Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2008 m. liepa-rugpjūtis

Piligrimystė I tūkstantmetyje

2020-07-31 | Parengė Vytautas SADAUSKAS SJ
artuma200807 8 rs p12

 

 Viešpatie Jėzau,

Tu taip ilgai ėjai šalia Tėvo,

Kol vieną dieną pasistatei palapinę tarp mūsų;

Tu, kuris netikėtai gimei kelyje,

Ir kaip piligrimas, skelbdamas Evangeliją,

Vaikščiojai žemiškos tremties keliais,

Ištrauk mane iš egoizmo ir patogumų troškimo,

Padėk tapti tikru maldininku.

Mane be paliovos vilioja saugus gyvenimas,

O Tu manęs kaip Abraomo prašai su tikėjimu ryžtis rizikuoti.

Nuolat mėginu patogiai įsitaisyti,

O Tu kvieti su viltimi keliauti į Tave, aukščiausią tikslą,

Kad būtų pašlovintas Tėvas.

Gratien Valliez

 

Dažnai girdime apie įvairias piligrimines keliones, žygius Lietuvoje ar už jos ribų. Šiluvos Dievo Motinos šventovę kasmet aplanko šimtai piligrimų iš visos Lietuvos. Vilniaus Aušros Vartai, Trakų Dievo Motinos šventovė, Žemaičių Kalvarija, kitos šventos mūsų šalies vietos yra gausiau lankomos maldininkų, rengiami piligriminiai žygiai ypatingų švenčių progomis. O kas gi šiandien nėra girdėjęs apie Lurdą, Fatimą, Santjagą de Kompostelą, Romą, Jeruzalę arba norėjęs ten nuvykti? Kiekviena tokia kelionė pasėja širdyje ką nors naujo, paskatina giliau susimąstyti, kitaip pažvelgti į kasdienybę ir gyvenimą. Tai mūsų dvasinės kelionės išraiška. Popiežius Jonas Paulius II rašė: „Visas krikščionio gyvenimas yra tartum ilga maldinga kelionė į Tėvo namus – Tėvo, kurio besąlyginę meilę kiekvienam žmogui, ypač „sūnui palaidūnui“, kasdien vis giliau pažįstame (plg. Lk  15, 11–32). Tokia kelionė vyksta kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, tikinčiųjų bendruomenėse, o per jas – ir visoje žmonijoje“ (Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 49).

„Į namus“

„Šventoji kelionė“ turi savo šaknis priešistorinėje religinėje kultūroje ir mituose. Žmogus instinktyviai save laiko klajotoju ir keliautoju. Keliauti ieškant ypatingos ir šventos vietos, centro ir gyvenimo negendamybės, – tartum antroji žmogaus prigimtis. Viltis visa tai rasti giliai įrašyta mūsų psichikoje, širdis trokšta grįžti prie mistinio šaltinio, į „kilmės“ vietą, į „namus“, iš kur atėjo protėviai, į kalną, kur senoliai tiesiogiai bendraudavo su dangumi, į vietą, kurioje buvo sukurtas pasaulis, į patį rojų, kur auga gyvybės medis.

Visų didžiųjų religijų tradicijose piligrimystė veda tikinčiuosius atgal, prie paties religijos šaltinio ir centro, prie dievybės apsireiškimo, apsivalymo, atgimimo ir išgelbėjimo vietos. Krikščionims, žinoma, tokia vieta yra Jeruzalė, Šventasis Kapas, kur Gyvenimas nugalėjo mirtį, Gėris įveikė blogį; taip pat Roma – Katalikų Bažnyčios centras, Petro sostas, atleidimo vieta. Gausu atgailos vietovių, paženklintų Gailestingosios Motinos apsilankymais. Paminėtina nesuskaičiuojama daugybė kapų su šventųjų palaikais, įvairių šventovių, kitų ypatingos palaimos vietovių.

Krikščionių piligriminiai žygiai į Jeruzalę, sekant daug senesnėmis žydų piligrimystėmis, prasidėjo IV a. šv. Elenos kelione. Manoma, kad ji 326 m. rado Tikrąjį kryžių. Maždaug po dešimties metų Jeruzalėje pastatyta Šventojo Kapo bazilika traukte traukdavo tūkstančius maldininkų iš Vakarų. Jau 333 m. piligrimas iš Bordo (Prancūzija) rašė apie apsilankymą šventosiose vietose. Vienas iš įdomiausių tokių aprašymų priskiriamas vienuolei Egerijai, tikriausiai atvykusiai iš Ispanijos ir lankiusiai ne tik šventąsias vietas Jeruzalėje, bet ir Egipto bei Palestinos dykumų vienuolius. Egerija keliavo Arabijos dykuma į Sinajaus kalną. Tada ten dar nebuvo vienuolynų, grupės atsiskyrėlių gyveno lūšnose ir olose. Atsiskyrėliai entuziastingai lydėjo Egeriją į kalno viršūnę. Užkopus buvo skaitomi parinkti Biblijos tekstai, švenčiama Eucharistija, dalijamasi eulogiae (dovanomis) – vaisiais iš vienuolių sodo. Vietoje, kur Dievas Mozei davė Įstatymą, buvo švenčiama ir džiaugiamasi. Paminėtina, kad tuo pačiu metu šv. Grigalius Nysietis rašė apie Mozės gyvenimą. Jame vaizduojama mistinė kelionė: kilimas į Dievą „tamsos kontempliacijoje“.

Geografinė piligrimystė – simbolinė vidinės kelionės išraiška. Vidinė kelionė yra išorinės piligrimystės prasmių ir ženklų interpoliacija. Jos gali būti viena be kitos, tačiau geriau turėti abi. Istorija liudija išorinės piligrimystės fatališkumą, kai ši neturi dvasinės išraiškos. Tokia piligrimystė tampa beprasmiu klaidžiojimu, nepatenkinančiu vidinio polėkio. Ji neteikia dvasinės palaimos. Žvelgdami į istoriją, matome stiprėjantį piligriminės kelionės „sudvasinimą“. Monastinėje (t. y. vienuolinėje) literatūroje yra kalbama apie dvasinę vienuolio „piligrimystę“, suderintą su sėsliu gyvenimo būdu.

Egerijos piligrimystės pasakojimas teikia daug žinių apie IV a. liturgiją Jeruzalėje. Šventasis Kapas – sustojimo vieta švęsti Eucharistiją. Po bazilikos stogu, ant išlikusios Kalvarijos olos, buvo laikomas Tikrasis kryžius (šią vietą Egerija vadina martyrium — kankinystės ar liudijimo vieta). Pažymėtina, kad Eucharistiją švęsdavo ne ant Kalvarijos kalno, bet Šventajame Kape. Naujojo Testamento įvykiai liturgiškai būdavo sudabartinami ten, kur jie iš tikrųjų ir vyko. Skirtingose krikščioniško pasaulio vietose švenčiama liturgija siekė pakartoti ir priminti piligrimui tai, ką jis tobuliausiai galėjo išvysti Jeruzalėje. Kiekvienu atveju Jeruzalė buvo „pasaulio centras“, ir ne tik anų laikų geografine, bet ir daug svarbesne, t. y. šventumo prasme. Ji buvo Tiesos centras, Tikrojo kryžiaus vieta. Visi kiti kryžiai tik priminė ir reprezentavo Tikrąjį. Ji buvo ir Šventojo Kapo vieta, kankinių kapai tik priminė pastarąjį; vieta, kur Išganytojas vaikščiojo, kalbėjo, skelbė, gydė, kentėjo, mirė, prisikėlė ir žengė į dangų. Pačios istorinės vietos tai liudijo. Dar daugiau – jos buvo tartum sakramentai, skleidžiantys tiesą ir gyvybingumą. Jeruzalė buvo anastasis, prisikėlimo vieta, o aplinkinės vietovės pilnos martyria, kur apaštalai ir šventieji liudijo prisikėlimo galią. Ir Sirijos, Palestinos, Arabijos, Egipto dykumų vienuoliai – gyvieji prisikėlimo liudytojai. Taigi Egerijos piligrimystė buvo šventa kelionė į centrą, kuris krikščioniškąjį pasaulį pripildė Išgelbėtojo prisikėlimu ir garbe.

„Į svetimas šalis“

VI a. pradžioje, barbarams nukariavus Romą ir prasidėjus jų skverbimuisi į Rytus bei Vakarų Europą, Šventoji Žemė laikinai buvo atskirta nuo Vakarų. Jeruzalė praktiškai tapo nebeprieinama daugeliui europiečių. Prasidėjo piligriminės kelionės į kitas vietas. Pati piligrimystė įgavo kiek kitokį, t. y. Airijos keltų vienuolių jai suteiktą pobūdį.

Peregrinatio, arba „kelionė į svetimas šalis“, atspindėjo airių askezę. Airių peregrinus – piligrimas keliaudavo ne aplankyti šventovės, bet ieškoti vienumos ir tremties. Pastarąją jis pasirinkdavo laisvai. Neturėdamas kokio nors ypatingo tikslo, atsidavęs Apvaizdos globai, piligrimas nežinoma kryptimi leisdavosi į atvirą jūrą. Airija yra sala, vadinasi, iškeliauti – tai atsidurti jūros pavojuose. Piligrimas tikėjo, kad vėjas ir povandeninės srovės nuves į vienumą, kurią pats Dievas jam bus parinkęs. Taip kai kurie piligrimai pasiekė Velsą, Šiaurės Škotijos salas. Dauguma jų naudojosi navigacijos įgūdžiais ir žiniomis, perimtomis iš senolių jūreivystės tradicijos. Toks buvo šv. Kolumbas, vienuolinio centro Jonos saloje įkūrėjas, ir šv. Brendanas, savo legendinėmis kelionėmis, kaip kai kas mano, pasiekęs net pačią Ameriką. Žinoma, tai dar turėtų būti įrodyta, tačiau istoriškai tikra, kad airių vienuoliai VIII a. pasiekė Islandiją. Jie aplankė ir Faro, Šetlando bei Orknio salynus, jau nekalbant apie Britaniją, kur VI a. jau gyveno velsiečių ir airių kolonistai, daugiausia vienuoliai.

Airių piligrimai vienuoliai atvykdavo į jau apgyvendintas vietas, ir tenykščiai gyventojai noriai priimdavo Evangeliją. Vienuoliai savaime tapdavo misionieriais, nors pagrindinė jų kelionių priežastis būdavo ne apaštalavimas, bet laisvanoriškos tremties troškimas.

„Senas airiškas šv. Kolumbo gyvenimas“ (Old Irish Life of St. Columbd) piligriminę dvasią pristato kaip pačią krikščionybės esmę: Dievas liepė Abraomui palikti savo šalį ir keliauti į žemę, kurią jam nurodys, t. y. „Pažado žemę“. <...> Šiandien šis geras patarimas, Dievo duotas tikinčiųjų tėvui, priklauso visiems tikintiesiems, t. y. palikti savo kraštą ir žemę, turtą ir žemiškus malonumus dėl visų elementų Viešpaties ir sekti juo.

Abraomo pavyzdys įkvėpė daugel airių piligrimų. Tarp jų – šv. Cadroeir jo draugus, iškeliavusius ieškoti žemės, kurią „Viešpats jiems parodys“.

„Šventiesiems pažadėtosios žemės“ vizija paskatino ir nuostabią Brendano bei jo vienuolių kelionę. Keltų piligrimysčių istorijose randame archajišką mitinę „grįžimo į rojų“ vadovaujant Dievui ir jo angelams temą. Keltų vienuolių mistinis dvasingumas pagrįstas visišku patikėjimu Dievu, tikėjimu, kad per piligrimystę ir navigaciją (keliones vandeniu) Dievas ves į jo numatytą tikslą.

Vienuolio tikslą žemėje galima apibūdinti kaip „pažadėtosios žemės“, „rojaus“; teologiškai „prisikėlimo“, Dievo paskirtos vietos ieškojimą, kurioje jis įsikuria, atgailauja, meldžiasi, laukia mirties dienos. Palikti Airiją ieškant privilegijuotos vietos reiškė „iškeliauti dėl Dievo meilės“ (peregrinari pro Dei amore) ar „Dievo vardu“. Jei piligrimystė – „navigacija“, tuomet vienuolis ieškojo „dykumos jūroje“. Airiai rinkosi negyvenamas salas. Šv. Brendano kelionių pasakojimuose viena iš Faro salų, pilna laukinių jūros paukščių, pasikeičia į vienuolinį ir liturginį rojų, vietą par excellence velykinės paslapties šventimui. Tolimos negyvenamos salos atstojo Šventąjį Kapą. Kiekvienu atveju piligrimystės tikslas – keliauti į ypatingą, išskirtinę vietą žemėje. Ir ji ne gamtos ar žmonių nustatyta, bet Dievo laisvai parinkta. Čia vienuolis turėjo gyventi, garbinti Viešpatį ir mirti, o palaidotas kūnas – laukti prisikėlimo dienos. Taigi keltų vienuolio piligrimystė – ne tik nesibaigiantis ir beprasmis klajojimas. Tai kelionė į paslaptingą, nežinomą, tačiau Apvaizdos parinktą vietą, turinčią tapti galutinio susitikimo su Dievu vieta.

VIII–IX amžiuose, vėl atsiradus ryšiams su Rytais, airių piligrimai pradėjo keliauti į Egiptą ir Šventąją Žemę. Daugelis jų troško apsigyventi Šventojoje Žemėje ir ten mirti arba „surasti prisikėlimo vietą“ pakeliui į namus ir joje pasilikti. Dažnai piligrimai įsikurdavo kaip atsiskyrėliai vienumoje, visiškai uždarose celėse, įrengtose priešais bažnyčių sienas. IX–X a. daugybė airių vienuolių liko Vokietijoje, Burgundijoje ir kitur. Jie mokydavo mokyklose arba gyvendavo kaip atsiskyrėliai.

Vėliau piligriminės kelionės pradėjo įgyti kitų, antraeilių tikslų. Vienuoliai keliaudavo, kad galėtų pabūti kartu su kitais vienuoliais, aplankyti vienuolinius centrus, vieni iš kitų pasimokyti. Jie eidavo įsigyti liturginių ar kitokių knygų, kurias vėliau kopijuodavo savo vienuolynuose. Kiti traukdavo į Romą relikvijų, reikalingų dedikuojant vienuolyno bažnyčias ar altorius. Treti iškeliaudavo tikėdamiesi kankinystės arba norėdami išvengti mirties nuo vikingų rankų.

Kad ir ką manytume apie ypatingas keltų piligrimystės formas, istorijos bei literatūros šaltiniai liudija gilų dvasingumo ir kultūros vientisumą. Akivaizdu, jog išorinė ir geografinė piligrimystė reiškė kur kas daugiau nei vien psichinių manijų ir nepastovumo įgyvendinimą. Ši kelionė glaudžiai siejosi su vidiniu tęstinumu laike ir erdvėje tarp natūralaus ir antgamtiško, tarp sakralaus ir profaniško, tarp šio pasaulio ir kito patirtimi. Giliausios ir paslaptingiausios psichinio ir fizinio pasaulio galimybės, ypač šventumo, buvo siekiama ir realizuojama dvasiniu ir žmogišku lygmeniu.

Airių vienuolio piligrimystė – ne tik nenuilstamas siekimas patenkinti romantinį širdies polėkį, bet ir gilus egzistencinis įnašas į pasaulio ir žmogaus būties realijas: ontologinis ir dvasinis dialogas tarp žmogaus ir kūrinijos, kai dvasinė ir fizinė tikrovės pačios susipina lyg Keltų knygos rankraščio puošmenos. Keltų vienuoliai savo būtį priimdavo ne kaip kažką statiško ir „duoto“, o vienuolinį pašaukimą ne kaip juridiškai tvirtą ir sėslią egzistenciją, bet kaip kvietimą į paslaptį, į augimą, laisvę ir atsidavimą Dievui, pasivedimą vėjo ir jūros stichijai, liudijant Dievo Tėvo ir visų elementų Viešpaties išmintį. Turbūt geriau nei graikai keltų vienuoliai pasiekdavo theoria physike (kontempliacijos) tyrumą, regėdami Dievą ne esmėse ar daiktų logoi, bet kosmoso sąrangoje. Iš čia kilo nuostabi VI ir VII a. keltų atsiskyrėlių gamtos poezija.

Viduramžių mokslininkas ir rašytojas Jeanas Leclercqas tvirtina, kad piligrimystė buvo „atsiskyrėlio gyvenimo būdas“ ir, išimtinai, – vienuolinio pašaukimo sudedamoji dalis.

„Į tremtį“

Tuo pat metu visiškai kitoks piligrimystės supratimas brendo tarp airių.

Susitaikinimo su Dievu būdas Airijoje ir anglosaksiškoje Anglijoje VI–X a. visiškai pakeitė senąją bažnytinę atgailos apeigų tvarką. Pirmaisiais amžiais beveik visoje Bažnyčioje įsigalėjo vieša atgaila už nuodėmes, kurią buvo galima atlikti tik kartą gyvenime. Keltų įtakoje nuo viešos atgailos pereita prie privačios. Piligrimystė, arba tremtis į tolimą salą – relegatio in insulam – tapo viena svarbiausių atgailos rūšių. Vietoj viešos atgailos vietinės bažnyčios akivaizdoje (pvz., vilkint atgailos drabužiais, pasninkaujant, atliekant atgailos darbus), penitentai būdavo siunčiami į laikiną ar amžiną tremtį. Juos galėjo išsiųsti į negyvenamą salą arba pasmerkti klaidžioti svetimoje šalyje, nenurodant konkretaus tikslo. Toks penitentas eidavo iš vienos vietos į kitą. VIII a. pabaigoje atgailautojus jau pradėta siųsti į konkrečias vietas ar pas toliau gyvenantį vyskupą priimti atgailos. Grįžęs į savo bažnyčią ir įrodęs, jog atliko skirtą atgailą, jis gaudavo nuodėmių atleidimą – išrišimą. Paminėtina, kad tuo laikotarpiu atleidimas būdavo teikiamas tik atlikus atgailą. IX a. pabaigoje atgailautojo piligrimo kelionės tikslas dažniausiai būdavo Roma. Popiežius turėdavo apsvarstyti jo atvejį, paskirti tinkamą atgailą ir siųsti atgal pas vyskupą nuodėmėms atleisti. Kai kurie penitentai be vietinio vyskupo žinios keliaudavo tiesiai į Romą, tačiau tokia praktika būdavo peiktina.

Būtų netikslu tokią piligrimystę laikyti grynai asmenine atgailos forma. Priešingai, ji buvo pusiau vieša ir ją skirdavo už viešus nusikaltimus. Penitentas būdavo lyg atstumtasis; vilkėdamas skarmalais ar ašutine, basas, gal net persijuosęs grandine, jis privalėjo eiti, „klajoti“. „Tegul nepasilieka toje pačioje vietoje dvi naktis“, – rašoma atgailos knygose. Jam neleisdavo nešiotis ginklo: turėdavo būti beginklis tarp svetimųjų, barbarų ir pagonių. Piligrimas, atliekantis jau paskirtą atgailą, kaip ženklą vilkėdavo skirtingą nei kiti drabužį, todėl Europoje vadinamaisiais tamsiaisiais amžiais tokį keliauninką lengvai atpažindavo ir laikė šventu žmogumi. Atlikdamas kanonišką atgailą, jis būdavo lyg Kainas, Dievo prakeiktas, nubaustas ir pagydytas, kurio žmogus negalėdavo liesti (plg. Pr  4, 13–15). Tai šventas atstumtasis, pašvęstas valkata, apgaubtas prakeiksmo ir globos paslaptimi, apsuptas nesuvokiamos meilės. Kitaip tariant, paslaptis ir ženklas kiekvienam žmogui. Tokį asmenį ginti, maitinti, priglausti, parodyti jam kelią laikyta šventa pareiga. Lombardų įsiveržimas į Pietų Prancūziją buvo aiškinamas kaip bausmė už piligrimų nepriėmimą. Siekiant užtikrinti pagarbą piligrimams ir penitentams, jiems kartais įduodavo oficialius atpažinimo laiškus. Airių ir anglosaksų piligrimams svarbiausiose kelionės vietose ir pakeliui į jas buvo įrengti specialūs viešbučiai. Anglosaksų viešbutį Romoje finansiškai rėmė pati Anglija. Akivaizdu, kad atgailaujantis penitentas (nors ir atstumtas) turėjo apibrėžtą ir tikrai privilegijuotą vietą Bažnyčioje.

Piligrimystę, arba amžinąją tremtį, skirdavo tik už didžiausius nusikaltimus: žmogžudystę, šventvagiškas smurto ar paleistuvavimo nuodėmes. Jaučiantis būtinybę susitaikyti su Dievu penitentas noriai priimdavo jam skirtą atgailą. Deja, kai už didelius nusikaltimus pasidarė įprasta siųsti į piligriminę kelionę, didžiausi nusikaltėliai tapdavo laisvi. Klajodami jie susiburdavo į grupuotes, o tai juos skatino ne atgailai ir atsivertimui, bet dar didesniems nusikaltimams.

Viename laiške Alkuinas (730–804; svarbiausias VIII a. europinės švietimo sistemos reformatorius – red. past.) skundėsi dėl pavojų keliuose, kurie kyla iš besišlaistančių visuomenės padugnių, sukčių, vagių ir įvairaus plauko piligrimų. Jų galėjai sutikti visur. Susidėję su minėtais žmonėmis netgi nuoširdžiai atgailaujantys galėdavo patirti didelės žalos. Šv. Bonifacas sielvartavo, kad kelyje iš Anglijos į Romą beveik nėra miesto, kuriame nebūtų bent kelių anglosaksių prostitučių. Daugeliui piligrimystė žemyne (šalyse aplink Viduržemio jūrą) nebūdavo dvasiškai naudinga. Kaip paskutinę galimybę atlikti atgailą, piligrimystę skirdavo dvasiškiams ir vienuoliams, papiktinusiems kitus ir laikomiems nebepataisomais. Jau pati vienuolinė gyvensena traktuota kaip vieša atgaila, tad jos pasišventęs žmogus negalėdavo atlikti pagal senovinę tvarką. Piligrimystės atgailos paradoksalumas viduramžiais buvo tas, kad ji vedė į dar didesnius papiktinimus. Pasmerktus klajonėms netvarkingai gyvenančius dvasininkus ir vienuolius naujos aplinkybės stūmė į kitas nuodėmes. XI a. reformatoriai gana griežtai pasisakė prieš tokius klaidžiojančius vienuolius.

Jau sakėme, kad svarbiausias piligriminės kelionės tikslas – paprastu, taikiu gyvenimu atsiteisti už sunkiausius smurtinius nusikaltimus. IX ir X amžiuose nužudymas net karo sąlygomis laikytas nuodėme, kurią reikėdavo išpirkti. Anot anglosakso Teodoro Kenterberiečio atgailos knygų, kareivis, nužudęs žmogų kare, buvo įpareigotas keturiasdešimt dienų pasninkauti net tada, jei taip pasielgė „iš pareigos“, paklusdamas savo vyresniajam. Tik vėliau imta skirti nužudymą puolant nuo užmušimo ginantis: puolęs priešą ir jį nužudęs asmuo turėjo atlikti atgailą, o jei nužudė gindamasis – neprivalėjo; šiuo atveju būdavo patariama atgailą atlikti savo sielos naudai. XI a. Burčardas iš Vormso nužudymą karo sąlygomis prilygino paprastai žmogžudystei ir skyrė septynerius metus atgailos, nesigilindamas į veiksmo puolamąjį ar gynybinį pobūdį.

Piligrimystės paprastai neskirdavo kaip atgailos už žmogžudystę karo sąlygomis. Dažnai nusikalstančius asmenis slėgdavo atgailos našta. Kad nereikėtų pasninkauti ir atgailauti už visas nuodėmes, padarytas per daugelį metų, penitentai ryždavosi savo nusižengimus išpirkti viena piligrimine kelione, kuri, tikėta, atstodavo kitas atgailos rūšis.

Minėta praktika skatino piligrimystės susisteminimą. Inkvizicija skirdavo piligrimines keliones kaip sunkią bausmę. Bažnyčia pripažino svarbiausias piligriminių kelionių vietas: Jeruzalę ir Romą, Kenterberį ir Kompostelą. Buvo ir kitų piligriminių vietų: Le Puy, šv. Gilles, Rokamaduro Prancūzijoje. Štai XII a. plėšikas Ponce de Leras centriniuose Prancūzijos kalnuose, atsisakęs nedoro gyvenimo ir atsilyginęs už padarytus nuostolius, keliavo į Kompostelą, o grįžęs apsigyveno paties įkurtame cistersų vienuolyne. Viduramžiais tai įprastas atsivertimo pavyzdys, leidžiantis suvokti, kad „keliaujantis eremitizmas“ jau nebuvo asketinio gyvenimo idealas. Sekti Abraomo peregrinatio reiškia palikti savo namus – „pasaulį“ ir apsigyventi dar nepažįstamoje žemėje – vienuolyne, pasirenkant nuolatinę gyvenseną. X ir XI a. dažnai būdavo puolami besišlaistantys „netikri atsiskyrėliai“. Tikras vienuolis, apsigyvenęs vienuolyne, nepaliks jo teritorijos ir neklaidžios nežinia kur. Jo šventumą lemia apsisprendimas nuolat gyventi pasirinktoje vietoje.

Pažvelgę į pirmojo tūkstantmečio piligrimystės patirtį pastebime skirtingus piligrimystės būdus, požiūrius bei akcentus. Tai kartu ir gili dvasinė patirtis, ir palaima, ir kančia, ir rizika, ir atgaila, ir t. t. Ši istorinė apžvalga skatina mus giliau pamąstyti apie piligrimystės prasmę. Kokie šiandien galėtų būti piligriminio žygio tikslai? Atgaila, noras išreikšti savo dvasinį polėkį, troškimas atitrūkti nuo kasdienybės, pamąstyti apie gyvenimą, sutikti naujų žmonių ar dar kitokie? Pagaliau koks mūsų pačių žvilgsnis į piligrimus, ar jaučiame pareigą priimti į savo namus nepažįstamąjį? Ar bandome atpažinti Kristaus veidą kitame žmoguje? Ar vienas tikėjimas daro mus broliais seserimis?

Parengė Vytautas SADAUSKAS SJ

(pagal „Thomas Merton. From Pilgrimage to Crucade“ ir kt.)

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

 

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22