Kunigas Gintaras Sungaila
2022 m. Lietuvos ortodoksų istorijoje buvo kupini liūdnų įvykių – prasidėjo plataus masto Rusijos agresija Ukrainoje, kurią teisino ir rėmė Maskvos patriarchas Kirilas. Dėl skirtingo požiūrio į patriarcho Kirilo poziciją kilo konfliktas Maskvos patriarchato Vilniaus-Lietuvos vyskupijoje, buvo atleisti ir pašalinti iš kunigų luomo patriarchą kritikuojantys dvasininkai. Nebegalėdami tarnauti, dvasininkai nebenešiojo sutanų, su bendraminčiais pasauliečiais rinkosi tik į maldą ir Šventojo Rašto skaitymą, bet sakramentų nebeteikė. Naudodamiesi apeliacijos teise ir prašydami pagalbos, kunigai kreipėsi į vyriausiąjį Ortodoksų Bažnyčios vyskupą – Konstantinopolio patriarchą, tačiau tais metais jokių žinių iš Konstantinopolio nesulaukė.
2023-ieji prasidėjo visai kitaip – jie tapo džiaugsmo ir optimizmo metais.
Vilties metai
Sausio 7–8 d. nenorinčias priklausyti Maskvos patriarchatui bendruomenes aplankė Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios kunigas Heorhijus Kovalenko. Prisiminė, kad istoriškai Lietuvos ortodoksai priklausė Visuotiniam Konstantinopolio patriarchatui, o tarnaudamas kaip už vietinį vyskupą meldėsi už Jo Šventenybę Baltramiejų – Konstantinopolio arkivyskupą ir visuotinį patriarchą. Taip patriarcho Baltramiejaus vardas pirmą kartą nuo XVII a. nuskambėjo Lietuvos ortodoksų pamaldose.
Ilgai laukti, kol jis suskambės kiekvieną sekmadienį, neteko – vasario 17-ąją oficiali Visuotinio Konstantinopolio patriarchato interneto svetainė paskelbė, kad „priežastys, dėl kurių [dvasininkams iš Lietuvos] buvo paskirtos bausmės, kyla visai ne iš bažnytinių kriterijų, bet iš pagrįsto šių dvasininkų pasipriešinimo karui Ukrainoje. <...> Jo Šventenybė rekomendavo Šventajam Sinodui panaikinti paskirtą pašalinimą iš kunigų luomo ir grąžinti jiems ankstesnį bažnytinį kunigo statusą, kas ir buvo vienbalsiai nuspręsta padaryti“. Nuo šiol galėjome teikti sakramentus kaip Konstantinopolio patriarchato dvasininkai.
Įveikus šį etapą, iškilo kita problema – neturėjome nei maldos namų, nei liturginių reikmenų. Pirmasis Eucharistijos šventimas tuomet įvyko Tautinių bendrijų namų salėje, prie paprasto staltiese padengto stalo, vilkint senais, sudeginti atidėtais liturginiais rūbais, su pasiskolintais liturginiais reikmenimis. Visa tai, lyginant su puošniomis Maskvos patriarchato šventovėmis, kuriose tarnavome, atrodė labai skurdžiai, bet išgyventi Eucharistijos tai ne tik netrukdė, netgi sustiprino patirtį. Baisūs metai, kai negalėjome tarnauti, buvo tarsi sunkus pasninkas, kurį perėję vėl džiaugiamės sakramentiniu Viešpaties artumu.
Nors maldos namų neturime ir šiandien – visur esame svečiai, tačiau jau nebereikia sekmadieniais melstis salėse. Buvusiame Lukiškių kalėjime įsikūrusio muziejaus vadovybė leido naudotis ten esančia Šv. Mikalojaus šventove, Markučių dvaro muziejus ir Klaipėdos universitetas – savo koplyčiomis, o netrukus broliai katalikai priėmė ir į savo šventoves skirtingose Lietuvos vietose. Savo maldos namais su mumis dalijasi ir liuteronai bei reformatai. Lietuvių kalba kiekvieną sekmadienį meldžiamės Trinapolio rekolekcijų namų Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje. Mūsų bendruomenėse Lietuvoje, be lietuvių, yra ir ukrainiečių, baltarusių, rusų, graikų, rumunų ir kitų tautybių žmonių. Jau nebetenka laužyti galvos, kur ir kaip tarnauti, nes turime nuolatines maldos vietas, ir bendruomenės jau įsigijo arba gavo dovanų nuo Konstantinopolio patriarcho visko, ko reikia pamaldoms.
Neilgai trukus, kovo mėnesį, įvyko kitas istorinis įvykis – pirmą kartą nuo XVI a. Konstantinopolio patriarchas apsilankė Lietuvoje. Jo Šventenybė susitiko su tikinčiaisiais, dvasiškai pastiprino ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos vyriausybe. Patriarchas oficialiai pranešė, kad Lietuvoje bus steigiamas (atkuriamas) Konstantinopolio patriarchato egzarchatas – kanoninė struktūra, daugmaž atitinkanti katalikų „apaštališkąją administraciją“. Nuo šiol bendruomenės galėjo grįžti į įprastą gyvenimą, melstis ir augti Dievo pažinime, kaip tai daro ortodoksai visame likusiame pasaulyje.
Budėkite!
Kupini džiaugsmo ir optimizmo pirmieji metai nepraėjo ir be įvairių iššūkių. Žinoma, didžiausią spaudimą, deja, tenka patirti iš savo tikėjimo brolių ir seserų, priklausančių Maskvos patriarchatui – jie ne tik nesibodėdavo nuolat kurstyti prieš mus tikinčiųjų, bet pasisamdė ir viešųjų ryšių žinovą iš užsienio, kuris tai padėtų padaryti. Nors oficialiai tapome vietinės, visame pasaulyje pripažintos Ortodoksų Bažnyčios – Konstantinopolio patriarchato – dalimi, tikintiesiems bažnyčiose ir toliau platinami laikraščiai, kuriuose teigiama, jog mūsų Bažnyčia „netikra“, kad esame „atskalūnai“, „schizmatikai“. Baisiausia, kad, iš piršto laužiant kaltinamus nenorinčiųjų būti Maskvos struktūrų dalimi, gimsta ir nauja teologija. Apie šiuos procesus Lietuvoje ir už jos ribų Konstantinopolio patriarchato Australijos arkivyskupas Makarijus su liūdesiu pasakė: „Labai bijau, kad mūsų broliai ir seserys rusai sukūrė savo, paralelinę, Ortodoksų Bažnyčią. <...> Jie turi savo teologiją, savo ekleziologiją, savą požiūrį į šventuosius kanonus ir jų aiškinimą. Turime melstis, kad Dievas apšviestų visus dvasininkus, visus vyskupus, ypač tuos, kurie eina aukštas vadovaujamas pareigas, kad jie suprastų, jog svarbiausia vyskupo pareiga – dirbti dėl Bažnyčios vienybės, o ne ją skaldyti.“
Šis spaudimas yra nuolat lydintis iššūkis, bet, žinoma, piktasis gundo ne tik pasinaudodamas kitais žmonėmis, bet ir tiesiogiai. Kaip asmeniniame dvasiniame gyvenime, taip ir Bažnyčios kaip bendrijos gyvenime niekada negalima apleisti dvasinio budėjimo, nes piktasis nuolat ieško mūsų silpnybių siekdamas jomis pasinaudoti. Ir mes patiriame įvairių išbandymų, „bet Viešpats išgelbsti iš jų visų“ (Ps 34, 20).
Tuoj pat vėjas nutilo...
Šiuo metu gyvename reguliarų, „normalų“ krikščionišką parapinį gyvenimą, bet, pažvelgus iš šalies, mūsų egzistavimas yra tikras stebuklas – neturime turto, neturime maldos namų, neturime galios, esame nuolat šmeižiami galingesnės ir turtingesnės struktūros, bet, matyt, pats Dievas parūpina visko, ko reikia, – patiriame didelį viso pasaulio ortodoksų ir kitų konfesijų krikščionių moralinį palaikymą, o Lietuvoje – kitų konfesijų brolių ir seserų krikščionių (ir net netikinčių žmonių) pagalbą. Man ši patirtis patvirtino, kad gyvenime neverta taikstytis su netiesa, daryti kompromisų su sąžine. Geriau gyvenimą nugyventi oriai, kad jo pabaigoje netektų gailėtis.
Tomis akimirkomis, kai sunku, užplūsta abejonės, visada prisimenu apaštalo Petro žengimą vandeniu Jėzaus link (Mt 14, 22–34). Atrodytų, vandeniu eiti neįmanoma! Tačiau Jėzus viską padaro gãlima. Kol apaštalas Petras žvelgia į Jėzų ir deda į Jį savo viltį, jis netgi eina vandeniu. Taip ir mūsų visų gyvenime – jeigu žvelgiame tik į Jėzų, galime gyventi taip, kaip, atrodytų, patiems būtų neįmanoma.
Tai ir yra svarbiausia dabartinė mūsų egzarchato užduotis – augti Dievo pažinimu ir artumu. Egzarchate pamaldos ir renginiai vyksta ne tik lietuvių, bet ir visomis bendruomenių kalbomis: siekiame pasiekti kiekvieno širdį. Mūsų bendruomenės šiuo metu yra susibūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Anykščiuose, Tauragėje ir Elektrėnuose – deja, ne visur yra galimybė turėti nuolat tarnaujantį dvasininką, todėl kai kuriems jų tenka aptarnauti po kelis miestus, o kai kur pasimelsti tegalime per šventes. Tikimės, kad augant materialiai ir stiprėjant visoms bendruomenėms pavyks turėti po nuolat vietoje gyvenantį dvasininką.
Svarbūs metai
2023-ieji buvo daug džiaugsmingesni nei 2022-ieji, bet vienodai, jei ne labiau, svarbūs istorijai. Išmestųjų kunigų grąžinimas, Konstantinopolio patriarcho vizitas Lietuvoje, parapijų tinklo kūrimasis, naujų dvasininkų prisijungimas – visa tai įvyko labai greitai ir netikėtai.
Priešakyje dar nemažai iššūkių ir išbandymų, bet svarbiausi dalykai jau užnugaryje. Lietuvoje jau veikia kanoniškos Konstantinopolio patriarchato parapijos, kur bet kas, kam nepriimtini patriarcho Kirilo pareiškimai dėl karo Ukrainoje ir jo moralinė pozicija, kas nenori palaikyti institucijos, remiančios karą, gali priimti sakramentus. Mes netgi turėjome galimybę susitikti su savo patriarchu, ir jis mums yra ne abstraktus asmuo iš nuotraukų ir vaizdo įrašų, o tėvas, kuris su mumis bendravo, mus palaikė, nuolat mumis rūpinasi, nors jo patriarchato vyskupijos išsibarsčiusios visame pasaulyje, nuo Jungtinių Valstijų iki Australijos. Kaip ganytojas, jis gina skriaudžiamuosius ir sergi ortodoksų tikėjimą nuo suteršimo „karo teologija“ ir „rusų pasaulio“ ideologija. Nuo šiol Lietuvoje galima būti ortodoksu ir visiškai nepriklausyti nuo Maskvos politikos bei jos projekcijų Bažnyčios gyvenime.
Ortodoksų Bažnyčios, Konstantinopolio patriarchato Lietuvoje nuotraukos
