Šis žmogus prieš pat karą gimė viename iš gražiosios Dzūkijos kaimų. Mokėsi, augo, patyrė našlaičio dalią. Nuo mažumės žinojo, kuo nori būti, tad to ir siekė. Pasiekė. Paskui dirbo ne tik savo tiesioginį darbą, bet ir tai, ką liepė sąžinė, meilė Dievui, žmonėms ir tėvynei. Gyveno milžiniškoje įtampoje, praėjo gulagų mėsmalę, pergyveno visa, ką su žmonėmis darydavo KGB. Nepalūžo. Žmogus, išlaikęs tiesų stuburą, orumą, visas priesaikas, priesakus ir išlikęs nepalaužtas nei tada, juodais sovietiniais laikais, nei dabar, kai ant jo bulvarinė spauda vis dar bando užpilti purvo. Nelimpa!
Vanda IBIANSKA
Tas žmogus – Sigitas Tamkevičius. Kovo mėnesį sukako 40 metų nuo tada, kai jis pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, o balandį Kauno arkivyskupas metropolitas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas švenčia savąjį kunigystės 50 metų jubiliejų. Ta proga „Artuma“ pakalbino ne Bažnyčios hierarchą, o tiesiog žmogų vardu Sigitas.
Prašom papasakokite apie savo Mamą.
Kaip gaila, kad aš taip anksti jos netekau... Ji buvo labai gera mama. Turbūt visi vaikai taip sako apie savo mamas, bet manoji iš tikro buvo ypatingai gera. Be to, labai pamaldi. Kas sekmadienį, savaime suprantama, eidavo į bažnyčią, bet ir šiaip daug melsdavosi. Iš vaikystės liko toks prisiminimas: grįžusi iš šv. Mišių Mama sako: „Mano širdyje yra Dievas.“ Aš, vaikas, tuomet nesupratau, ką tai reiškia, o ji, be abejo, norėjo pasakyti, kad priėmė šv. Komuniją.
Niekada nepastebėjau, kad tarp jos ir tėvo būtų piktumų. Santykiai visada buvo geri. Niekada negavau nuo Mamos į kailį, nors buvau šiek tiek išdykęs, nes esu pagrandukas.
Kai mirė, man, paaugliui, einančiam tryliktuosius, buvo didžiulė tragedija, ją labai sunkiai išgyvenau. Buvau pakankamai didelis, kad žinočiau, kas yra mama. Kai mirė nuo vėžio, jai tebuvo 51-eri.
Šeima. Sėdi tėvai: Anelė ir Motiejus, stovi (iš kairės) broliai: Albinas, Sigitas ir Vladas, 1950 m.
Prisiminkite savo vaikystės namus.
Augome keturi broliai, sesers neturėjau. Gyvenome nedidelėje kaimo pirkelėje plūkto molio asla. Joje tebuvo viena patalpa, ir viskas vienoje – virtuvė su duonkepe krosnimi, miegamasis, valgomasis, o žiemą per didelius šalčius atitverdavo kampą net ir avims.
Mano vaikystės metais gyvenome daugiau nei kukliai. Kai po pradinės mokiausi vidurinėje, man miestelyje pas pažįstamus išnuomodavo kambarį, o duodami maisto kaip didžiausią gardumyną įdėdavo sacharino, kad pasidaryčiau iš duonos ir vandens saldų mutinį. Saldainiams, 100 g bonbonkių paduškėlių, pinigų gaudavau itin retai. Tada būdavo tiesiog šventė! Tačiau viskas rodės natūralu ir net negalvojau, jog čia kažkoks vargas.
Mokytis man sekėsi ir jutau tėvų norą, kad siekčiau mokslo. Broliams sekėsi silpniau, tad įgijo profesijas ir toliau nesimokė.
Kokia gamta supo Jūsų tėviškę?
Gamta ten nuostabi. Gyvenome pamiškėje. Greta vienas ežeras, toliau kitas, kalnai, kalneliai. Labai gražus Dzūkijos kampelis netoli Seirijų į Nemuno pusę.
Septintokas, 1950 m.
O mokykla?
Mokykla buvo už 8 km, taigi, aštuoni į vieną pusę ir tiek pat atgal. Tada atrodydavo, jog tą atstumą gali bėgte nubėgti, jei, aišku, ne žiema.
Nuo ankstyvos vaikystės svarstome: kuo būsiu?
Mano vaikystė buvo susijusi su Bažnyčia. Nors laikai ir sovietiniai, bet tame krašte vaikus kunigai mokė. Septynmetį mane katechezės mokė kažkokia moteris. Po metų mokė klierikas, parengęs mane galutinai. Tada atlikau išpažintį, priėjau šv. Komunijos. Tas pats klierikas man pasiūlė patarnauti šv. Mišioms, jei išmoksiu lotynišką ministrantūrą. Išmokau ir kas sekmadienį patarnaudavau. Eidavau išpažinties, priimdavau šv. Komuniją.
Sykį Mama sako: „Slapstosi vienas kunigas. Aš nuvesiu tave pas jį ir patarnausi jam Mišioms.“ Tai buvo rizikingas žingsnis, nes toks nedidelis vaikas, nors ir perspėtas, galėjau išplepėti. Tas kunigas – salezietis Antanas Skeltys. Pažintis su juo ir nulėmė, kad man nekilo norų tapti lakūnu, gydytoju ar gaisrininku. Kun. Antanas Skeltys buvo ne tik puikus pedagogas, daug reiškė ir jo asmeninis pavyzdys. Antras reikšmingas man žmogus buvo parapijos klebonas istorikas Jonas Reitelaitis. Didžiausią šventę išgyvendavau gavęs leidimą pasirausti jo bibliotekoje. Kopėčiomis laipiodavau prie viršutinių lentynų, rinkdavausi knygas ir nešdavau jas namo skaityti. Pats klebonas irgi buvo įtaką darantis asmuo. Tad gyvenimo krypties pasirinkimą ir nulėmė tie du kunigai bei knygos.
Lazdijų r. mokinių spartakiados gimnastikos čempionas, 1954 m.
Pakalbėkime apie baimę ir drąsą. Baimė yra natūrali reakcija į pavojų, o drąsa – baimės išeliminavimas, ją kontroliuojant ir sutvardant. Ko nors kada nors bijo kiekvienas psichiškai sveikas žmogus.
Vaikystėje tekdavo tamsoje eiti į mokyklą arba grįžti iš jos. Kelias vedė per krūmus, miškelius. Baimės būdavo, bet tekdavo ją nugalėti. Kitokią baimę pirmą kartą pajutau, kai anksti rytą atėjęs į klasę radau apverstą Stalino portretą ir ant jo prilipdytą proklamaciją, raginančią žmones neiti balsuoti. Su kitais vaikais pasakėme apie tai mokytojų kambaryje. Nepaisant to, mane, tada aštuntoką, iškvietė į KGB būstinę ir apkaltino, kad proklamaciją priklijavau aš. Kai ėmiau dievagotis, jog aš čia niekuo dėtas, pagrasino duosią į kailį, o tada, girdi, ir ne tokie prisipažįsta. Galiausiai pamatė vaiką esant nekaltą ir paleido. Tada aš jau buvau visko prisiklausęs, matęs turgaus aikštėje suguldytų nužudytų partizanų kūnų, todėl ir nusigandau ne juokais. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su represinėm struktūrom.
Vaikystės baimių nugalėjimas – puikus pasiruošimas ateičiai, išmokstant jas peržengti. Vėliau su baime išmokau nesunkiai susidoroti. Būnant kunigu, leisdavo mokyti tik du vaikus, o aš mokydavau tiek, kiek ateidavo, – 15, 20 ar 30. Būdavo šiek tiek baimės, bet ją nesunkiai nugalėdavau. Praėjus dar kuriam laikui, jau leidžiant „Kroniką“, ji tapo netgi naudinga, nes taip pajusdavai pavojų. Jeigu baimę išmoksti įveikti, tada viskas gerai.
Kokia žmogaus savybė Jums yra pati atgrasiausia?
Manau, ta, kai žmogus turi daug puikybės ir visus mato blogus, o save neklystantį. Su tokiais žmonėmis susidūrus esti labai sunku. Turint kitų ydų, pavyzdžiui, pomėgį gerti, moralinę netvarką ir pan., yra daug lengviau prisikelti, nei iš puikybės. Tai žinau iš ilgos kunigiškos patirties. Tačiau Viešpats yra gailestingas ir kartais leidžia išpuikėliui kakta atsitrenkti į kokią sieną, kad žmogus atsitokėtų. Kitaip ji sunkiai pagydoma.
Kaip mūsų dienomis galima pasitikėti žmonėmis? Ar pasitikėti verta tik tais, kurie aplinkybių ir gyvenimo patikrinti, gal galima pasitikėti tiesiog intuityviai?
Leidžiant „Kroniką“ teko dirbti su daugybe žmonių. Vieni jų buvo pažįstami, kiti – ne. Kažkas pasiūlydavo, kad štai tas gal tiktų atsakingam darbui. Turbūt esu gimęs po laiminga žvaigžde, bet beveik neapsirikdavau. Tiesa, buvo atvejis, kai prie dauginimo darbų dirbusi seselė suimta kažką prasitarė. Ja pasitikėjau, bet, nežinia kodėl, mažiau, negu kitais. Savo prisiminimuose parašiau, kad net KGB man sakė: „Esi laimingas avantiūristas, sugebėjęs sutelkti šalia savęs tokius žmones, kurie suimti net pažaliavę gynėsi tavęs nepažįstantys.“
Kas Jums gyvenime buvo autoritetai?
Didžiulis autoritetas buvo tėvas Pranciškus Masilionis SJ. Niekas man nėra vedęs tokių rekolekcijų kaip jis. Tai buvo besimokant seminarijoje. Autoritetai buvo vyskupai Sladkevičius ir Steponavičius, ištikimybės Bažnyčiai gyvas pavyzdys. Galėčiau suskaičiuoti visą eilę kunigų iš Jėzaus Draugijos, kurie dirbo nepaisydami draudimų ir pavojų. Beje, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nuėjau į Jėzaus Draugiją.
Su tremtiniu vyskupu Julijonu Steponavičiumi, minint Kybartų bažnyčios 50-metį, 1979 m.
Kokie didžiausi Jūsų norai išsipildė ir kokie – dar ne?
Na, nesakyčiau, kad esu turėjęs kokių ypatingų norų. Buvo laikas, dar sovietmečiu, kai labai norėjau nuvažiuoti kur nors į Vakarus. Matyt, to noro būta tokio stipraus, kad lageryje susapnavau, jog esu... Amerikoje! Pabudau lygiai tokios pat palaimingos būsenos, kaip ir susapnavęs, kad einu per Simno bažnyčią. Taip norėjosi pamatyti, kaip žmonės gyvena laisvame pasaulyje!
Norėjau kunigystės ir tapau kunigu. Vyskupystės niekada nesiekiau. Tiesiog kardinolas parvažiavo iš Romos, pasišaukė mane ir pasakė: „Tave nominavo vyskupu“, nors iki to jokios kalbos apie vyskupystę nebuvo. Be to, norėjau visada tarnauti sąžiningai ir kiek leidžia mano galimybės gerai.
Ir dar noriu, kad ir Amžinybėje būtų gyvenimas su Viešpačiu.
Jei būtume gyvenę ne komunizmo tamsoje, o normalioje šalyje, kaip įsivaizduojate savo kunigystę?
Jei taip būtų, pirmiausia norėčiau pastudijuoti kur nors Romoje. Idealią kunigystę įsivaizduoju kaip darbą parapijoje su žmonėmis. Didžiausias kunigo komfortas yra tada, kai žmonės jį myli, susiklosto labai geri santykiai. Tada bet kuris darbas būna mielas, lengvas. Įsivaizduoju save, – nesvarbu kokioje parapijoje, – bet su žmonėmis dirbantį sielovados darbą.
Vyskupo tarnystė neteikia komforto. Norėtųsi ir reikėtų daug ką pakeisti, bet ne visada tai įmanoma.
Senstame... Kaip įsivaizduojate savo kaip emerito gyvenimą?
Daug apie tai negalvoju, nes neturiu kada. Žinau, kad jei Viešpats duos sveikatos, darbo tikrai bus. Savo įpėdiniui po kojom nesimaišysiu. Jis turės liniją, savo matymą. Nors patirties turiu daug, bet su patarimais nesiskubinsiu. Nebent patarimo rimtai norės.
Kas Jums kelia nuotaiką, žavi?
Tremtinių susirinkimai Ariogalos slėnyje. Perėję gulagus ir Sibirą žmonės išliko linksmi, dainuoja. Jei tokių daugiau turėtume, gal ir Lietuva būtų kitokia. Dar mane žavi žmonės, kurie nepaisant sunkumų daro gera, ir tokių matau aplink save daug, tiek kunigų, tiek ir pasauliečių. Pridursiu, kad savo aplinkoje turiu žmones, kurie uždirba mažiau nei pusę to, kiek priklausytų, bet atkakliai ir pasiaukojamai dirba savo darbą. Jie tikrai mane žavi.
Sibire, Krivošeine ant Obės kranto. Lanko Kybartų jaunimas, 1988 m. vasara
Jūsų artimiausias darbas?
Jį jau pradėjau. Tai nuolatinis diakonatas. Noriu jį „pastatyti ant bėgių“ ir kad eitų į priekį. To reikia ne tik Kauno arkivyskupijai, bet ir kitoms.
Paskutinis klausimas: kodėl neturite šuns?
Šunų esu turėjęs, ir labai gerų. Šuo mane išlydėjo į kalėjimą. Prie šventoriaus vartų budėjo KGB automobilis, o aš norėjau nuo jų pabėgti per daržus. Tuomet mano šuo ėmė taip siaubingai loti, nors niekada to nedarydavo. Matyt, jis jautė šeimininko įtampą ir nerimą.
Turėjau ir dogę vardu Cerbė. Kai atsiklaupęs melsdavausi, ji ateidavo ir tyliai atsiguldavo man ant kojų. Naktį ji miegodavo koridoriuje, bet kas kelias valandas įeidavo patikrinti, ar viskas gerai, ir vėl tyliai išeidavo. Rytą tiksliai pusiau septintą valandą ateidavo žadinti, net snukučiu baksteldavo: „Kelkis!“
Dabar manau, kad kurijoje nederėtų laikyti gyvūno. Bet kai būsiu emeritas...
O gaila, kad neturite dabar! Dėkoju už pokalbį.
Iš 2012 m. balandžio Artumos numerio
