Ten turėjau tokią didybės patirtį, viskas atrodė taip šventa, tyra. Verkiau ne savo balsu supratęs, kad neįmanoma pasilikti, kad ir kaip noriu, – savo pašaukimo istoriją Artumos skaitytojams pasakoja kun. Bernardas Mindaugas VERBICKAS OP. Kur tą kartą brolis negalėjo pasilikti ir kaip toji neeilinė patirtis vėliau atvedė į Dominikonų vienuolyną? Beje, šis interviu ne tik apie jauno žmogaus klajones ieškant pašaukimo, bet ir apie 800 metų gyvuojančio Dominikonų ordino (tiksliau – Brolių pamokslininkų ordino) tikslus, gyvensenos principus ir šv. Dominyko užmojį kuriant vienuoliją.
Su kokia iniciatyva šv. Dominykas įkūrė vienuolyną, kokią jo viziją matė?
Iki XII–XIII a. Bažnyčioje dominavo kontempliatyvios, uždarai gyvenančios vienuolijos, pvz., benediktinai, cistersai, kartūzai, kurie duodavo stabilitas įžadą – prisiekdavo tame pačiame vienuolyne likti visą gyvenimą. Kai Europoje pradėjo augti miestai, steigėsi pirmieji universitetai, dvasinius turtus reikėjo išnešti iš uždarų vienuolynų arčiau prie žmonių. Tokiame kontekste gimė pranciškonų ir dominikonų ordinai – elgetaujantys ir pamokslaujantys, t. y. skelbiantys Evangeliją, už tai gaunantys aukų ir iš jų gyvenantys vienuoliai. Tuo metu Šiaurės Ispanijoje ir Pietų Prancūzijoje stipriai įsigalėjo katarų (albigiečių) erezija. (Tai gnosticizmo forma, tikėjimas, kad išganymą galima pasiekti per specialų pažinimą ir griežtą gyvenseną.) Katarai materialųjį pasaulį laikė blogiu; kūnas – tai sielos kalėjimas, – sakė jie, todėl reikia sielą išlaisvinti per griežtą asketišką gyvenimą. Vienintelė gera malda – Tėve mūsų, nes Jėzus tik tokios išmokė, vieninteliai sakramentai – Krikštas ir Sutvirtinimas (iniciacija į ypatingą asketinę gyvenseną, kurią daug katarų priimdavo prieš mirtį). 1205 m., keliaudamas į Daniją, Dominykas apsinakvojo katarų apimtoje vietovėje, ėmė diskutuoti su vietiniais, ir kitą dieną, pasibaigus diskusijoms, vienas gyventojas atsivertė į katalikybę. Būtent tuomet Dominykas pajuto – reikia keliaujančių pamokslininkų, kurie skelbtų ir gyvenimu liudytų Gerąją Naujieną, o norint diskutuoti su klaidatikiais būtina pasirengti intelektualiai, gebėti rasti būdą, kaip prieiti prie žmonių.
Šventieji Dominykas ir Pranciškus gyveno tuo pačiu laikotarpiu, paveiksluose dažnai vaizduojami drauge. Ar jie iš tiesų buvo susitikę?
Manoma, kad jie galėjo būti Romoje tuo pačiu metu ir susitikti, deja, nėra tai patvirtinančių istorinių faktų. Tarp dominikonų ir pranciškonų yra užsimezgusi draugystė, dėl to daug kas tiki, kad šis susitikimas tikrai buvo.
Kaip Dominyko idėja, tas pajautimas tapo ordinu?
Dominykui ėmus pamokslauti, susibūrė keletas brolių, kurie norėjo gyventi kaip jisai. Pirmoji bendruomenė įsikūrė Prancūzijos Fanžo miestelyje. Greitai atsivertė nemažai moterų, kurios panoro gyventi vienuolinį gyvenimą, todėl šventasis įsteigė kontempliatyvų seserų vienuolyną, kuris veikia ir šiandien Pruilio vietovėje, Prancūzijoje. Jame rasdavo prieglobstį tarp katarų gyvenusios moterys katalikės. 1214 m. Tulūzos vyskupas pakvietė Dominyką su broliais įsikurti Tulūzoje, bet Dominykas svajojo, kad broliai dirbtų ne vienoje vyskupijoje, bet visoje Europoje. 1216 m. gruodžio 22 d. popiežius Honorijus III bule patvirtino keliaujančiųjų pamokslininkų misiją Bažnyčioje. Tai oficiali ordino įkūrimo data. Sugrįžęs į Tulūzą Dominykas išsiuntė brolius į didžiausius Europos miestus. Išsyk susiformavo dominikoniškas bruožas – būti miestuose, prie universitetinių, intelektualinių centrų, juose studijuoti ir pamokslauti.
Greitai Dominyku ėmė sekti vyrai ir moterys, tačiau palyginti lengvai įsitvirtinęs ordinas patyrė daug iššūkių, kurie grėsė sunaikinimu.
Pvz., ordino lopšyje – Prancūzijoje – revoliucijos metu buvo uždaryti visi vienuolynai. Lietuvoje iki XIX a. vidurio veikė daugiau kaip 40 vienuolynų: vien Vilniuje trys, Trakuose, Aukštadvaryje, Šumske, Kaune, Raseiniuose, Liškiavoje, Žemaičių Kalvarijoje ir kitur. Daugybė vienuolynų! Galime tik įsivaizduoti, kokią įtaką šie centrai darė krašto dvasingumui, kultūrai ir švietimui. Šalia vienuolynų buvo steigiamos mokyklos, slaugos namai, ligoninės etc. Tačiau 1832 m. caras įsakė uždaryti visus vienuolynus, iki XIX a. pab. jie išnyko.
O vėliau atsikūrė! Kaip ir kur?
Tarpukaryje ordino magistras Romoje subūrė kelis lietuvių kilmės brolius iš Šiaurės Amerikos ir išsiuntė į Lietuvą atkurti vienuolijos. Broliai įsikūrė Raseiniuose ir ten liko iki Antrojo pasaulinio karo: restauravo vienuolyną, sutvarkė bažnyčią, aptarnavo parapiją, įkūrė noviciatą. Į vienuolyną įstoję naujokai išvyko studijuoti į Prancūziją ir Vokietiją, grįžę po studijų buvo įšventinti kunigais. Netrukus prasidėjo karas ir sovietų okupacija, visi vėl emigravo, išskyrus vieną jauną brolį, kuris nusprendė pasilikti okupuotoje Lietuvoje ir dirbti. Tai A†A tėvas Jonas Dominykas Grigaitis. Lietuvai vėl atgavus Nepriklausomybę jis atkūrė dominikonus, gavęs senąją dominikonų Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią Vilniuje, ėmė darbuotis, todėl šiandien čia ir gyvename. Esame šeši broliai: keturi lietuviai, lenkas ir latvis. Keli broliai studijuoja Prancūzijoje.
Kokia veikla užsiimate Vilniuje?
Vieni broliai labiau atsideda akademinei veiklai, kiti – pastoracijai bažnyčioje, sakramentiniams patarnavimams. Tačiau visų tikslas tas pats – kaip Dominykas nuolat kalbėjo su Dievu ir apie Jį, taip ir mes visų pirma gyvename reguliarų maldos gyvenimą, tik po to ieškome tinkamų Evangelijos skelbimo šiuolaikiniam pasauliui formų. Pamokslaujame, šalia vienuolyno buriame maldos, jaunimo, šlovinimo, šeimų ir kitas grupes. Daugybė katalikų išgyvena dvasinio gyvenimo pagrindų stygių, nori gyventi tikėjimu, bet nežino kaip, jiems trūksta žinių, supratimo apie tai, ką iš tikrųjų reiškia būti kataliku. Todėl organizuojame Alfa kursą, turime aktyvią ir stiprią komandą.
Be to, kad aktyvai darbuojatės viešojoje erdvėje skelbdami Evangeliją, koks yra tas paslėptas vidinis vienuolinis gyvenimas?
Dominikoniškas gyvenimas remiasi keturiomis kolonomis, arba principais. Tai lyg stalas keturiomis kojomis. Jo stalviršis, labiausiai matomas ir naudingas, yra pamokslavimas, o keturios kojos mažiau matomos, bet būtinos, kad laikytų stalviršį. Pirmoji koja – bendruomeninis gyvenimas. Gali, kiek nori, kalbėti: Dievas yra meilė ir mes turime vieni kitus mylėti, tačiau kol to nepraktikuoji kasdieną – sausi žodžiai. Visi broliai skirtingi, sutarti nelengva, vieni kitus pažįstame, matome visas puses, ne tik paradinę. Kasdienis gyvenimas bendruomenėje drauge valgant, meldžiantis ir mokantis sutarti pirmiausia pačius brolius daro ne vien Evangelijos klausytojais ir skelbėjais, bet vykdytojais. Antroji koja – malda. Negali nieko pasakyti apie Dievą, jeigu neturi nuolatinio ryšio su Juo. Bet koks kalbėjimas apie Jėzų turi kilti iš gyvenimo Jo artumoje. Yra bendruomeninė malda: Kur du ar trys susirenka Jo vardu (Mt 18, 20) ir asmeninė: Eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis (Mt 6, 6).
Ignaciškai nuskambėjo!
Ne, juk jie tik knygą išleido. Ne šv. Ignacas taip sako, bet Jėzus! Kiekvienam krikščioniui būti maldoje yra pagrindinis dalykas. Dominikonai turi šūkį: contemplata aliis tradere – neškite žmonėms ne bet ką, bet tai, ką gavote, patyrėte maldoje. O juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis (Lk 6, 45).
Trečioji koja – įžadai: skaistumas, paklusnumas ir neturtas, nors pačioje įžadų formuluotėje pažadame tiktai paklusnumą. Pagrindinis valdymo organas yra brolių susirinkimas – kapitula. Kiekviename vienuolyne yra vyresnysis, o broliai turi duoti atskaitomybę. Jūs irgi skambinote priorui, o jis atėjo ir pasakė man: Bernardai, štai atvažiuoja, priimk. Tai paprastas gyvenimas paklusnumu, pagal tai, kaip sakė Jėzus: Vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė (Jn 6, 38). Vienuoliniame gyvenime labai svarbu mokytis gyventi ne vien tiktai pagal savo paties valią ir norus. Tai ugdo nuolankumą. Ketvirtoji koja – studijos. Gilinimasis į Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokymą, intelektualinės ir moralinės tiesos ieškojimas, kai mėgini atskirti tai, kas yra iš Dievo, o kas ne. Sakoma, kad dominikonas – tai žmogus, kuriame gyvena ir ateistas, maištaujantis prieš Dievą, atmetantis Jį, ir kritikas, ir agnostikas, ir eretikas. Dominikonas siekia visų šių savo savybių atsivertimo Dievop. Visų pirma tai darbas su savimi. Vienuolinis gyvenimas prasideda, kai esi asmeniškai kalbinamas Jėzaus. Tik supratęs savo tikėjimą gali bandyti dalytis.
Kai netikėtai prisiminėme šv. Ignacą Lojolą, pamaniau – juk jis paliko daug tekstų, kuriuos dabar skaitome. Ar šv. Dominykas rašė?
Jis pats neparašė nieko, bet parašė jo pirmieji broliai: ne apie šv. Dominyko gyvenimą, bet apie brolių pamokslininkų gyvenimo principus. Vienas išskirtinių brolių gyvenimo bruožų, kuris ordiną išskiria iš kitų, yra tai, kad Dominykas, dar būdamas gyvas, nusišalino nuo vadovo pareigų ir sąmoningai valdžią atidavė brolių susirinkimui (kapitulai). Juokaujame, kad gali būti dominikonu, nelabai ką žinodamas apie šv. Dominyką. Žinoma, viskas prasidėjo nuo steigėjo charizmos, bet išskirtinis bruožas visuomet buvo kapitula, taigi vadovavo broliai ir nebuvo vieno asmens, paskui kurį visi eitų. Pirmieji broliai neturėjo intencijos susitelkti į pamaldumą šv. Dominykui, bet gal kompleksavo dėl to. Tad mėginta sugrąžinti, iškelti šventojo figūrą, tačiau ji niekada netapo tokia svarbi, kaip kitų vienuolynų įkūrėjų. Dominykas pasiekė savo: nepririšo brolių prie savo asmens, bet perdavė savo gyvenimo principus.
Kaip jus Jėzus prikalbino būtent į šią vienuoliją?
Dar paauglystėje gimė troškimas tapti vienuoliu, bet vėliau gyvenimas nešiojo... Kaip daugelis jaunų žmonių, norėjau maištauti, atmesti tai, kas perduota, – tikėjimą, kurio išvis nelabai gali perduoti (perduodama nebent religija, o tikėjimą patys turime atrasti). Įstojau į seminariją, išėjau, studijavau teisę, vėliau dirbau. Sykį sutikęs brolį dominikoną, nieko neskaitęs apie šv. Dominyką, ėmiau ir per dvi savaites nusprendžiau tapti dominikonu. Vėliau kiekvieną kartą, kai ką nors studijuodamas, skaitydamas atrasdavau, galvodavau: vau, čia man. Norėjau suprasti savo tikėjimą, žinoti: jeigu žegnojuosi, kodėl tai darau, ką tai reiškia? Jeigu klaupiuosi prieš tabernakulį, kokia šio veiksmo prasmė? Turėjau tai suvokti, kitaip – kam to reikia?!
Turbūt dabar gerai žinote, kam to reikėjo, bet juk kada nors buvo kilęs noras geriau kurti šeimą, nei stoti į vienuolyną? Nejaugi ne?
Kai buvau šešerių–septynerių, jau „aukojau“ Mišias. Tai anksti krito į širdį... Pirmoji meilė stipri, ji lieka. Dar sovietmečiu mane, pyplį, ekskursijos metu nusivežė į Kauno kunigų seminariją. Ten turėjau tokią didybės patirtį, viskas atrodė taip šventa ir tyra. Gerai pamenu, kaip pradėjau verkti, pykti, kaukti... Verkiau ne savo balsu supratęs, jog neįmanoma pasilikti, kad ir kaip noriu. Nepaisant vaikystės patirčių, nugyvenau iki to, kad ketinau kurti šeimą. Ir kai jau atrodė tuoj tuoj... Prirėmiau save prie sienos ir ėmiau klausti: Ar esu ten, kur noriu, ar darau tai, apie ką svajojau, kur mano pašaukimas? Blaškiausi, mėčiausi tarp pasaulietiško ir vienuolinio gyvenimo ir vis dėlto pastarajam jaučiau didesnę trauką. Tai įsimylėjimo dalykai, laimės intuicija. Ko nors turi labiau norėti už bet ką kita. Šis noras nustelbia viską, tik būk atidus. Kai atsakai į klausimą, ko iš tiesų nori, ir pradedi eiti apsisprendimo keliu, tenka kitus dalykus aukoti. Nereikia keisti pasaulio ar norėti visus atversti; ne, reikia pradėti nuo to, kad aš noriu būti laimingas ar laiminga. Kai renkiesi laimę, gauni malonę žengti dar ir dar vieną žingsnį.
Šeimoje dviem sunku laimės siekti, susišnekėti, o vienuolyne krūva žmonių! Visi su skirtingomis istorijomis, idėjomis ir savitu požiūriu į gyvenimą...
Čia gyvenu ne dėl to, kad mano broliai faini ar kad vykdome bendrus projektus, bet dėl to, jog kartu atsiliepiame į Jėzaus siuntimą eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją. Ir tik dėl to, kad Jėzus liepia atleisti broliui 77 kartus, sako: Mylėk bet kokia kaina, iš visų jėgų kabiniesi į tą bendruomeninį gyvenimą! Todėl malda labai svarbi. Jeigu neatsinešu visų sunkumų, viso gyvenimo į maldą, vienos stalo kojos nėra: prarandu motyvaciją ir rizikuoju likti lygmenyje, kuriame bendruomenė neįmanoma. Jėzus Kristus yra joje – nėra jokios kitos priežasties gyventi bendruomenėje. Nėra! Veikiau šimtai priežasčių, kodėl turėčiau nemylėti, nemėgti savo brolių, kurių nepasirinkau, tiesiog atsidūriau tarp jų. Bendruomeninis gyvenimas įrodo, kad Evangelija yra tiesa ir ji veikia.
Marijos Stanulytės nuotrauka
Tarkim – koks nors vaikinukas ima ir užsimano papildyti jūsų gretas. Ką daryti su tokiu noru? Beje, kaip atrodo pirmieji dominikono metai vienuolyne?
Pirmiausia pasibeldžiama į vienuolyno duris ir sakoma aš norėčiau būti vienuoliu ar bent – galvoju apie tai. Prasideda kandidatūra. Susitinki su broliais, kartu su paskirtu vyresniuoju yra tiriamas pašaukimas: ar pakanka žmogiškos ir krikščioniškos brandos, ar kilnūs yra tokio pasirinkimo motyvai, ar žmogus iš tikrųjų nori augti dvasiniame gyvenime, šventume, siekti vienuolinio gyvenimo idealų? Jeigu viskas gerai, tuomet postulantūra, ruošimasis noviciatui. Lietuvoje postulantai pradeda gyventi vienuolyne su broliais. Vėliau noviciatas, kai jau apsivelkamas abitas ir metus visi novicijai gyvena kartu pakankamai uždarą griežtą gyvenimą: neturi nei telefono, nei kompiuterio, retai išeina į miestą. Tikslas yra visiškai atsiriboti nuo pasaulio, pasinerti į tylą, kuri nelengva psichologiniu atžvilgiu, tačiau iškelia viską iš tavo vidaus į paviršių, provokuoja didelį jautrumą. Tai savityrimo laikas. Praėjęs noviciatą duodi laikinus įžadus. Vėliau po kokių trejų-penkerių metų turi teisę prašyti duoti amžinuosius, prašymas praeina tris instancijas: balsuoja brolių kapitula, taryba ir galų gale provincijolas priima spendimą. Aš save matau vienuoliu dominikonu, bet ar kiti mane mato? Tai kristi į Dievo valios glėbį.
Šįmet ypatingas jubiliejus. Kaip švenčiate?
Pagrindinis jubiliejaus minėjimo tikslas – turinys, ne forma. Dėkojame Dievui už 800 metų ir žiūrime į ateitį: kaip galime kuo geriau atsiliepti į dominikonišką misiją šiandien? Šiam klausimui apsvarstyti visus metus pasaulyje vyksta daug renginių. Krokuvoje, kartu su Pasaulio jaunimo dienomis, taip pat Romoje, Prancūzijoje. Vilniuje iškilmingai paminėjome jubiliejinių metų atidarymą. Meldėmės už visas ordino šakas, seseris, pasauliečius ir brolius. Ką tik birželio pabaigoje įvyko dominikoniško pašaukimo stovykla, skirta vyrams, ieškantiems pašaukimo ir galvojantiems apie vienuolinį gyvenimą. Keletą dienų jie gyveno pas mus kaip vienuoliai, meldėsi, tylėjo, klausėsi paskaitų, brolių liudijimų, mėgino atsakyti į prasmės ir laimės troškimą, kur link eiti, kad būtum laimingas.
