Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2015 m. gegužė 5
Gyvenimas kaip senas vynas

Pirmasis gegužės sekmadienis

2015-05-02 | Vanda IBIANSKA
artuma1505-rs-p35-36-1.jpg
Vido Venslovaičio nuotrauka

Vanda IBIANSKAVanda IBIANSKA

Gegužę esti jau tikrasis pavasaris. Sekmadienis – svarbiausia savaitės diena. Turbūt dėl to tada ir švenčiame brangiausio mums šioje Žemėje žmogaus šventę. Gražiausiu laiku ir reikšmingiausią dieną.

Motinos diena – šviesi, giedra ir persmelkta meilės. Net kai atvažiuojame prie mirusios mamos kapo, neverkiame, o širdį užlieja šiluma ir ramybė. Ką jau kalbėti apie gyvąsias – visai jaunas, pusamžes ir žilagalves! Visa savo esybe žinome, kad jos myli mus besąlygiškai, randa priežasčių pateisinti (nors ir bara), kai klystame, puola padėti net tada, kai pačios jau nebeturi jėgų, o paskutinį kąsnį nuo savo burnos atplėš visada ir kiekviena.

Ar atkreipėte dėmesį, kad pati nuostabiausia sakralinė muzika, o ir tas pats popsas skirti motinai? Pirmoji – Dievo Motinai, šlovinant ne tik jos Sūnų, bet ir pačią motinystę, antroji – žemiškosioms mamoms. Jei prisiminsime tapybą, tai įspūdingiausi daugumos genijų paveikslai yra Madonos su Kūdikiu portretai. Tokie, kokią Ją įsivaizdavo autoriai. Apie motinas prirašyta daug nepaprastų literatūros kūrinių. Jaudinančių, virpinančių širdį. Nėra ko stebėtis, nes vienas iš tobuliausių Dievo kūrinių yra motinystė – visa, nuo pradžios iki pabaigos: su kūdikio nešiojimu ir auginimu savo kūne, begaline meile savo vaikui, nekeliančia jokių reikalavimų nei sąlygų, instinktu, kuris dažniausiai stipresnis net už mirtį.

Tokios tad mūsų visų mamos.

Mane visada žavi jaunutės motinos. Pačios dar tik pradėjusios gyventi, nepajėgiančios užsidirbti pinigų, tėvų remiamos. Bet kokios atsakingos jaučiasi už savo vaikelį! Šiuo periodu atsiranda ir greit auga branda, tiesiog stulbinanti motinystės tvirtybė.

Vis tik vieną „pretenziją“ Dievuliui turiu. Kodėl jis nesukūrė tolygių motinystei sūniškumo ir dukteriškumo? Taip, mylime mamas, bet kai kurie nepakankamai. Abejoju, kad dauguma mūsų ne epizodiškai, o nuolatos materialiai remia motinas, nors daugeliui jų to tikrai reikia. Skaudu galvoti ir apie kitokius dalykus. Iš pediatrų pasakojimų žinau, kad kone visos mamos kaip galima daugiau būna šalia savo vaikelių, kai šie gydomi ligoninėse. Ir su siaubu matau, kaip sūnūs ar dukterys šaltakraujiškai sėdi darbe, išvažiuoja darbo reikalais ar leidžia laiką namuose tuo metu, kai jų mamas operuoja onkologai. Vienas iš pastarųjų sykį man pasiguodė: „Žinai, man dažnai atrodo, kad esu „dvigubas“, t. y. gydytojas ir sūnus. Pavydžiu pediatrams! Jų pacientų mamos taip išgyvena, kad tampa net įkyrios. O mūsiškių ligonių vaikai... Apsiriboja minimaliu domėjimusi ir lankymu. Girdi, darbas, šeima, vaikai, atstumai.“ Ką jau čia pridursi...

Laimė, yra ir kitokių. Ne viena mano draugė ar bičiulis rūpinasi savo motinomis taip pat, kaip ir savo vaikais. Taip ir turi būti. Esame vienos gyvybės grandinės nareliai, o tęstinumo dėsnis išimčių nedaro. Taip, kaip mes elgiamės ir kiek mylime savo motinas, lygiai tiek pat ir taip pat mus myli suaugę mūsų vaikai. Tai seniai visiems žinoma tiesa, kurios kažkodėl nenorime paisyti.

Suspurda širdys tada, kai motinos iškeliauja į amžinybę. Spurda dygios mintelės: „Retai sakydavau, kad myliu“, „Nelankiau“, „Nepadariau“ ir t. t. Deja. Belieka tik našlaitės, tulpės ar narcizai ant kapo ir žvakių žiburėliai. Dar paskubomis sukalbėtas „Viešpaties angelas“. Per mažai. Ir per vėlai.

Kartais žmonės žavisi motinomis, pagimdžiusiomis ir išauginusiomis genijus, talentinguosius ar didvyrius. Turbūt toks žavėjimas yra perdėtas. Na, pasipainiojo koks aštuntos ar devintos kartos protėvio genas, prilipo tėvo gal šeštos kartos prabočiaus genukas, suveikė dar tik pradėti tirti noosferos dėsniai, Dievulis lengvai bakstelėjo pagaliuku – štai jums ir genijaus ruošinys tiesiai ant padėkliuko. O motinos užduotis yra išmokyti tą puikių duomenų atžalą didelio darbštumo, be kurio iš kandidato į genijus išeis tik piššš... Štai tuo ir reikia žavėtis – darbštumo, sistemiškumo, visapusiškos tvarkos skiepijimu nuo darželinuko amžiaus. Bet palikime ramybėje genijų ir talentingųjų mamas.

 

Vido Venslovaičio nuotrauka

Vido Venslovaičio nuotrauka

 

Pati iškiliausia motinos pareiga – užauginti dorą ir kilnų žmogų. Tai labai sunku, nes veikia plataus aplinkos lauko vektoriai. Jie klaidina, gundo, vilioja, kiekvienas bando patraukti savo kryptimi. Ir nedaug jų, oi, nedaug teisingų. Gyvename vartotojiškos visuomenės klestėjimo laikais. Ši rėkia, cypia, šnabžda, šapena: „Pinigai!“, „Daiktai!“, „Turtas!“ Ir klastingai perša nešvankius būdus šių gauti. Motinai reikia daug išminties ir tvirtybės, kad nugalėtų jos vaiką bandantį sugundyti blogį. Reikia pasakyti, jog krikščionei gerokai lengviau, jei ji tokia yra autentiška, o ne formali. Nors visi žino seną tiesą, jog kiekviena vagilė, sukčiuvienė, paleistuvė savo vaiką būtinai nori užauginti tyrą ir gerą, deja, joms tai sunkiai sekasi. Viskas paprasta – vaikai įsisavina ne deklaruojamas tiesas, bet mokosi iš gyvų pavyzdžių. Pati susidūriau su daugybe atvejų, kai okupacijos laikais motinos vogė, „kombinavo“, savinosi kolegų ir pavaldinių uždarbius ir dabar teisinasi: „Buvau priversta dėl geresnio duonos kąsnio vaikams.“ Ir guodžiasi, esą vaikai nepateisino lūkesčių, primindamos, jog žodžiais mokė juos tik gerumo ir sąžiningumo.

Tad motinos pareigos, be jokių abejonių, yra sunkiausios pasaulyje, nes pagimdyti, pavalgydinti, aprengti yra tik dalis darbo. Be to, toli gražu ne pati svarbiausia. Didžiausia ir sunkiausia – išauklėti. Deramai. O tam reikia pačiai gyventi pagal Kristaus mokymą, kad vaikams būtų net ne pavyzdžiu, bet idealu.

Kartais žinome, kartais suvokiame tarsi per rūką. Tačiau visada jaučiame atsidavusią be galo, be krašto motinos meilę. Ne veltui mirštantys žmonės dažnai šaukiasi mamos. Juk ji gelbėjo visada: kai buvome maži, nesupratingi jaunikliai, ištikti bėdų, negandų, skausmų pusamžiai.

Didi yra motinystė. Net ne didi, o didinga. Tenebūnie ji niekada tragiška ar lydima vaikų nedėkingumo, dėmesio stygiaus, abejingumo.

Būkite laimingos ir sveikos, visos mamos! Jaunos ir gražios, senos ir pavargusios, nes jūs kiekviena esate ypatinga. Tesaugo jus visas mūsų Motina – Švč. Mergelė Marija ir telaimina Sūnus.

Ilsėkitės ramybėje iškeliavusios pas Viešpatį, mes meldžiamės už jus visas.

Sveikiname Motinos dienos proga, brangiosios!


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. liepa-rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma201907 8 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22