Prieš kelerius metus keturių atžalų mama, vaikų ir paauglių psichologė Elena Mickevičienė(42) sužinojo, kad serga vėžiu. Išgirsta diagnozė moters nepalaužė– keturis gydymo ciklus ji paskyrė asmeninėms rekolekcijoms. „Onkologinė liga– Dievo dovana. Viešpačiui už šią patirtį esu labai dėkinga“,– nuoširdžiai sako moteris ir dalijasi mintimis apie tikėjimo svarbą, motinystės kelią, ligos etapą ir šeimą – didįjį savo užnugarį.
Tikėjimas
Elena, ar dažnai savo gyvenime sutinkate Dievą?
Dievo artumo patirtį širdy nešiojuosi nuo mažumės. Mano seneliai buvo stipriai tikintys, tad ir aš ėjau katalikybės keliu, visąlaik jaučiau, kad Dievas šalia. Kai su vyru Mariumi sulaukėme pirmų vaikelių, į šeimą pasibeldė išbandymai. Kartą netekusi vilties atsiklaupiau ir meldžiau: „Dieve, jeigu Tu esi – reaguok, padėk, perimk mano gėlą!“ Nuo rytojaus įvykiai pradėjo klostytis kita linkme. Supratau, kad tą vakarą Jis mane išgirdo ir atsiliepė. Įvyko atsivertimas.
Kas stiprino Jūsų tikėjimą?
Po atsivertimo norėjau labiau pažinti Jėzų. Kartą nuėjau į Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios Mišias. Jų metu išgirdau tik tai, kad vyks šv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybos Eik į savo kambarėlį. Užsiregistravau. Prieš Kalėdas pratybų dalyviai ėjo išpažinties pas kunigą Algirdą Palioką. Pokalbyje išsakiau jam norą, kad dvasiniame kelyje man kas nors vadovautų. Jis nusišypsojo ir tarė: „Jėzus mane tau parinko.“ Jau 12 metų kunigas Algirdas yra mano dvasinis tėvelis. Jautrus ir mylintis, lydėjęs mane per visokius išbandymus, niekada neapleidęs. Per jį labai jaučiu Jėzaus meilę, rūpestį, Šventosios Dvasios veikimą.
Kurie šventieji Jums palaiko draugiją?
Šiuo metu mano vedlys yra palaimintasis Jurgis Matulaitis. Taip pat draugauju su šv. Gertrūda, šv. Rita, šv. Terese Aviliete, šv. Antanu. Ten (pakelia akis į viršų) turiu daug gerų draugų (šypsosi).
Šeima
Kada pradėjote galvoti apie šeimą? Kaip ją įsivaizdavote?
Kai buvau maža, visi žinojo, kad turėsiu 12 vaikų, nes man labai patiko pasaka Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. Dažnai žaisdavau, kad esu mama, laukiau šios stebuklingos patirties. Kai besimokydama dirbau pagalbininke darželyje, vaikai mane tiek „pripildydavo“!
Esu įsitikinusi, kad vyrą Marių man atsiuntė Dievas. Kartą draugės Vitos pakalbinta nuvykau į ateitininkų akademiją Savas. Ten turėjau intenciją, meldžiausi, kad Viešpats parodytų, – Marius tas vienintelis, ar turiu laukti kito. Po pusmečio Marius man pasipiršo, kartu esame jau 19 metų, o susituokę – beveik 18 metų.
Kaip minite santuokos metines?
Švenčiame Žolinių metu. Atnaujiname įžadus, tėvelis Algirdas Paliokas aukoja Mišias, kartu pasidžiaugti į mūsų sodybą susirenka bendruomenė. Beje, sodybą išmeldėme. Prieš dvylika metų pajutome, kad šeimai labai stinga gamtos, natūralumo, buvimo tik šeimoje. Pradėjau melsti Dievo, kad atsiųstų sodybą. Paieškos užtruko septynerius metus. Jau kone praradę viltį kartą su vyru nuvykome apžiūrėti atokios sodybos. Išlipome, susižvalgėme ir pakerėti kartu ištarėme – perkam! Į įkurtuves atvažiavo net šimtas žmonių! Buvo įspūdinga: lūžo gėrybėmis nukrauti stalai, aplink daug gėlių, skanaus maisto, juoko, pokalbių iki paryčių. Tapo tradicija, kad per Žolines bičiuliai pas mus atvyksta švęsti bendruomenės šventės, o kartu patenka ir į santuokos metinių minėjimą.
Ar svarbu melstis už sutuoktinį?
Nežinau, kaip būtų, jeigu to nedaryčiau. Kai buvo daug iššūkių, man labai padėjo knyga Žmonos maldų galia. Po maldos mano vyras kiekvieną kartą man tampa žavesnis. Malda veikia!
Motinystė
Ar prisimenate dieną, kai pirmą kartą tapote mama?
Pirmagimio su vyru laukėme nekantraudami. Gimus Benediktui, išvydusi trapų kūdikį, jo akis, pirščiukus, nosytę – buvau devintam danguj! Taip sakralu! Visų vaikų susilaukiau atlikus cezario pjūvį, tad pirmiau kūdikius pamatydavo vyras Marius. Jis priglausdavo mažylius sau prie krūtinės, paguldydavo, sušildydavo. Marius turi ypatingą ryšį su kiekvienu vaiku, visada yra šalia: vaiką auginant, auklėjant, prižiūrint.
Kaip švęsite Motinos dieną?
Šią dieną prisimenu savo šviesaus atminimo mamą Genutę (trumpam prityla). Menu, kaip ji priglausdavo mane prie savo krūtinės, prie širdies, ir sakydavo: „Elenut, reikia tau dabar pasimaitinti!“ Aš pabūdavau saldžiame mamos meilės glėbyje ir visa laiminga, išmyluota toliau keliaudavau per gyvenimą. Ši patirtis man dabar leidžia prisiglausti prie Dievo Tėvo, atsisėsti ant Jo kelių ir paprašyti: pamaitink mane!
Per Motinos dieną stengiuosi aplankyti mamos kapą, po to su šeima važiuojame pas vyro mamą. Mane vaikai Benediktas (17), Amelija (14), Bernardas (12) ir Gabrielius (9) nustebina mielais siurprizais: atvirukais, piešiniais, gėlėmis.
Liga
Onkologinė liga dažną sugniuždo, o kaip Jūs išgyvenote šį etapą?
Skydliaukės karcinomą (vėžį) man diagnozavo po karantino. Sustojau. Maldos metu supratau, kad Dievas yra šalia. Dievas niekada neklysta. Viskas Jo žinioje. Širdy žinojau, kad jei man teks iškeliauti, Dievas pasirūpins vaikais kaip įmanoma geriausiai. Prieš gydymą susitaikiau su diagnoze ir pasakiau: Dieve, jeigu tavo valia – aš viskam pasiruošusi!
Buvo keturios gydymo sesijos radioaktyviuoju jodu. Reikėdavo vykti į Vilnių, atsiskirti nuo šeimos. Pirmą kartą apsistojau savo sodyboje, o kitus – Vilniaus Šv. Jono kongregacijos ir Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynuose.
Galiu drąsiai teigti, kad ši liga man buvo didelė Dievo dovana, didelė malonė. Liga leido patirti dar didesnį artumą su Viešpačiu. Visi gydytojai man siuntė begalinį rūpestį ir meilę. Esu itin dėkinga gydytojui Raimondui Valickui, gydymo procese jis mane tėviškai globojo.
Skamba neįtikėtinai, tačiau gydymo sesijas paskirdavote rekolekcijoms?
Dievo prašiau parodyti, ką Jis nori man per ligą pasakyti, kaip man išbūti. Nusprendžiau visas gydymo sesijas paskirti asmeninėms rekolekcijoms. Pirmą kartą palatoje naršant internete akys užkliuvo už nuotolinių rekolekcijų: Pasiaukojimas Švč. Mergelei Marijai. Nieko nelaukdama Jai ir pasiaukojau. Per antrą gydymo kursą pasiaukojau šv. Juozapui. Trečią terapiją gyvenau rekolekcijose su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu. Tam įkvėpė draugė sesuo Daiva Kuzmickaitė MVS, kuri sutikta paminėjo, kad netrukus bus palaimintojo Matulaičio šventė, ir paskolino jo knygų. Besigydydama jaučiau stiprų jo vedimą. Tuo metu buvau įkvėpta sutelkti katalikų psichologų bendruomenę. Per ketvirtą gydymo etapą celėje ant stalo radau šv. Augustino raštus, tad skyriau rekolekcijas jam pažinti. Tada atsivėrė giluminis santykis su Viešpačiu.
Kaip liga Jus pakeitė?
Suvokiau, kad reikia dar labiau vertinti santykius su vyru, vaikais. Šeimoje atsirado dar daugiau meilės. Įsitikinau, kad visi sunkumai – Dievo dovana, kuri mus tyrina.Supratau, kad žmogaus kūnas yra Dievo šventovė, reikia juo deramai rūpintis, kad galėtum tarnauti kitiems.
Kartą besigydydama vienuolyne nufotografavau gėlę. Priartinusi pamačiau, jog kiekvienas žiedas yra neapsakomo grožio. Gėrėjausi ir sakiau: „Dieve, kaip gražiai sukurta, kiekviena ląstelė apgalvota“. O Jis tarė: „Elena, jeigu taip žiūrėtum į kiekvieno žmogaus sielą – pamatytum kiekvieno unikalų grožį!“
Pasveikusi ėmėte telkti katalikų psichologų benduomenę. Ko kartu sieksite?
Palaimintojo Jurgio Matulaičio įkvėpta su kolegėmis Birute Balsevičiene, Vaida Lukaševičiene ir kitomis ėmiau telkti katalikus psichologus. Šiuo metu mūsų jau 90. Sakau, kad bendruomenės įkūrėja yra Šventoji Dvasia, o aš tik įrankis.
Bendruomenė skirta laisvai kalbėti apie katalikų tikėjimą, jausti vienybę, gauti palaikymą, dalytis naudinga literatūra, informacija, auginti profesines kompetencijas. Taip pat, kad ir tikintieji, siejantys psichologiją su sielos mokslu bei katalikiškomis vertybėmis ir ieškantys psichologinės, psichoterapinės pagalbos, žinotų, jog yra jų lūkesčius atitinkančių specialistų. Kad galėtų drąsiai su psichologu kalbėtis apie dvasinius dalykus ir tikėjimą. Pastebėjau, kad tikintieji, susidūrę su gyvenimiškais sunkumais, iššūkiais, yra nedrąsūs atvirauti apie savo tikėjimo kelią. Jie, kaip ir visi, siekia saugumo, nenori būti dar labiau sumenkinti, įskaudinti.
Kartą per metus katalikų psichologų bendruomenė rengia piligriminį žygį, kuriam vadovauja Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ. Pirmi metai, kai su partneriais rengiame mokslinę praktinę konferenciją Asmens orumas teologinėje ir psichologinėje perspektyvose. Ji gegužės 17 d. vyks VDU Katalikų teologijos fakultete.
