričių. Gal nebereikia Carito?
Naujosios demokratijos šalyse vyriausybės aktyviai įsitraukia į socialinę apsaugą. Tačiau tai ne mažina, o tik didina nevyriausybinių organizacijų svarbą. Iliustracijai pasitelkčiau Irwino Shaw romano Jaunieji liūtai fragmentą iš amerikiečių pokalbio 1945-aisiais Europoje fronto apkasuose. Maisto davinį užgerdami alumi, jie vienas kitam sako: „Tu matai, net alus turi šlapimo kvapą, kai reikalo imasi valstybė.“ Nesu toks radikalus valstybės atžvilgiu, be to, reikia atsižvelgti, kad JAV valstybės vaidmuo socialiniams klausimams – daug mažesnis negu Europoje, taigi, daugiau ir kritikos.
Asmeniškai teigiamai vertinu racionalų, protingą valstybės įsitraukimą į socialinę apsaugą. Nes valstybė – mūsų pačių kūrinys, visuomenės sąmoningumo išraiška. Valstybė, vyriausybė turi užtikrinti piliečių teises, garantuoti tam tikras pajamas, institucines struktūras. Tačiau realų socialinės paramos priemonių įgyvendinimą reikia kuo labiau decentralizuoti. Kuo socialinė pagalba yra arčiau žmogaus, tuo ji taiklesnė, labiau atitinka realius žmogaus poreikius ir atsižvelgia į jo galimybes. Efektyviam darbui su žmonėmis reikia individualaus priėjimo, o valstybė, ypač teikdama paslaugas socialinės apsaugos sistemoje, nustato normatyvus, kad užtikrintų vienodą kokybę visoje šalies teritorijoje. Standartai vienodi, o poreikiai ir galimybės skirtingos, todėl tsiranda nepasitenkinimas bei neefektyvus išteklių panaudojimas.
Modernios socialinės paramos srityje neturi būti konflikto tarp valstybės ir NVO, kurios tikrai užtikrina lankstumą, tačiau neidealizuoju, – būtina ir NVO nuolat tobulinti savo veiklą. Svarbi tvarkinga finansų apskaita, nes čia pasitaiko problemų; būtinas veiklos planavimas, kurio dažnai trūksta. Norėčiau, kad veiktų nacionalinė ar europinė sistema, užtikrinanti kvalifikacijos kėlimą NVO žmonėms, kad jie matytų savo augimo perspektyvas, nuolat tobulintų savo kompetencijas. Tai pasitarnautų ir pačių organizacijų augimui.
Apibendrinant – darbo daug, bet aišku viena: mūsų visuomenės ateitis – efektyvesnis ir platesnis NVO veikimas, ypač socialinės paramos srityje.
