Marco Merkx / pexels.com nuotrauka
Kunigas Jonas Jūraitis
1198 m. įkurto Šventosios Dvasios ordino, kurio tikslas – rūpintis ligoniais, įžadai kalba apie „mūsų ponus ligonius“. „Tris dienas su duona ir vandeniu turi pasninkauti ta slaugytoja, kuri murma prieš ponus ligonius ir erzina juos įžeidžiančiais žodžiais.“
Šios nuostatos liudija krikščioniškąją išmintį, žmogaus trapumą ir ligonio orumą.
Slaugos ordino steigėjai žinojo, kokios silpnos, nemandagios ir nekantrios pilkoje ligoninės kasdienybėje gali tapti net krikščioniškiausiai nusiteikusios slaugytojos. Jie stengėsi apsaugoti bejėgį pacientą, suteikdami ligoniui titulą „ponas (Viešpats)“ ir grasindami bausmėmis.
Šiame pamąstyme noriu kalbėti ne apie slaugytojų pareigą elgtis su ligoniu kaip su ponu, bet apie ligonio pareigą būti ponu.
Un vero Signore! („tikras ponas“)
Kiekvienas, kuris kada nors girdėjo tikrą italą sakant „tikras ponas!“, žino, kiek orumo turi spinduliuoti žmogus, kad būtų tikras ponas. Mūsų apylinkėse tik labai seni žmonės vis dar gali taisyklingai ištarti sakinį „Jis – orus ponas (vok. feine Herr)“. Vargu ar pakankamai gerai suvokiame, iš kur žmogus semiasi orumo.
Svetimas orumas
Šiame Liuterio teiginyje slypi visa žmogaus slėpinys. Žmogus turi tiek pat prigimtinio orumo, kiek ir skruzdėlė, karvė ar krūmas. Žmogus yra nukrypimas gyvūnų karalystėje. Tik per ploną padorumo luobą, žmogaus baimę ir tik iš bukos nežinomo Dievo baimės žmogus vos vos kontroliuoja savo laukinius instinktus. Žmogus tik iš savo Viešpaties Kūrėjo turi ponišką orumą. Laikų pradžioje žmogui įteikiamas jo orumo „diplomas“: Žmogus yra Dievo paveikslas ir panašumas!
Tačiau ligonio orumas yra ypatingas.
Ligonio orumas
Gydytojų protėvis Hipokratas mokė: „Visos ligos yra dieviškos ir žmogiškos, ir nė prieš vieną iš jų žmogus nėra bejėgis ir neapsaugotas.“ Krikščionybė tarp gydytojo ir paciento arba tarp paciento ir slaugytojo pastatė Kristaus kryžių. Kristus, dieviškasis gydytojas, yra su ligoniu. Žmogus kančią gali pakelti tik taip, kad jame taptų matomas dieviškumas. Žmogaus gelmė siekia dieviškumą, iš kurio žmogus semiasi savo orumo. Joks džiaugsmas, joks juokas ir joks žaidimas negali geriau atskleisti žmogaus orumo nei kančia. Nukryžiuotasis pašventino kančią visiems laikams ir taip suteikė kenčiančiajam dar didesnį orumą. Deja, ne kiekvienas ligonis savo orumą išlaiko deramai.
Sergantis kaip inkščiantis gyvūnas
Taip, ne kiekvienas ligonis parodo savo garbę su deramu orumu. Šlykštumas, beatodairiškumas, išorinė ir vidinė nešvara, nedėkingumas ir dažnai tiesiog patologinis nekantrumas atima iš ligonio orumą. Kartais užtenka pamatyti daiktus ir laikraščius, su kuriais ligonis bando praleisti „negyvą laiką“, kad suprastum, jog tas ligonis nesuprato, kad ligoninėje jis yra „išvykęs į užsienį“, kad jam čia tenka visiškai kitoks vaidmuo nei jo kasdieniame pasaulyje. Kokį vaidmenį turi atlikti ligonis? Tik nuolankiojo, kai jis leidžia sau padėti, tik dėkingojo, kai jis padeda gydytojams ir slaugytojams jį, ligonį, pakelti, išaukštinti. Priešingu atveju ligonis primena neišmanų gyvūną, kuris savo kančioje gali tik aimanuoti, verkšlenti ir inkšti. Tačiau net kai kurie gyvūnai savo kančias ištveria tyliai ir su vienišu orumu.
Medicina jau seniai pripažino, kad sveikimas vyksta daug greičiau, jei ne tik gydytojas ir slaugytojas, bet ir pats ligonis atlieka savo vaidmenį. Todėl jau anksčiau rašiau (žr. š. m. Artuma, nr. 2, p. 35; red. past .), kad turime laiku susipažinti su ligonio vaidmeniu.
Frater Leo
1973 vasario 9-oji diena Walliser Volksfreund
Iš vokiečių k. vertė dr. Gediminas Karoblis
Projektą iš dalies finansuoja
