Zita VASILIAUSKAITĖ
Kartais sužadėtiniai vis dar stebisi, kam reikalingi kursai prieš santuoką. Jie klausia: „Jei mes mylime vienas kitą, ar to nepakanka, kad mūsų santuoka būtų laiminga?“ Deja, kaip rodo gyvenimo patirtis, nors tarpusavio meilė yra viena iš svarbiausių sėkmingos santuokos sąlygų, vien jos nepakanka.
Jau pirmaisiais šeimos gyvenimo metais sutuoktiniai susiduria su bendro gyvenimo iššūkiais. Sutuoktinius būtina palydėti, ir tai pirmiausia daro jų pačių tėvai, sužadėtinių pasirengimo šeimos gyvenimui kursai, o kartais – išmintingi vyresni draugai. Visas žmogaus gyvenimas susijęs su palydėjimu – ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo lydimi kitų. Plačiąja prasme ir vaikų ugdymas, auklėjimas bei mokymas yra palydėjimas į suaugusiųjų gyvenimą. Profesiją įgyjame ne tik studijų metu įsisavindami žinias, bet ir palydimi tos srities specialistų bei įgydami profesinį išmanymą. Ne išimtis ir šeimos gyvenimas. Net jei vaikai matė labai gražius tėvų santykius šeimoje (beje, tokių ne tiek jau daug), dar nereiškia, kad patys sugebės tokius santykius kurti.
Žmonės pamilsta vienas kitą todėl, kad tarp jų būna daug kas bendro. Svarbu, kad tai būtų pagrindiniai dalykai: pasaulėžiūra, vertybės, panašus požiūris į vaikų ugdymą, gyvenimą šeimoje. Sunkumai bendrystėje kyla todėl, kad žmonės, nors būtų labai artimi, yra ir skirtingi. Būtent tai, kaip poroje tie skirtumai įveikiami, ir lemia tolesnių santykių sėkmę. Jau pirmaisiais bendro gyvenimo metais šeimoje kyla problemų, kurias būtina tinkamai spręsti. Psichologai neabejoja, kad pirmieji vaiko gyvenimo metai ir patirtys labai svarbūs, nes tuomet dedami asmenybės pamatai. Tai tinka ir šeimos gyvenimui. Pamatai, t. y. bendro būvio tvarka ir taisyklės, pagal kurias bus kuriamas tolesnis gyvenimas, klojami pirmaisiais bendro gyvenimo metais. Vėliau tai keisti bus labai sunku, o kartais ir nebeįmanoma. Tad su kokiais iššūkiais šiuo laiku sutuoktiniai dažniausiai susiduria?
Iliuzijoms žlungant
Tuokdamiesi žmonės viliasi, kad jų meilė savaime bus amžina ir padės spręsti kilusias problemas. Deja, meilė labai trapi ir jai reikia veiklios mūsų pagalbos. Dauguma mano, kad meilė nekinta. Jie įsivaizduoja, kad tai, ką jaučia pirmaisiais bendro gyvenimo metais, ir yra tikroji meilė. Tačiau ši emocija, sumišusi su įsimylėjimu ir padidėjusia aistra, dažniausiai praeina ir vietoj jos atsiranda (arba ne) gilesnis jausmas, susijęs su prisirišimu, pagarba, pasitikėjimu. Tačiau kai kurie žmonės trokšta „jausmų karščio“, o jiems šiek tiek atvėsus mano, kad jų meilė jau baigėsi ir tęsti santykių nebėra prasmės. Tai klaidingas supratimas. Kaip mes keičiamės gyvenimo eigoje, taip keičiasi ir mūsų jausmai, svarbu, kad jie liktų pagarbūs, nevirstų visišku atšalimu, abejingumu ar net neapykanta.
Laimingos santuokos sąlygos, atrodytų, yra paprastos – tinkamas gyvenimo palydovo pasirinkimas ir gebėjimas kurti darnius santykius. Todėl jauniems žmonėms tikrai vertėtų įsiklausyti į geranoriškus artimųjų, draugų patarimus prieš ruošiantis įsipareigoti visam gyvenimui santuokoje. Psichologijoje jau seniai įrodyta (beje, taip sako ir mūsų patirtis), jog emocijos iškreipia žmogaus suvokimą. Įsimylėjėliai mato tik teigiamas vienas kito savybes, jas padidina, labiau akcentuoja ir nemato neigiamų bruožų ar tokių svarbių dalykų, kaip skirtingos vertybės, nesuderinamas gyvenimo būdas, galiausiai – visiškai skirtingas požiūris į gyvenimą šeimoje. Vėliau šie skirtumai dažnai tampa neįveikiama kliūtimi siekiant gerų santykių šeimoje. Tai nereiškia, kad tik panašūs sutuoktiniai gali laimingai nugyventi kartu. Prieš kuriant šeimą kiekvienam reikėtų pasvarstyti, kuriose srityse galimas kompromisas, o kuriose ne.
Marijos Stanulytės nuotrauka
Kita vertus, žmonės susikuria „idealaus vyro“ ar „idealios žmonos“ vaizdinį. Tai nereiškia, kad tik su „idealiu žmogumi“ galima sukurti santuokinio gyvenimo idilę. Vertėtų nepamiršti, kad skirtingus idealus reikės koreguoti ir taikyti savo gyvenimui, kuris nėra idealus. Užuot reikalavę, kad kitas pasikeistų taip, jog atitiktų mano susikurtą idealą, pagalvokime, kaip aš galiu keistis, kad labiau atitikčiau mylimo žmogaus lūkesčius. Kurti darnių santykių neįmanoma nesiderinant prie kito, o tai reiškia būtinumą keistis.
Kaip įveikti lyderystės norą?
Kuriantieji šeimą beveik visada įsivaizduoja, kad geriausiai žino, koks turi būti laimingas gyvenimas. Suprantama, kad dažnai sutuoktiniai tai supranta skirtingai ir, vedami geriausių norų, pradeda rungtyniauti dėl lyderystės santykiuose. Tai aiškiai atskleidžia padažnėję konfliktai („pykstamės dėl smulkmenų“) ir jų sprendimo būdas. Beje, kai kurie įsivaizduoja, kad vienas kitą mylintys niekada nesipyksta. Deja, gyvenime net labai mylintys vienas kitą susipyksta. Juk konfliktas – tai požiūrių, nuomonių, interesų susidūrimas ir yra neatsiejama bet kokių santykių dalis. Problema yra ne pats konfliktas, o tai, kaip elgiamės jo metu ir kaip jį sprendžiame. Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais sutuoktiniai konfliktą dažnai yra linkę spręsti skirtingai, pvz., vienas išsirėkia, kitas nusišalina, kartais vienas bet kokia kaina siekia, kad būtų jo viršus, o kitas, bijodamas skandalų, visada nusileidžia ir dėl to viduje kenčia. Kiekviena pora turėtų atvirai apie tai pasišnekėti ir surasti jai tinkamiausią konfliktų sprendimo būdą bei juo naudotis. Galbūt jiems reikėtų susitarti, kad, susikirtus nuomonėms, būtina padaryti pertrauką, palaukti, kol emocijos kiek atvės, tada pasišnekėti argumentuotai pagrindžiant savo nuomonę ir tik tuomet ieškoti kompromiso ir bendro sutarimo.
Lyderystės santykiuose siekimas – dažnai pasitaikanti blogybė. Žmogus, kuris nori būti nuolatos teisus, kad visados būtų jo viršus, kitam palieka „neteisiojo“ vaidmenį ir gyvenimą „po padu“. Tokie santykiai negali būti sėkmingi jau vien todėl, kad prispaustam neįmanoma būti laimingam. Nuo santuokos sukūrimo pradžios reikia nepamiršti, kad abu sutuoktiniai yra lygiaverčiai. Tai reiškia, kad jų nuomonės ir interesai turi būti gerbiami ir svarbūs abiem.
Neretai lyderystės siekia ir sutuoktinių tėvai (dažniausiai uošvienės ar anytos). Jų kišimasis į suaugusių vaikų šeimą nuolatiniais patarimais, kontrole, reikalaujant išsamios ataskaitos apie jų gyvenimą ir t. t., labai iškreipia poros santykius. Suprantama, tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, nekartotų jų pačių klaidų, nuo kurių ir bando apsaugoti. Mylėdami savo tėvus ir bijodami su jais pyktis, kai kurie šeimos vadžias atiduoda dažniausiai į savo mamų rankas. Kad ir kokie geri būtų santykiai su tėvais, sukūrę šeimą sutuoktiniai privalo rūpintis pirmiausia įtikti vienas kitam. Todėl jie patys turi nustatyti savo šeimos gyvenimo privatumo ribas ir jų laikytis. Tai reiškia, kad visada pravartu išklausyti tėvų nuomonę vienu ar kitu klausimu, bet ar ja vadovautis, ar ne, turi spręsti tik patys sutuoktiniai. Taigi, jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų sutuoktiniai su meile ir pagarba turėtų padėti tėvams suprasti, kad jie jau užaugo ir patys pajėgia kurti savo gyvenimą.
Kasdienio gyvenimo tvarka
Neretai jauni sutuoktiniai mažai dėmesio kreipia į tokius kasdienos dalykus, kaip buities tvarkymas, laisvalaikio organizavimas. Ir be reikalo. Netvarkingai ir neteisingai sprendžiant šiuos klausimus, santykiai gali pašlyti ar net įskilti. Įprasta, kad tris, o kartais ir visus keturis „namų kampus“ ant savo pečių laiko moterys, – tai jos ir jų vyrai matė savo šeimose. Tai pavojinga, nes žmona nuo tokio krūvio (juk ji, kaip ir vyras, dirba, mokosi) greitai pervargsta ir praranda gyvenimo džiaugsmą. Namuose buitimi, jos tvarkymu, valgio ruošimu naudojasi visi šeimos nariai, vadinasi, tai turėtų būti visų reikalas. Laimingos šeimos paprastai neskirsto darbų į vyriškus ar moteriškus. Kiekvienas prisiima rutininius įsipareigojimus tose srityse, kurios jam artimesnės, geriau sekasi. Svarbu, kad kiekvienas sutuoktinis suprastų, jog kitas prisideda tiek, kiek leidžia laikas bei išgalės, ir nesijaustų šioje srityje skriaudžiamas ar išnaudojamas.
Kartais rimtų nesutarimų kyla dėl laisvalaikio. Šeimoje kuriama bendrystė numato, kad tam tikrą laisvalaikio dalį būtina skirti šeimai, pirmiausia pabūti kartu su kitu. Nereikėtų pulti į kraštutinumą ir gyventi lyg susirakinus antrankiais. Nuo tokio gyvenimo taip pat labai greitai pavargstama. Visai gerai, kad kiekvienas sutuoktinis bent dalį laisvalaikio galėtų skirti ir savo asmeninėms reikmėms, pvz., užsiimti savo hobiu ar pabendrauti su draugais. Kiek ir kada tai daryti – sutuoktinių susitarimo dalykas. Svarbu, kad ir šioje srityje kiekvienas jaustųsi suprastas ir gerbiamas.
Laimingo gyvenimo šeimoje, skirtingai nei amato, negalime išmokti visam likusiam laikui. Jis sutuoktinių pastangomis kuriamas kasdien. Tačiau tai neįmanoma be gilesnio savęs ir kito žmogaus pažinimo, be pamatinių žinių apie žmogaus vidinius išgyvenimus, tarpasmeninių santykių dėsningumus. Jei sutuoktiniai apsisprendžia to nepailstamai siekti, šis triūsas atsiperka šimteriopai. Juk laiminga šeima yra ne tik būtina sėkmingo vaikų ugdymo sąlyga – po tikėjimo tai svarbiausia žmogiškos laimės dalis.
