Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Dar popiežius Pranciškus 2024 m. gruodžio 18 d. patvirtino Šventųjų skelbimo dikasterijos išvadas pripažinti Dievo tarno tėvo jėzuito Eduardo Profittlicho, tapusio pirmuoju Estijos apaštališkuoju administratoriumi ir arkivyskupu, kankinystę 1942 m. vasario 22 d. Kirovo kalėjime (Rusijoje). Jo beatifikacija numatyta šio rugsėjo 6 d. Taline, Iškilmėms vadovaus popiežiaus legatas kardinolas Christophas Schönbornas.
Mokslai. Gimęs 1890 m. rugsėjo 11 d. Birresdorfe (Vokietijoje, Reino krašte) ir augęs gausioje ūkininkų šeimoje, jis baigė įprastus mokslus. Patrauktas savo vyresniojo brolio Petro – Brazilijoje mirusio jėzuitų misionieriaus – pavyzdžio, norėjo tapti jėzuitu. Tačiau pirmiausiai įstojo į kunigų seminariją, kad būdamas paprastu kunigu prisidėtų prie šeimos išlaikymo. Tačiau Viešpats vedė toliau: po metų, sužavėtas jėzuitų idealo bei dvasingumo, po pakartotinių prašymų, tėvams galiausiai sutikus su jo noru, įstojo į naujokyną Olandijoje. Netrukus jį palietė istorijos išbandymai – prasidėjus I Pasauliniam karui buvo pašauktas į kariuomenę, kur paskirtas sanitaru. Po karo baigė mokslus ir 1922 m. įšventintas kunigu, vėliau apsigina dvigubą filosofijos teologijos daktaro laipsnį Krokuvoje, Lenkijoje.
Misijos. Uoliai pasidarbavęs lenkų sielovadoje, 1930 m. Profittlichas duoda galutinius vienuolinius įžadus ir siunčiamas kaip misionierius į Taliną. Jis rašė: „Visiškai ramia ir pasiruošusia širdimi mielai pasišvenčiau Dievo Karalystei čia, šioje šalyje, ir esu pasirengęs padaryti viską, ką pagal išrinktą situaciją galima dirbti ir kentėti Dievo Karalystės labui.“ 1931 m. paskiriamas apaštališkuoju administratoriumi. Savo pastorinėje veikloje jis stengėsi atkurti vietinę katalikų bendruomenę, kuri tuo metu buvo labai sumažėjusi. Estiją atrado jau stipriai sekuliarizuotą, todėl supratęs, jog norint skleisti Kristaus karalystę dera kreiptis į augančią miestų intelektualų elitą. Jis stengėsi parodyti, kad katalikybė prasminga, tinkama ir jiems. Parengė vietos pastoracinį planą, pagerino vietos dvasininkų rengimą, įkūrė naujas parapijas, pakvietė kunigų ir vienuolių iš Lenkijos ir Čekoslovakijos vykdyti evangelizacijos veiklą Estijoje. Jis siekė plėsti vietos krikščionių bendruomenę visais lygmenimis: vaikų darželiai, internatai, religijos mokymas mokyklose, šeimų ugdymas, parapijos. Apie tai vėliau kalbėjo kaip apie jam tekusią „sunkiausią dalį Viešpaties vynuogyne“, tačiau savo darbą jis taip pat apibūdino kaip „viltingesnį Kristaus karalystei nei kitur“. Estijos ryšiui su Šventuoju Sostu pagerėjus, sudarius konkordatą, 1936 m. Eduardas Profittlichas tapo arkivyskupu.
Okupacija.1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Estiją, religinė laisvė buvo smarkiai apribota, o dvasininkų persekiojimas sustiprėjo. Dilema, su kuria arkivyskupas susidūrė – grįžti į Vokietiją ar likti šalyje? Nors buvo vokietis pagal tautybę, pasiliko drauge su tikinčiaisiais Estijoje, sąmoningai suvokdamas šio apsisprendimo kainą.
Liudijimas. Rašydamas šeimos nariams, jis pareiškė tvirtą sprendimą priimti visus sunkumus ir paaukoti Kristui savo laisvę ar gyvybę. Jis rašė: „Vis dėlto teisinga, kad piemuo lieka su savo avimis ir dalijasi su jomis džiaugsmais ir rūpesčiais.“ O laiške Vatikano valstybės sekretoriui jis teigė, kad patiki savo likimą Dievui, įsitikinęs, kad Viešpats visada yra šalia jo. Jis rašė: „Net jeigu niekaip negaliu numatyti, koks bus tolesnis mano gyvenimo kelias, kokia auka manęs dar laukia, visgi einu šiuo keliu, didžiai pasitikėdamas Dievu, tvirtai įsitikinęs, kad jei Dievas eis drauge su manimi, aš niekada neliksiu vienas.“ O iš jo apklausų protokolų aiškiai matyti jo tikėjimas ir pozicija dėl žmogaus orumo ir laisvės, kuri aiškiai prieštarauja komunistinei ideologijai. Jis rašė: „Kaip norėčiau kiekvienam pasakyti, kaip Dievas yra mums geras, kai mes visiškai Jam atsiduodame, kaip gali kiekvienas būti laimingas, kai esi pasiruošęs dėl to atiduoti visą laisvę ir gyvenimą Kristui. Žinau, kad Dievas bus su manimi. Ir tada viskas bus gerai. Mano gyvenimas ir, jei taip turi būti, mano mirtis bus gyvenimas ir mirtis dėl Kristaus. Ir tai yra visų nuostabiausia.“
Mirtis. Eduardas Profittlichas buvo suimtas 1941 m. birželio 27 d. ir sovietų nuteistas išimtinai dėl neapykantos tikėjimui, pateikus tipiškus kaltinimus: „šnipinėjimas Vokietijos naudai“ ir „priešiška Sovietų Sąjungai veikla “. Jis buvo ištremtas kartu su kitais 57 tūkst. estų. Ilgą laiką apie jo likimą nebuvo nieko žinoma. Tik po sovietų režimo žlugimo paaiškėjo, kad Profittlichui paskirta mirties bausmė, tačiau jis, patirdamas kalėjimo kančias, mirė kalėjimo vienutėje dar prieš nuosprendžio įvykdymą – 1942 m. vasario 22 d. nuo širdies nepakankamumo, negavęs tinkamos medicininės pagalbos.
Šventųjų bendravimas. Nepaisant kruoščiai slepiamų žinių apie ganytojo likimą, jo atminimas visada išliko gyvas tiek Estijos, tiek jo gimtinės tikinčiųjų širdyse. Jau yra liudijimų apie jo užtarimu išklausytas maldas. Todėl šia beatifikacija Bažnyčia pripažįsta ne tik šventą asmenybę – pirmąjį Estijos Katalikų Bažnyčios palaimintąjį. Kartu patvirtinama ir okupantų persekiotos Estijos Bažnyčios ištikimybė tikėjimui bei pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Tai kartu yra ir visų Baltijos šalių bei Lenkijos, o dar labiau – Bažnyčios Rusijoje liudijimas, nes būtent joje jis išpildė savo kryžiaus kelią.
Tikimės, kad jo beatifikacija Taline palies ne tik katalikų, krikščionių, bet ir visų estų bei geros valios žmonių širdis, suteiks vilties ir ramybės šiandienos gyvenime. Šis kankinys tepadeda mums šventėti ir melsti taikos, tikėjimo ir šviesos šių laikų pasaulyje.
