Kun. Kęstutis SMILGEVIČIUS
Bažnyčia niekada neužmiršo, jog Dievo gailestingumas turi reikštis ne vien dvasiškai, bet ir kūniškai – tarp septynių gerų darbų kūnui, nebesusimąstydami apie jo prasmę, ir šiandien minime „keleivį priglausti“, – o juk jis atkeliauja pas mus iš tolimų laikų, kai žmonės pradėjo leistis į piligrimines keliones.
Kas yra piligrimystė?
Norėdami apžvelgti piligrimystės raidą, neišvengiamai susiduriame su piligrimystės sampratos problema. Kas yra piligrimystė? Žodžio lotyniškoji etimologija mums iš karto nurodo pirmąjį piligrimystės dėmenį: peregrinatio – tai kelionė, buvimas svetur, t. p. persikraustymas, o peregrinus atitinkamai reiškia keliauninką, traukiantįjį pro šalį, svetimąjį, klajūną. Abi šio žodžio formos greičiausiai kyla iš lotyniško prieveiksmio peregre – svetur, iš vieno krašto į kitą. Taigi, pirmasis piligrimystės dėmuo yra kelionė. Piligrimystės be kelionės neegzistuoja. Iš istorijos žinome ir antrąjį šio fenomeno dėmenį. Žvilgtelėkime į aplinką ir laiką, kuriame gimė ir savo kultūrinių raiškos formų ieškojo jauna krikščionybė. Kokia buvo pagrindinė pagoniškų kultinių kelionių forma? „Pagrindiniai ‘kulto veiksmaiʼ miesto dievams buvo atliekami jų švenčių dienomis. Tada žmonės eidavo su procesija, giedodavo himnus ir aukodavo dievų garbei. Kartais procesija traukdavo iš vienos miesto vietos į kurią nors šventovę ar prie aukuro: miestai ir šventyklos turėjo savo „šventuosius kelius“, maršrutai eidavo pro tam tikrus paminklus“ (Robin Lane Fox, Pagonys ir krikščionys, Vilnius, „Aidai“, 2006).
Taigi procesija. Ją taip pat esame perėmę iš savo protėvių pagonių. Ar piligrimystė – tai procesija? Be abejo, ne. Procesijos esmė – organizuota ir aiškiai teritoriškai reglamentuota konkrečios bendruomenės visuomeninės-socialinės sanklodos ir viešojo religinio kulto manifestacija. Piligrimystė iš esmės skiriasi nuo procesijos pirmiausia tuo, kad ji yra demokratiška, prieinama kiekvienam žmogui, t. y. nesusijusi su socialinės hierarchijos demonstracija; antra, piligrimystė visuomet yra individuali – ji visad yra individualaus asmens kelionė, net jei keliaujama grupėje. Kultinei procesijai nebūtinas intensyvus, „aštrus“ santykis su Dievu – pakanka, kad joje užimi savo socialinei grupei skirtą vietą; piligriminė kelionė neįmanoma be nuolatinio dvasinio vienijimosi su Dievu ar bent jau troškimo su Juo vienytis. Kaip neegzistuoja „kolektyvinės valios“, „kolektyvinės sąžinės“ ar „kolektyvinės atmintys“, taip neegzistuoja ir „kolektyvinės piligrimystės“.
Iš to atsiskleidžia tokia pirmoji piligrimystės apibrėžtis: piligrimystė – tai vidinę tikinčio asmens kelionę link Dievo atitinkanti išorinė (arba fizinė) kelionė į vietą, laikomą šventa.
Piligrimystės raida
Seniausiasis laikotarpis. Piligrimystės ištakos paskendusios amžių glūdumoje. Nežinome, kada atsirado tradicija keliauti į šventąsias vietas, bet aišku, kad ji jau klestėjo senovės graikų civilizacijoje. Dažniausiai būdavo keliaujama į įvairias kitose vietovėse įkurtas šventyklas ten pasimelsti ir pabūti dievų namuose. (Su piligrimyste tikriausiai nereikėtų painioti kelionių pas orakulus (Delfų, Klaro, Didymų ir kt), nes tokių kelionių tikslas – gauti atsakymą į rūpimus klausimus, todėl dominuodavo praktinės naudos viltis, o ne religinis aspektas. Kelionę pas orakulą bei gautas orakulo ištarmes ir naudojimąsi jomis, mano galva, labiau galėtume palyginti su vizitu pas būrėją ar ekstrasensą, nei su kelione Dievo link.)
Krikščionybės atsiradimas ir įsitvirtinimas. Pirmieji krikščionys buvo gerai susipažinę su pagonių piligrimine praktika – juk visa tai buvo neatsiejama visuomeninio-religinio Romos imperijos, kurioje ir atsirado krikščionybė, dalis. Ankstyvoji Bažnyčia noriai perėmė tas religinės raiškos formas, kurios derėjo su naujuoju Jėzaus Nazariečio keliu.
Pirmaisiais piligrimais, susijusiais su būsimąja krikščionybe, neabejotinai galime pavadinti tris išminčius, atvykusius pagarbinti ką tik gimusio Kūdikėlio Jėzaus. „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: ‘Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbintiʼ“ (Mt 2, 1–2).
Tačiau pirmasis piligrimas krikščioniškąja prasme yra pats Jėzus. Organizuota Jėzaus šeimos kelionė į Jeruzalę, aprašoma Evangelijoje pagal Luką, dar nelabai skiriasi nuo kitų Rytų šalyse vykstančių kelionių į šventąsias vietas. Viską pakeičia dvylikamečio Jėzaus pasilikimas šventykloje ir argumentai, kuriais Jis pagrindžia veiksmą, išoriškai atrodantį kaip nepaklusnumas tėvams: „Pamatę jį gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: ‘Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.ʼ O jis atsakė: ‘Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?ʼ Bet jie nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 48–50). Kaip matome, Jėzus atkreipia savo tėvų dėmesį į tai, kad puoselėjant tradiciją nepakankamai atsižvelgiama į Dievo ieškojimą, kurio neišvengiamai turėtų netrūkti kelionėje į šventyklą. Kitaip tariant, Jėzus atskleidžia, kad išorinę kelionę šventovėn turi lydėti ir vidinė kelionė Dievop – antraip visas veiksmas niekaip neperžengs tradicinių antikinio pasaulio socialinių-religinių įpročių. Viešpats, tardamas šiuos žodžius, yra neįtikėtinai modernus. Tikslas, kurį Jis įvardija, – keliauti pas Tėvą, būti Jo reikaluose – yra ir kiekvieno krikščionio piligrimo kelionės tikslas.
Išganytojo viešasis veikimas, Jo vaikščiojimas, kelionė su apaštalais yra ne kas kita kaip piligrimystė Tėvo link. Tą patį pobūdį turi ir Jėzaus kančia, Jo kryžiaus kelias. Dar aiškiau kelionės Dievop tikslas Jėzaus yra nusakomas Evangelijoje pagal Joną. Čia Palapinių šventės metu Išganytojas atskleidžia savo dievystę, kviesdamas Jį priimančius keliauti pas Jį ir iš Jo, kaip šaltinio, gerti tiesą, gailestingumą ir palaimą: „Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: ‘Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovėsʼ“ (Jn 7, 37–38). Galų gale, keturioliktajame Evangelijos pagal Joną perskyrime, nuskamba šie programiniai Jėzaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6a). Prieš savo kančią Jis taria: „Dabar išeisiu pas tą, kuris mane yra siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: ‘Kur tu eini?ʼ“ (Jn 16, 5).
Prasidėjusi ir perėmusi išorinę antikiniame pasaulyje įprastą formą jau pirmajame II a. trečdalyje, krikščioniškoji piligrimystės praktika labiau paplito tik po persekiojimų pabaigos IV a. pradžioje. Ilgą laiką krikščionių piligrimų religiniai įpročiai mažai skyrėsi nuo jų brolių ir seserų pagonių. Užtai tokie „ne visai krikščioniški“ piligrimai buvo peikiami šventųjų Bažnyčios Tėvų Grigaliaus Nysiečio, Jono Auksaburnio, Jeronimo, Augustino... Šitai neturėtų mūsų stebinti: juk kiekvienai skirtingai tradicijai susiformuoti reikalingas tam tikras laikas, o pati Bažnyčia dar intensyviai svarstė tai, kokia ji turėtų būti ir koks tiksliai yra jos tikėjimas. Imperatoriaus Konstantino motinos Elenos 326 m. atlikta piligrimystė į Palestiną ir jos sūnaus ten pastatytos bazilikos suteikė lemiamą impulsą ilgoje ir turtingoje piligrimystės į Jėzaus gimtinę istorijoje. Jau po kelerių metų krikščionių piligrimų Jeruzalėje buvo tiek daug, kad suskasta organizuoti naujus piligrimų namus, ruošti kitą infrastruktūrą maldininkams priimti. Pirmieji mus pasiekę rašytiniai „poeleniniai“ liudijimai apie šią kelionės Dievo link formą datuojami 333 m (Itinerarium Burdigalense, Piligrimo iš Bordo kelionė). 381 m. Egerijos piligrimystės į Šventąją Žemę Kelionės dienoraštis ne tik tapo noriai skaitomu rankraščiu, bet ir pasiūlė fizinės kelionės Dievo link būdą – vadovavimąsi Šventuoju Raštu, tiek Senuoju, tiek ir Naujuoju Testamentu. Piligrimų lankomų šventųjų vietų sąrašas greitai ilgėjo: nuo vietų, susijusių tik su Jėzaus gyvenimu, jis išsiplėtė į vietas, minimas Senajame Testamente, o netrukus pradėta gausiai lankyti ir kankinių kapus.
Vakaruose išplito piligrimystė į Romą. Šventajame mieste pirmiausia buvo lankomi apaštalų ir kankinių kapai. Po kelerių metų piligrimai ėmė keliauti ir į kitas su šventaisiais susijusias vietas: į Nolą pasimelsti prie šv. Felikso kapo, į Valensiją ir Saragosą – aplankyti šv. Vincento, į Meridą – šv. Eulalijos. Galijoje, imperiniame Tūro mieste, minios ima ieškoti šv. Martyno kapo. Krikščionys keliavo ir į dabartinę Šiaurės Afriką – vietas, kur iš Palestinos po 415 m. buvo atvežtos pirmojo kankinio Stepono relikvijos. Vis dėlto kitas piligrimysčių vietas šventųjų vietų skaičiumi lenkė Bažnyčios lopšys ir labiausiai apgyvendinta imperijos dalis – Rytai. Keliaujama buvo į Antiochiją prie šventojo Babilos iš Dafnės ir šv. brolių Makabiejų kapų, į Resafą prie Eufrato upės – prie šv. Sergijaus kapo ir t. t.
Įdomu, kad Dievo ieškantieji piligrimai, keliaudami į Egiptą, pradėjo lankyti ne tik mirusius, bet ir gyvus šventuosius – garsiuosius Egipto dykumų vienuolius, pasitraukusius iš sugedusio pasaulio ir IV a. jau gerokai supasaulėjusios Bažnyčios, kad dykumoje, bendruomenėje ir drauge vienatvėje, griežtoje askezėje būtų arčiau prie To, kurio ieškoti į kitą pasaulio kraštą nedvejodami vyko ir to paties tikslo vedami krikščionys piligrimai. Dykumoje jie susitikdavo – tie du ieškančiųjų būriai. Būtina pridurti, kad krikščionių piligrimai, ieškodami dvasinių patarimų ir išminties, kartais tapdavo tikra neganda atsiskyrėlišką gyvenimą pasirinkusiems asketams. Šie, bandydami pabėgti nuo įkyrių keliauninkų, kartais pasirinkdavo nestandartinius sprendimus. Gali būti, kad Sirijoje, netoli Alepo, gyvenęs atsiskyrėlis Simonas (Stilitas arba Stulpininkas, † 459 m. Simono Uoloje) gyvenimą ant aukštos atbrailos 20 m2 plote pasirinko ne tik todėl, kad buvo išmestas iš vienuolyno už nepaklusnumą viršininkui nuolat badaujant, bet ir dėl jį nuolat apgulusių piligrimų grupių, klausinėjančių įvairių patarimų. Kelionė į Simono Uolą nenutrūko ir po garsiojo Stulpininko mirties.
Krikščionybė į paplitusią piligrimystės sampratą įnešė naujų elementų. Vienas jų išaugo į naują piligrimystės formą – vadinamąją atgailos piligrimystę. Tai įvyko su krikščionybės naujove, įsigalėjusia Vakarų kultūroje – nuodėmės elementu. Antikinės religijos – nors jose buvo daug svarstoma apie gėrį ir blogį bei gana aiškiai skiriami geri ir blogi dievų ir žmonių poelgiai – neturėjo nuodėmės sąvokos. Krikščionybėje – priešingai – nuodėmė nuo pat pradžių buvo vienas iš kertinių žmogaus istorijos ir prigimties elementų. Nuodėmei gydyti ieškota vaistų, priešnuodžių. Pamažu vystantis atgailos institutui ir formoms, kaip viena jos rūšių iškilo būtent piligrimystė į šventąsias vietas prašant atleidimo už savo ar – rečiau – kitų žmonių nuodėmes.
Galima sakyti, kad Bažnyčios istorija – tai nuolatinio gilinimosi į Dievo gailestingumo slėpinį istorija. IV a. šv. Ambraziejus suformulavo visiems gerai žinomą viešos atgailos taisyklę: Sicut unum baptisma, ita una paenitentia (Ambrosius, De paenitentia, II, 10, 95). Ji reiškia, kad žmogus už sunkią nuodėmę atleidimo tegali susilaukti tik kartą gyvenime. Vis geriau suvokiant silpną žmogaus prigimtį, nuo šių itin griežtų atgailos sąlygų imta pereiti prie švelnesnių, visiems prieinamų nuodėmių atleidimo būdų siūlymo. Viduramžių laikotarpiu vis labiau plito atlaidų sąvoka ir praktika. Atlikusiam tam tikrus dvasinius ir fizinius darbus, atgailaujančiam žmogui buvo siūlomi daliniai arba visuotiniai atlaidai. Kryžiaus karų epochoje egzistavo tik vienas būdas įgyti visuotinius atlaidus – dalyvauti tam tikroje karinės piligrimystės formoje – Kryžiaus žygyje. Popiežiui Bonifacui VIII paskelbus pirmąjį istorijoje Jubiliejų 1300 m., sudaryta galimybė visuotinius atlaidus gauti ir nekariaujant Artimuosiuose Rytuose – užteko atgailos dvasia atlikti maldingą kelionę į Romą ir atvykus sumokėti nustatytą pinigų sumą (Mezzadri Luigi, Storia della Chiesa tra medioevo ed epoca moderna. I. Dalla crisi della Cristianità alle Riforme (1294–1492), Roma 2001, 278).
Viduramžiai. Kol vyko tautų kraustymąsi lydėję karai ir žudynės, sąlygos piligrimystei, be abejo, nebuvo pačios palankiausios. Neabejotinai keliauta ir šiuo sunkiu laikotarpiu – tiek pamaldumo, tiek atgailos tikslais. Vis dėlto procesas labai pagyvėja situacijai po truputį rimstant. VII a. prasidėjusi islamo invazija atgena į Apeninų pusiasalį tūkstančius Rytų apeigų vienuolių ir paprastų krikščionių. Šie egzotiški atvykėliai drauge su savimi atsineša ir savo kultūrą – rytietišką liturgiją, šventes, ikonografiją ir pamaldumo formas. Piligrimai, kurie atvyksta iš Šiaurės Europos – Germanijos, Galijos, Akvitanijos, susiduria su neregėtai plačiu krikščionybės formų diapazonu, liudijančiu apie krikščionių civilizacijos nepaprastą sugebėjimą įleisti šaknis pačiose įvairiausiose pasaulio kultūrose.
Sumenkus galimybėms lankyti Šventąją Žemę (nauji islamo valdovai reikalaudavo iš piligrimų nemažų mokesčių už saugią kelionę, bet ir dėl kitų priežasčių), vis didesnį vaidmenį ima vaidinti Roma – apaštalų Petro ir Pauliaus miestas. Piligrimų į Romą ima plūsti tiek daug, kad Romos vyskupai pradeda kurti vadinamąsias piligrimų priėmimo struktūras (strutture di accoglienza) – vadinamąsias scholae, xenodochia (piligrimų prieglaudas), ligonines ir kapines – neužmirškime, kad nemažai piligrimų mirdavo, pasiekę fizinį savo kelionės tikslą arba jo nepasiekę. Geriausiai žinomos tarp šių įstaigų tapo scholae – popiežių įkurtos piligrimų prieglaudos, priglobiančios vienos kurios nors tautos keliauninkus. Pirmąja schola tapo 727 m., siaučiant giliai ekonominei krizei, įkurta schola saxonum. Po jos buvo kitos trys – schola langobardorum, schola francorum ir schola frisonum. Šių piligrimų priėmimo struktūrų kūrimas liudija, kad Bažnyčia niekad neužmiršo, jog Dievo gailestingumas turi reikštis ne vien dvasiškai, bet ir kūniškai – tarp septynių gerų darbų kūnui, nebesusimąstydami apie jo prasmę, ir šiandien minime „keleivį priglausti“, – o juk jis atkeliauja pas mus būtent iš šių tolimų laikų! Nuo VI a. pirmosios pusės (kitais duomenimis – nuo VII a. antrosios pusės) Romoje Bažnyčia ima steigti vadinamąsias diakonijas – struktūras, besirūpinusias, taip sakant, „vietinių“ vargšų nuprausimu ir pamaitinimu. Gali būti, kad jų paslaugomis pasinaudodavo ir peregrini – svetimieji, nepriklausę to konkretaus titulo krikščionių bendruomenei piligrimai.
XX a. pradžios maldininkai prie Aušros Vartų
Piligrimo vadovai
IV–VI a. (t. y. iki atsirandant islamui) parašomi pirmieji piligrimų vadovai po Jeruzalę ir Šventąją Žemę, o nuo VII a. atsiranda panašūs specialieji vadovai piligrimams, skirti Romos miestui. Šie vadovai buvo trijų rūšių: itineraria (kelionės), catalogi (sąrašai) ir syllogi. Itineraria buvo praktiniai vadovai ir tiksliai nurodydavo, kur, keliaudamas nurodytu maršrutu, keliauninkas gali rasti vieną ar kitą apaštalo, kankinio ar kito šventojo kūną (tie apaštalų, kankinių ir šventųjų kūnų lankymas buvo pagrindinis visų piligrimų kelionės tikslas). Svarbiausi itineraria yra Itineraria urbis Romae (VII a.), tiksliai pateikiantys priemiesčio katakombų topografiją (būtent iš šio šaltinio sužinome, kad VII a. katakombos buvo ne tik lankomos, bet dar ir tvarkomos); De locis sanctis martyrum quae sunt foris civitatis Romae (VII a. vid.) ir – pats svarbiausias – Notitia ecclesiarum urbis Romae (VII a. vid.), smulkiai ir kruopščiai aprašantis Romos šventoves bei tai, kokios būklės jos buvo VII a. viduryje. Tokių itineraria tekstas skambėdavo maždaug taip: „Mieste, ant Celijaus kalvos, savo namuose, virš kurių yra pastatyta jiems pašvęsta bažnyčia, yra kankiniai Jonas ir Paulius; ir Krispinas bei Krispinijonas, ir šv. Benedikta. Ant tos pačios kalvos yra pirmojo kankinio Šv. Stepono bažnyčia, joje palaidoti kankiniai Primas ir Felicijonas. Ant Aventino kalvos ilsisi šv. Bonifacijus, o Nolos kalvos – šv. Tatjana“ (William of Malmesbury, Gesta regum Anglorum, Notitia Portarum, cit. in Pasquale Testini, Archeologia cristiana, Bari 1980, 38). Kita piligrimų naudota vadovo forma vadinosi Katalogu. Katalogai išvardydavo piligrimų lankomas šventąsias vietas, dažniausiai nesujungdami jų į konkretų maršrutą. Jie mums ypač vertingi ir brangūs dėl to, kad suteikia daug žinių apie Romos požemines kapines bei tai, kurioje iš jų kuris kankinys palaidotas. Įžymiausias katalogas yra Depositio martyrum (jo sukūrimo data nežinoma), prie kurio prijungtas maždaug VII a. sudarytas Index coemeteriorum vetus. Galiausiai, trečioji piligrimų vadovų po Romą rūšis yra syllogi – krikščioniškų Romos kapinių ir bazilikų įrašų rinkiniai, sukurti specialiai piligrimams, bet vėliau daugiausia naudoti literatūriniams tikslams. Tyrinėtojai spėja, kad iki XI a. egzistavo du syllogi: vienas, VII a. sukurtas piligrimams ir pateiktais įrašais padedantis jiems surasti ieškomo kankinio kapą kapinėse ar baziliką; kitas, kuriame buvo surinkti tik Šv. Petro bazilikos ant Vatikano kalvos įrašai drauge su pačios bazilikos aprašymu (Pasquale Testini, Archeologia cristiana, Bari 1980, 32).
Santjago de Kompostela
Metas nukreipti savo žvilgsnį nuo Romos į kitas būsimosios Europos vietas. Ar piligrimysčių būta ir ten? Be abejo. Įžymiausia iš jų, tam tikra prasme tapusi bet kokios piligrimystės sinonimu, yra piligrimystė į Galiciją, prie kapo, kuriame, kaip tikima, palaidotas apaštalas šv. Jokūbas Vyresnysis, evangelisto Jono brolis. Prie jos atsiradimo prisidėjo du komponentai: dėl minėtas islamo išplitimo sumažėjęs Šventosios Žemės prieinamumas krikščionių piligrimams bei airių vienuolių koncepcija, pagal kurią visas krikščionio gyvenimas yra ar bent jau turėtų būti piligrimyste. Šv. Jokūbo kapas atrastas apie 813 m., bet kelionės prie jo neperžengė Iberijos pusiasalio ribų iki pat XI a. antrosios pusės, tiksliau – 1076 m., kuomet šioje Galicijos šventvietėje iškilo puošni bazilika. Nuo to laiko Santjago de Kompostela tapo trečiąja pagal svarbą Vakarų pasaulio piligrimystės vieta. Žmonės į Santjago keliaudavo iš visos Vakarų Europos, kartais sukardami daugiau nei 4 tūkst. km. Nusistovėjusius piligrimų maršrutus ir šiandien žymi šv. Jokūbui pašvęstos bažnyčios ir bokštai. Pvz., keistasis, vienišas Šv. Jokūbo bokštas Paryžiuje yra ne kas kita, kaip susitikimo vieta piligrimams, iš Paryžiaus keliaujantiems į Santjagą.
Santjago piligrimystė, tebesitęsianti ir šiandien, dovanojo krikščionių piligrimų kultūrai ir savitą simboliką – vadinamąją Jokūbo kriauklę. Kodėl būtent ją? Viduramžiais daug žmonių pretenduodavo į piligrimo garbę, nors patys ir nebūdavo ragavę piligrimo duonos. Sumanyta reikalauti iš tų, kurie tvirtino nukeliavę į Santjago, neginčijamo tokios piligrimystės įrodymo – specifinės formos kriauklės, kurių daugybę Atlanto vandenyno bangos atridendavo Fisteros (iš lot. Finis terrae – žemės pabaiga) apylinkėse. Įdomu, kad piligrimų į Santjagą tikslas nuo to laiko tam tikra prasme tapo ne tik pats apaštalo kapas, bet už šešiasdešimties kilometrų esanti įlanka, kurioje jie privalėjo pasiimti išsvajotąją kriauklę ir prisisiūti ją prie kepurės ar apsiausto. Jokūbo kriauklė tapo daugiau nei vien varginančios kelionės įrodymu: turintiems šią kriauklę ir piligrimo lazdą būdavo nemokamai ar tik už simbolinį mokestį suteikiama nakvynė piligrimų namuose, turintieji šiuos atributus būdavo atleidžiami ir nuo daugybės muitų ir mokesčių, kuriuos turėdavo mokėti visi kiti keliaujantieji per tuos pačius tiltus, miestus ir žemes. Gudrūs verslininkai netruko palengvinti piligrimų dalią: patyrę „Jokūbo kriauklių“ paklausą, ėmė patys jas rinkti ir pardavinėti prie Santjago bazilikos. Tokia jau ta žmogaus prigimtis. Įdomu, kad šv. Jokūbo keliai jau driekiasi ir mūsų šalyje.
Viduramžiais kelionės į Šventąją Žemę tradicija buvo tęsiama ir toliau. Keliaudavo, be abejo, ne tik lotynų, bet ir Rytų apeigų krikščionys. Pasiekusi savo piligriminės kelionės tikslą, XII a. antroje pusėje Jeruzalėje mirė ir netoli to miesto palaidota viena iš LDK globėjų pravoslavų vienuolė šv. Eufrozina (A. Wiiuk Koiałowicz, Miscellanea Rerum Ad Statum Ecclesiasticum In Magno Lituaniæ Ducatu pertinentium, Vilnæ 1650, 6).
Naujieji laikai
Naujųjų laikų bruožas – krikščionybės požiūrio į šventumą ir šventuosius radikalus pasidalijimas pradedant XVI a. pirmąja puse ir baigiant Tridento bažnytiniu Susirinkimu, tiksliau – jo pabaiga 1563 m. Protestantiškojoje Europos dalyje piligriminės kelionės arba išnyko, arba buvo naujųjų bažnyčių vadovų uždraustos. Štai Norvegijoje ir Danijoje nuo 1537 m. už bandymą leistis į piligriminę kelionę buvo numatyta mirties bausmė. Katalikiškomis išlikusiose valstybėse – priešingai – šventųjų kultas buvo oficialiai patvirtintas ir įgavo visiškai naują pagreitį. Atsirado daugybė naujų šventųjų vietų, dažniausiai susietų su Dievo Motinos ar kurio nors šventojo kultu, o į jas ėmė plūsti ir Dievo ieškantys katalikai. Nemažai šiandien plačiai žinomų šventovių piligrimystės vietomis tapo staiga, pasklidus garsui apie jose įvykusius stebuklus (geras pavyzdys – Altetingas: nors Marijos statula jame buvo pastatyta jau 1330 m., bet piligrimystės į ją prasideda tik po 1489 m. ten įvykusių dviejų stebuklų). Daugybė Marijos šventovių, nors žinomų nuo senų laikų, gauna naują „žinomumo ir lankomumo“ impulsą būtent XVII amžiuje. Tridento Susirinkimo nutarimai, popiežių normatyviniai aktai apie šventųjų garbinimą ir kanonizaciją, naujai atsiradęs beatifikacijos procesas, be to – gausybės naujų ir senų religinių ordinų veiklos suaktyvėjimas išjudina tas krikščionybės galias, kurios visad glūdėjo jos prigimtyje ir kurios tęsis iki pat XVIII amžiuje prasidėjusio Apšvietos laikotarpio skeptiškumo bet kokios sakralumo sampratos atžvilgiu. XVIII a. piligrimystės yra masiškai uždraudžiamos ir naikinamos, laikant jas apsišvietusios religijos neverta atgyvenusių prietarų forma. Tuos draudimus inicijavo ne vienas save apsišvietusiu laikantis katalikų monarchas.
Vyras neša kryžių į Kryžių kalną. 1938 m. Nuotrauka iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo
Piligrimystės LDK ir Lietuvoje
Nors be galo sunku nubrėžti ribas tarp šventųjų kulto ir piligrimystės, galime tarti, kad Lietuvoje, o konkrečiai – Vilniuje, tikintieji keliauja prie šventojo kapo jau XVI a. pradžioje, o gal net ir anksčiau (turiu omeny pagarbą, rodomą Kazimiero Jogailaičio relikvijoms jo pirmajame kape senojoje Karališkojoje koplyčioje Vilniaus katedroje). Pirmąja LDK piligrime greičiausiai laikytina kunigaikščio Vytauto žmona Ona, 1400 m. keliavusi į Vokiečių Ordino valstybę lankyti šventųjų relikvijų. Pasak šaltiniais besirėmusio įžymaus lenkų istoriko Józefo Ignacy Kraszewski, Brandenburge ji aplankiusi šv. Kotrynos relikvijas, Marienverderyje (dab. Kvidzynas, Lenkija) – šv. Daratos kapą, o Stargarde – šv. Barboros galvos relikvijas (Juzefas Ignacas Kraševskis, Vytauto Lietuva, Vilnius, 2012, p. 114–115 (orig. Józef Ignacy Kraszewski, Litwa za Witolda. Opowiadanie historyczne, Wilno 1850).
XVI a. pabaigoje LDK jau gali pasigirti ir žymiu piligrimu – 1582–1584 m. piligriminę kelionę į Šventąją Žemę atlikusiu Lietuvos didžiuoju maršalka Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, aplankiusiu ne tik Jėzų menančias vietas, bet ir Veneciją, Tripolį, Egiptą, Kretą ir Siriją. Ir iš tiesų, kaip neapžiūrėti piramidžių ir Sfinkso, jei jau nukeliavai taip toli? Mikalojus Kristupas savo kelionės aprašymą lenkų kalba išleido apie 1595 m., vėliau, 1601 m., veikalas išverstas į lotynų kalbą ir 1614 m. išleistas Antverpene. Kitais duomenimis, knyga buvusi parašyta lotyniškai ir 1601 m. laiškų forma išleista pavadinimu Hierosolymitana peregrinatio.... 1607 m. „šis perdirbinys buvo išverstas į lenkų kalbą pavadinimu Peregrynacja abo pielgrzymowanie do Ziemi Świętej“ (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės, 104–105). Knyga buvo mielai skaitoma dar XIX a.
1604 m. prasidėjusią katechetinę procesiją iš Vilniaus į Trakus sunku vienareikšmiškai apibrėžti kaip piligrimystę dėl jos itin barokinio režisuotumo, tačiau nėra abejonių, kad tokios procesijos neabejotinai žadino pamaldumą šventiesiems, galų gale – tai, ką vadinčiau Dievoieška, ir, aišku, skatino labiau asmeninei piligrimystei jų dalyvius.
XVII a. į LDK istoriją įėjo ir kaip laikotarpis, siekęs sukurti sunkiai pasiekiamos Šventosios Žemės pakaitalą pačioje mūsų Kunigaikštystėje. Skatinant elgetaujantiesiems ordinams, valstybėje plito Kryžiaus kelio maldos praktika, o netrukus imta statyti ir vadinamąsias Kalvarijas. 1639 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose įsteigė pirmąją LDK Kalvariją su 20 stočių (Vyskupas M. Valančius pateikia šiek tiek kitokias šio piligrimystei Lietuvoje svarbaus įvykio detales: „Metusi 1637 Gardu S. Jona bażniczę węnkart su parakwii pawede kunegams Dominikonims ir istejgie 19 koplicziu atminimuj kąnczes Wieszpaties Kristaus paszwęnstas. Saka jog is pats, pirma karta kałnus wajksztioje ir daugieł wietosi kielejs ejdams, barste żemę szwęntą isz Jerozolimos parwesztą“: Motiejus Vołonczewskis, Żemajtiu wiskupiste, Wilniuj 1848, I, 156), o po 25-erių metų (1664 m.) piligrimai tokia galimybe jau galėjo džiaugtis ir sostinės apylinkėse. Vidinę piligrimo kelionę Dievo link atitinkanti fizinė kelionė jau nebeturėjo būti matuojama tūkstančiais mylių. Kalvarijos buvo palyginti netoli, savojoje Žemaičių seniūnijoje ar Vilniaus vaivadijoje, ir tikriausiai nesuklysime manydami, kad būtent XVII a. piligrimystė tapo prieinama beveik kiekvienam tikinčiajam. Negana to – Kalvarijos suteikė galimybę toje pačioje vietoje atlikti ir individualią piligrimystę, ir, pasitaikius kokiai šventei, dalyvauti organizuotoje (neretai ir barokiškai teatralizuotoje) procesijoje.
XVII ir ypač XVIII a. išplito piligrimystė į vietas, kuriose buvo gerbiami Mergelės Marijos atvaizdai: į Vilniaus Aušros Vartus (jie žinomesniu piligrimų tikslu tampa tik XVIII a.), Trakus, (kiek anksčiau) Šiluvą ir kitas šventoves. Draudimai organizuoti parapijų procesijas į šias vietas ne susilpnino, o tik sustiprino piligrimystės į jas tradiciją. Stebuklų knyga, buvusi Šiluvos šventovėje, vaizdžiai liudija apie piligrimų keliones ir patirtas malones. Būtent pavieniams maldininkams ir jų platinamai patirtų malonių žiniai turime būti dėkingi už tai, kad XVIII a. antroje pusėje nuoširdi pagarba Dievo Motinai tampa bene labiausiai dominuojančia Žemaičių ir Lietuvos valstietijos, smulkiosios bajorijos bei miestiečių pamaldumo forma. Piligrimystės metu patirto susitikimo su Dievu liudijimai, Bažnyčios hierarchų pateikti popiežiaus Pijaus VI dėmesiui, virsta leidimu švęsti iki dabar populiarius Šilinių atlaidus Šiluvoje.
Mūsų laikai
XIX a. nuolat augantis susidomėjimas šventumu ir jo apraiškomis dar labiau skatina tikinčiuosius leistis į fizines Dievo ieškojimo keliones. Daugiatautėse ir daugiareliginėse Viduržemio jūros visuomenėse XIX a. antroje pusėje šis susidomėjimas net peraugdavo į paradoksalias interreligines piligrimystes, kuomet krikščionys keliaudavo lankyti islamo šventųjų kapų, o besimeldžiančių musulmonų buvo galima sutikti ir vietiniuose krikščionių piligrimystės centruose (Philip Mansel, Levant. Splendour and Catastrophe on the Mediterranean, London 2010, 178.). Tuo tarpu Europoje 18 Mergelės Marijos apsireiškimų, įvykusių 1858 m. vasarį–liepą mažame Pirėnų miestelyje Lurde ir šeši Marijos apsireiškimai trims portugalų vaikams Fatimoje 1917 m. gegužės 13–spalio 13 d., pradeda naują masinių piligrimysčių erą. Lietuvoje taip pat atsiranda nauja, jei taip galima sakyti – pačios „gryniausios“, piligrimystės forma – piligrimystė į Kryžių kalną nuo XIX a. antrosios pusės. Galiausiai Jėzaus apsireiškimai seseriai Faustinai „katapultuoja“ Vilnių į vieną garsiausių pamaldumo Dievo Gailestingumui centrų. Užsienyje Vilniaus dvasinis peizažas jau nebeatskiriamas nuo šv. Faustinos vardo. Ir nors tai – dar ne istorija, o šiandiena, turime rūpintis išsaugoti ir perduoti šią Dievo dovaną ateinančioms kartoms. O jei at-einančioms – vadinasi, (tikėkimės!) ir kartoms-piligrimėms.
Piligrimystės reikšmė
Tad kaip – iš viso to, kas buvo pasakyta ir kas iš šios apžvalgos tapo nuspėjama – galime apibrėžti piligrimystės reikšmę? Istorija yra aktuali tik tiek, kiek ji padeda atsakyti į mums rūpimus klausimus šiandien. Tad ir klausdami apie reikšmę, remdamiesi istorine apžvalga, turime klausti – kokia gi yra piligrimystės reikšmė mums, čia esantiems ir šiandien gyvenantiems?
Ieškant atsakymo į šį klausimą, išeities tašku vėl siūlyčiau pasirinkti tuos svarstymus, kuriais priartėjome prie piligrimystės sampratos suformulavimo. Pirma, skubantis ir nekantrus paviršutiniškumo, technologijų ir greitų naujienų, kūno bei jaunystės garbinimo ir mirties bei kančios marginalizavimo amžius, kuriame gyvename, kelia prasmės problemą ir neišvengiamai atveria nemažą vidinę tuštumą. Noras atrasti tikrus, nereliatyvius, išliekančius principus bei vertybes virsta atsigręžimu į vidų. Piligrimystė kaip vidinė kelionė milijonams ieškančiųjų siūlosi tapti paieškos būdu, o neretai – ir vertybės atradimo instrumentu, būdu išgyventi susitikimą, galimybe išgirsti kvietimą sekti Dievu šioje gyvenimo kelionėje. Antra, piligriminėje kelionėje, kaip niekur kitur, yra iškvočiamas ir patikrinamas savasis tikėjimas – juk žmogus sutinka kęsti nepatogumus ir nepriteklius, tapimą svetimu, keliauninku tik suvokdamas, kad tikėtinas laimėjimas visa tai atpirks. Trečia, piligriminėje kelionėje žmogus gauna progą iš šalies pamatyti savąjį „aš“, jį įvertinti ir pašvęsti Tam, kuris vienintelis gali numaldyti nuolatinį dvasinį mūsų troškulį ir nerimą. Ketvirta, piligrimystė yra puiki galimybė suvokti, kad kiekviena kelionė – ar maža, ar viso gyvenimo – neišvengiamai priveda mus prie pasirinkimo kryžkelės; kitaip tariant, piligrimystė leidžia suvokti, kad mūsų pasirinkimai gali būti tik dvejopi: vieni mus priartina, o kiti nutolina nuo tikrojo galutinio kiekvienos kelionės tikslo – Dievo.
Galiausiai – kol keliaujame, esame prašalaičiai, piligrimai, praeinantys per šį pasaulį, bet niekad neišklystantys iš dieviškojo gailestingumo zonos ribų. Kol keliaujame.
