Tėvas Timothy Radcliffe OP
Juozo Kamensko asociatyvi nuotrauka
Esame pašaukti draugėjè eiti Sinodiniu keliu. Kitaip niekur nenukeliausime. Draugystė su Dievu ir vienas su kitu kyla iš džiaugsmo būti kartu, tačiau mums reikia žodžių. Pilypo Cezarėjoje pokalbis nutrūko, kai Jėzus pavadino Petrą „šėtonu“, priešu. Ant Taboro kalno Petras vis dar nežino, ką sakyti, bet mokiniai pradeda Jo klausytis, ir taip jiems keliaujant į Jeruzalę pokalbis atsinaujina.
Pakeliui mokiniai ginčijasi, nesupranta Jėzaus ir galiausiai Jį apleidžia. Prie kryžiaus stoja tyla. Vėl sugrįžta tyla. Tačiau Prisikėlęs Viešpats pasirodo ir duoda jiems gydančių žodžių, kad jie kalbėtųsi vieni su kitais. Mums taip pat reikia tokių žodžių, kurie peržengtų mus skiriančias ribas: ideologines – kairę ir dešinę, kultūrines – skiriančias žemynus vieną nuo kito, įtampą – kartais skiriančią vyrus ir moteris.
Nutraukti tylą
Dalytis žodžiais Bažnyčiai yra gyvybiškai svarbu. Turime rasti tų žodžių dėl mūsų pasaulio, kuriame žmonijos negebėjimas įsiklausyti skatina smurtą. Pierre Claverie mėgo sakyti, kad „pokalbis veda į atsivertimą“. Kaip reikėtų pradėti pokalbį?.. Pradžios knygoje po nuopuolio įsivyrauja baisi tyla. Tylioji Edeno bendrystė tampa gėdinga tyla. Adomas ir Ieva pasislepia. Kaip Dievui pasiekti juos per tą prarają? Jis kantriai laukia, kol jie apsirengs, slėpdami savo gėdą. Dabar jie pasirengę Šventojo Rašto pirmajam pokalbiui. Tyla nutraukiama paprastu klausimu: „Kur esi?“ Tai ne prašymas atsakyti, bet kvietimas žengti į šviesą ir nesislapstant atsistoti priešais Dievo veidą.
Galbūt šitaip turėtume nutraukti mus skiriančią tylą, pirma paklausdami, o ne pasakydami: „Kodėl tu laikaisi tokių absurdiškų pažiūrų liturgijoje?“ Arba: „Kodėl esi eretikas ar patriarchalinis dinozauras?“, ar: „Kodėl tu man kurčias?“ Verčiau: „Kur esi?“, „Dėl ko nerimauji?“ Štai kas aš esu. Dievas kviečia Adomą ir Ievą nebesislapstyti, pasirodyti ir būti matomiems. Jei išeisime į šviesą ir leisime, kad mus pamatytų tokius, kokie esame, atrasime žodžių vienas kitam. Ruošiantis šiam Sinodui neretai būtent dvasininkai labiausiai nenorėjo išeiti į šviesą ir pasidalyti savo rūpesčiais bei abejonėmis. Galbūt mes, kunigai, bijome, kad mus pamatys apsinuoginusius? Kaip galime paskatinti vieni kitus nebijoti nuogumo? Nebijoti būti matomiems.
Įvykus Prisikėlimui, kapo tyla vėl nutraukiama klausimais: „Moterie, ko verki?“ (Jn 20, 13), „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ (Lk 24, 5). Į Emausą atbėgusius mokinius apima pyktis ir nusivylimas. Moterys tvirtina mačiusios Viešpatį, bet jos buvo tik moterys. Kaip ir šiandien, kartais moterys neatrodė labai svarbios... Mokiniai bėga iš Bažnyčios bendruomenės, kaip ir daug žmonių šiandien. Jėzus neužkerta jiems kelio ir nesmerkia. Tik klausia: „Apie ką kalbate?“ Kokios viltys ir nusivylimai sujudino širdį? Mokiniai piktai kalba. Graikų kalba pažodžiui tai skamba: „Kas yra tie žodžiai, kuriais jūs mėtotės vienas į kitą?“ Jėzus kviečia juos išlieti savo pyktį. Jie tikėjosi, kad Jėzus bus tas, kuris atpirks Izraelį, tačiau klydo. Jam nepavyko. Taigi Jis eina su jais ir atsiveria jų pykčiui ir baimei. Mūsų pasaulis pilnas pykčio. Kalbame apie pykčio politiką. Neseniai išleista knyga Amerikos pyktis (American Rage, 2020). Šis pyktis užkrečia ir Bažnyčią. Pagrįstas pyktis dėl seksualinės prievartos prieš vaikus, dėl moterų padėties Bažnyčioje. Pyktis ant tų baisių konservatorių ar siaubingų liberalų. Ar drįstame, kaip Jėzus, paklausti vienas kito: „Apie ką kalbi? Kodėl tu pyksti?“ Ar išdrįstame išgirsti atsakymą? Prisipažinsiu, kartais nusibosta klausytis viso to pykčio, nebegaliu pakęsti. Bet klausytis privalau, kaip Jėzus klausė, eidamas į Emausą.
Empatiškas klausymas
Dauguma žmonių tikisi, kad šiame Sinode jų balsas bus išgirstas. Neretai jie jaučiasi ignoruojami ir neturintys balso. Ir jie yra teisūs, tačiau balsą turėsime tik tada, jei pirmiau įsiklausysime. Dievas šaukia žmones vardais: Abraomas, Mozė, Samuelis. Šie atsako gražiu hebrajišku žodžiu Hinneni – „Aš čia“.
Mūsų egzistencijos pagrindas yra tai, kad Dievas kreipiasi į kiekvieną iš mūsų vardu ir mes išgirstame. Ne Descartes’o „mąstau, vadinasi, esu“, bet girdžiu, vadinasi, esu. Esame čia tam, kad klausytumės Viešpaties ir vienas kito, ir tai jau daugybę kartų girdėjome. Kaip sakoma, turime dvi ausis, bet tik vieną burną! Kalbėjimas prasideda tik pasibaigus klausymui. Klausomės ne tik to, ką žmonės sako, bet ir to, ką nori pasakyti. Klausomės neištartų žodžių, kurių jie ieško. Siciliečių patarlė sako: „Geriausias žodis tas, kur neištartas.“ Klausomės jų tiesos, ar joje yra tiesos grūdas, net jei tai, kas pasakyta, yra neteisinga. Klausomės viltingai, be paniekos. Dominikonų ordino generalinėje taryboje buvo taisyklė – tai, ką broliai sako, niekada nėra nesąmonė. Priešingai, tai reikštų jų paniekinimą. Jų žodžiai gali būti klaidingi, nelogiški, iš esmės neteisingi, tačiau kažkur juose slypi tiesa, kurią reikia išgirsti. Esame tiesos ieškotojai. Pirmieji broliai apie šv. Dominyką sakė, kad „jis viską suprato savo intelekto nuolankumu“. Tikrasis intelektas visada yra nuolankus.
Galbūt vienuoliniai ordinai – atleiskite, kad taip sakau, – turi ko pamokyti Bažnyčią apie pokalbio meną. Šv. Benediktas moko mus siekti sutarimo, šv. Dominykas – pomėgio diskutuoti, šv. Kotryna Sienietė – mėgavimosi pokalbiu, o šv. Ignacas Lojola – įžvalgos meno. Šv. Pilypas Neris – juoko vaidmens, šv. Pranciškus Asyžietis – nežiūrėti į save pernelyg rimtai.
Jei iš tiesų klausysimės, nebeliks iš anksto paruoštų atsakymų. Nutilsime ir tapsime nebyliais, kaip Zacharijas prieš užgiedodamas. Jei nežinau, kaip atsakyti į savo sesers ar brolio skausmą ar sumišimą, turiu kreiptis į Viešpatį ir prašyti žodžių. Tuomet pokalbis gali prasidėti.
Pokalbyje reikia vaizduotės šuolio į kito asmens patirtį. Matyti jo akimis ir girdėti jo ausimis. Reikia pabūti kito kailyje. Iš kokios patirties kyla jo žodžiai? Kokį skausmą ar viltį jie neša? Kur keliauja?
Dominikonų generalinėje kapituloje vyko karštos diskusijos apie pamokslavimą – tai visada karšta tema dominikonams! Kapitulai pasiūlytame dokumente pamokslavimas suprantamas kaip dialogas – skelbiame tikėjimą pradėdami pokalbį. Tačiau kai kurie kapitulos nariai su tuo griežtai nesutiko, teigdami, kad tai reliatyvizmas. Jie sakė: „Turime išdrįsti drąsiai skelbti tiesą.“ Pamažu tapo aišku, kad besiginčijantys broliai kalbėjo remdamiesi labai skirtingomis patirtimis. Brolis Chrisas, rašęs šį dokumentą, visą gyvenimą praleido Pakistane, kur krikščionybė nuolat palaiko dialogą su islamu. Azijoje pamokslavimas be dialogo neįmanomas. Griežtu „prieš“ į dokumentą daugiausia reagavo broliai iš buvusios Sovietų Sąjungos. Jiems dialogo su tais, kurie juos įkalino, o kartais ir kankino, idėja atrodė beprasmė. Nesutarimams įveikti buvo būtini racionalūs argumentai, tačiau jų nepakako. Reikėjo įsivaizduoti, kodėl kitas laikosi tokios nuomonės. Kokia patirtis skatina tai daryti? Kokias žaizdas jis nešiojasi? Kuo džiaugiasi?
Tam reikėjo klausytis pasitelkiant visą turimą vaizduotę. Sinodas turėtų būti bendruomeninės vaizduotės įvykis. Meilė visada yra vaizduotės triumfas, o neapykanta – vaizduotės nesėkmė. Neapykanta yra abstrakti, meilė – konkreti. Grahamo Greene’o romano Galia ir šlovė (The Power and the Glory) herojus, vargšas silpnas kunigas, sako: „Matant raukšles akių kampučiuose, burnos formą, kaip auga plaukai, buvo neįmanoma nekęsti. Neapykanta buvo tik vaizduotės nepakankamumas.“
Turime peržengti ribą ne tik tarp kairiųjų ir dešiniųjų ar kultūrines ribas, bet ir ribą tarp kartų. Turiu privilegiją gyventi su jaunais dominikonais, kurių tikėjimo kelionė skiriasi nuo manosios. Dauguma mano kartos vienuolių ir kunigų užaugo tvirtose katalikiškose šeimose, kur tikėjimas buvo giliai įsiskverbęs į mūsų kasdienybę. Vatikano II Susirinkimas patyrė nuotykį, norėdamas pasiekti sekuliarųjį pasaulį. Prancūzų kunigai išvyko dirbti į fabrikus. Nusivilkome abitus ir pasinėrėme į pasaulį. Kartą pikta sesuo, pamačiusi mane dėvint abitą, pratrūko: „Kodėl tu vis dar dėvi tą senieną?“
Šiandien daug jaunų žmonių, ypač Vakaruose, bet vis dažniau ir visur, auga sekuliariame pasaulyje, yra agnostikai ar net ateistai. Jiems nuotykis – atrasti Evangeliją, Bažnyčią ir Tradiciją. Jie su džiaugsmu rengiasi abitą. Nors mūsų kelionės yra priešingos, bet ne prieštaringos. Kaip Jėzus, turiu eiti kartu su jais ir mokytis to, kas jaudina jų širdis. Apie ką kalbate? Kokius filmus žiūrite? Kokią muziką mėgstate? Tada mums bus duota žodžių vienas kitam.
Turiu suvokti ir tai, kaip jie mane mato! Kas esu jų žvilgsniu? Kartą važinėjau dviračiu po Saigoną su būriu jaunų vietnamiečių, dominikonų studentų. Tai vyko gerokai anksčiau, kai turistų dar buvo nedaug. Pasukome už kampo, o ten stovėjo grupė vakariečių turistų. Jie atrodė tokie aukšti, stori ir neįprastai bjaurios spalvos. Kokie keisti žmonės. Tada supratau, kad ir aš taip atrodau!
Juozo Kamensko asociatyvi nuotrauka
Nebėgti nuo skirtingumo
Eidami į Emausą, mokiniai klausosi Nepažįstamojo, kuris vadina juos neišmanėliais ir prieštarauja jiems. Jis taip pat pyksta! Tačiau jie pradeda gėrėtis Jo žodžiais. Jų širdys užsidega. Ar per Sinodą galime patirti ekstazinį malonumą, kilusį iš nesutarimo ir atvedusį prie įžvalgos? Hugo Rahneris, jaunesnysis Karlo brolis (ir daug lengviau suprantamas!), parašė knygą apie homo ludens, žaismingą žmogiškumą. Išmokime kalbėti vieni su kitais žaismingai! Taip, kaip Jėzus ir samarietė prie šulinio Evangelijoje pagal Joną 4 skyriuje.
Skaitinyje girdėjome, kad, atėjus laikų pilnatvei, „miestas bus pilnas berniukų ir mergaičių, žaidžiančių jo gatvėse“ ( Zch 8, 5). Evangelija kviečia visus tapti vaikais: „Iš tiesų, sakau jums: jei neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ ( Mt 18, 3). Šiame Sinode Karalystei ruošiamės tapdami žaismingi, kaip vaikai, bet ne infantilūs. Kartais mus Bažnyčioje kankina nuobodus, nedžiuginantis rimtumas. Nenuostabu, kad žmonės nuobodžiauja! Negalime skelbti Evangelijos be juoko.
Naujojo tūkstantmečio naktį, Dramblio Kaulo Krante laukdamas skrydžio į Angolą, sėdėjau tamsoje su dominikonų studentais, gėrėme alų ir kalbėjomės apie tai, kas brangiausia. Džiaugėmės tuo, kad esame skirtingi, kad mūsų požiūris skirtingas. Skirtingumo malonumas! Bijojau, kad pavėluosiu į lėktuvą, bet jis vėlavo tris dienas! Skirtumai yra vaisingi, gimdantys. Kiekvienas esame nuostabaus skirtumo tarp vyro ir moters vaisius. Jei bėgsime nuo skirtingumo, būsime nevaisingi ir bevaikiai savo namuose ir Bažnyčioje. Darkart dėkojame visiems šiame Sinode dalyvaujantiems tėvams! Šeimos gali daug ko išmokyti Bažnyčią, kaip įveikti skirtumus. Tėvai mokosi išlaikyti ryšį su vaikais, kurie daro nesuprantamų pasirinkimų ir vis dėlto žino, kad vis dar turi namus. Jei atrasime malonumą suprasti, kodėl mūsų seserys ir broliai laikosi mums keistų pažiūrų, Bažnyčioje prasidės naujas pavasaris. Šventoji Dvasia duos mums dovaną kalbėti kitomis kalbomis.
Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus nesistengia kontroliuoti pokalbio. Jis klausia, apie ką jie kalbasi; eina ten, kur jie eina, o ne ten, kur pats norėtų; priima jų svetingumą. Tikras pokalbis negali būti kontroliuojamas. Žmogus atsiduoda jo krypčiai. Negalime numatyti, kur jis mus nuves – į Emausą ar Jeruzalę. Kur šis Sinodas nuves Bažnyčią? Jei žinotume iš anksto, nebūtų prasmės jį rengti! Leiskimės būti nustebinti!
Atsivėrimas pokalbiui
Tikras pokalbis yra rizikingas. Jei pokalbyje atsiversime kitiems, būsime perkeisti. Kiekviena nuoširdi draugystė iškelia tokį mano gyvenimo ir tapatybės matmenį, kokio anksčiau nebuvo. Tampu tuo, kuo niekada anksčiau nebuvau. Užaugau nuostabioje konservatyvioje katalikiškoje šeimoje. Kai tapau dominikonu, susidraugavau su kitokios kilmės, visiškai kitokių politinių įsitikinimų žmonėmis, o tai mano šeimai kėlė nerimą! Kas tada buvau, grįžęs namo aplankyti savo šeimos? Kaip man pavyko suderinti savo asmenyje tai, koks buvau jiems, su tuo, koks tapau su dominikonais? Nežinau. Ir tai gerai.
Kasmet susipažįstu su skirtingų įsitikinimų ir pasaulėžiūros dominikonų naujokais. Kuo tapsiu atsiverdamas draugystei su jais? Nors ir būdamas garbaus amžiaus, turiu išlikti atviras. Madeleine Thien romane apie kinų imigrantus JAV Nesakyk, kad nieko neturime (Do Not Say We Have Nothing) veikėjas sako: „Niekada nesistenkite būti toks pats, nepalaužiamas žmogus. Jei tave myli tiek daug žmonių, ar gali sąžiningai būti toks pats?“ Jei būsime atviri įvairioms draugystėms, neturėsime griežtai apibrėžtos tapatybės. Jei šiame Sinode atsiversime vieni kitiems, visi pasikeisime. Tai bus maža mirtis ir prisikėlimas.
Ant filipiniečio dominikono, naujokų magistro, durų kabėjo užrašas: „Atleisk man. Aš vis dar esu nebaigtas darbas.“ Išbaigtumas laukia ateityje, Karalystėje. Tada kiekviename iš mūsų esantys sykiu vilkas ir avinėlis gyvens taikoje vienas su kitu. Jei dabar mūsų tapatybės bus uždaros, fiksuotos, užrašytos akmenyje, niekada nepatirsime naujos draugystės nuotykio, kuris atskleis kitokios mūsų esybės matmenų. Nebūsime atviri ir plačiai Viešpaties draugystei.
Kai jie pasiekia Emausą, kelias iš Jeruzalės nutrūksta. Jėzus, atrodo, dedasi norįs eiti toliau, bet didžiai ironiška, kad mokiniai pakviečia šabo Viešpatį su jais pailsėti. „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ ( Lk 24, 29). Jėzus priima jų svetingumą, kaip trys svetimšaliai Pradžios knygos18 skyriuje priėmė Abraomo svetingumą. Dievas yra mūsų svečias. Privalome turėti nuolankumo, būdami svečiai. Vokietijos pranešime sakoma, kad turime palikti „patogią svetingumo teikėjų padėtį ir leisti sau būti priimtiems tų, kurie yra mūsų bendrakeleiviai žmonijos kelionėje“.
Gyvenau metus su Marie-Dominique Chenu OP, Vatikano II Susirinkimo seneliu. Nors jam buvo netoli 80 metų, jis beveik kas vakarą kur nors išeidavo. Eidavo klausytis profesinių sąjungų atstovų, mokslininkų, menininkų, šeimų ir priimdavo jų svetingumą. Vakare susitikdavome išgerti alaus ir jis klausdavo: „Ką šiandien sužinojai? Prie kieno stalo sėdėjai? Kokių dovaną gavai?“ Vietinė Bažnyčia kiekviename žemyne turi dovanų Visuotinei Bažnyčiai. Pvz., mano broliai Lotynų Amerikoje išmokė mane atverti ausis vargšų žodžiams, ypač mylimas brolis Gustavas Gutiérrezas (Peru katalikų teologas, kunigas, vienas išlaisvinimo teologijos kūrėjų, dalyvavęs socialiniuose judėjimuose, gynęs išnaudojamuosius – red. past .). Ar išgirsime juos savo debatuose šį mėnesį? Ko pasimokysime iš brolių ir seserų Azijoje ir Afrikoje?
„Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių ( Lk 24, 30–31). Jų akys atsivėrė. Anksčiau šią frazę girdėjome, kai Adomas ir Ieva skynė ir valgė vaisių nuo gyvybės medžio, „tuomet atsivėrė jų akys ir jiedu suprato esą nuogi“ ( Pr 3, 7).
Kai Jėzus pranyko jiems iš akių, mokiniai kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo...?“ ( Lk 24, 32) Jie tarsi tik vėliau suvokia, kokį džiaugsmą patyrė eidami su Viešpačiu. Šv. Jonas Henrikas Niumanas (John Henry Newman) sakė, kad tik žvelgdami į savo praeitį suvokiame, jog Dievas visuomet buvo su mumis. Meldžiuosi, kad tokia būtų ir mūsų patirtis.
Šio Sinodo metu būsime panašūs į tuos mokinius. Kartais nepastebėsime mumyse veikiančios Viešpaties malonės, galbūt net pagalvosime, kad visa tai tik tuščias laiko gaišinimas. Tačiau meldžiu Dievą, kad vėliau, žvelgdami atgal, suvoktume, jog Dievas visada buvo su mumis ir kaip mūsų širdys buvo užsidegusios.
Taigi pasvarstėme, kaip peržengti ribas ir susiskaldymus, nagrinėtus prieš tai, o toliau tęsime, kaip galime kalbėtis Sinodo metu.
