Ar įmanoma laiminga santuoka, kai tau per keturiasdešimt, o sutikai mylimąjį ne pavasarį parke ir ne ilgoje kelionėje traukiniu, o internete?! Perskaitę interviu su Vilhelmina ir Remigijumi MIKELIONIAIS, pamėginkit atsakyti į šį klausimą. Ir jei kils noras užsirašyti į šokių pamokas ar įgyvendinti slapčiausią širdies troškimą, linkiu drąsos!
Susipažinote internetu. Kaip čia taip?
Vilhelmina: Kasmet Vasario 16-ąją drauge su Ateitininkų organizacija ruošiam bendrą šokį. Šoka vyrai ir žmonos, jaunos poros, o aš neturėjau partnerio. Likus mėnesiui iki pasirodymo, į šokių puslapius įdėjau skelbimą: „Ieškau partnerio!“ Nustebau supratusi, kad vedę vyrai ne su žmona eina šokti, o ieško panelės. Apie šeimyninę padėtį jie nerašo internete, tad aš tiesiai šviesiai paklausdavau. Nenorėjau tik šokti kartu, tikėjausi, kad partneris gali tapti artimu žmogumi. Susipažinau su šiuo, kuris sėdi šalia, po kelerių metų tapome šeima.
Remigijus: Gyvenime nebuvau šokęs ir labai norėjau išmokti. Kelioms pažįstamoms siūliau, jos atsisakė, o sutikęs Vilhelminą per mėnesį išmokau valsą!
Bet juk internetinės pažintys nesaugios!
Vilhelmina: Prisistatydami internete žmonės meluoja apie savo amžių, šeimyninę padėtį; kartą vienas, su kuriuo susipažinau interneto pažinčių portale, mėgino aiškinti, kad prisistatydama internete negaliu rašyti tiesos, nes niekas manimi nesusidomės. Taip, pažinčių portalai nesaugūs, todėl labai svarbus žmogaus tikslas: ko ieškau ir kodėl? Jei vienadienių pažinčių ir patirčių, tai pasaulietiški portalai puikiai patenkins tokius poreikius, bet jei žmogaus, su kuriuo svajoju kurti šeimą, reikia išsikelti aiškias vertybes.
Remigijus: Juk per gatvę eidami taip pat rizikuojame! Sveika nuovoka liepia pažiūrėti į kairę, po to į dešinę. Tai galioja visose gyvenimo situacijose.
Vilhelmina: Susipažinus internetu rizika sumažėja tuomet, kai tą žmogų atsivedi į savo bendruomenę ar draugų ratą, tuomet sulauki komentarų, – juk iš šono geriau matyti. Mane taip pat persekiojo klausimas: ar Remigijus – tas žmogus, kuris man skirtas visam gyvenimui? Sykį adoracijos metu radau atsakymą – nesvarbu, koks žmogus, daug svarbiau, ką drauge veiksim. Jei žmonės siekia panašių dalykų, kurdami šeimą remiasi tikėjimu, tuomet viskas įmanoma. Du vienas kitą gerbiantys ir mylintys žmonės gali laimingai nugyventi visą gyvenimą. Žinoma, visuomet bus alfonsų, kurie norės pasinaudoti moterimi, nereikia nei interneto, tokių pilna mūsų aplinkoje! Todėl reikia mąstyti, nepulti į jausmus, jie gerai, bet proto negalima pamesti dėl noro.
Ieškodami antros pusės patyrėte ir komiškų situacijų, tiesa?
Remigijus: Sykį susipažinau su tokia šiauliete. Darbo reikalais važiavau iš Mažeikių ir prieš susitinkant paskambinau, sutarėme drauge išgerti kavos. Sakiau: „Tu šiaulietė: siūlyk, kur galėtume susitikti.“ Ji nurodė vieną degalinę. Jei ten būtų Statoilas, tai gal ir gerčiau kavą, deja... Atvažiavau į neaiškią vietą, ten stovėjo senas aparatas ir aplūžęs staliukas. Ji sutiko nuvažiuoti kitur... Parodė kelią pamėgtos kavinės link. Spėkit, koks jos pavadinimas?! Ogi „Kablys“! Vidus kavinės... na, toks pagal pavadinimą... Sėdi vyrai, geria alų. Padavėja atnešė pravėsusiu vandeniu užpiltos kavos. O ta šiaulietė buvo tokia blondinė su trumpu sijonėliu. Durna iš pirmo žvilgsnio neatrodė, bet sveiko proto turėdamas į antrą pasimatymą nekviečiau.
Vilhelmina: O man ūkininkas iš Žemaitijos kiekvieną naktį girtas skambindavo. Na ką... aš padėdavau ragelį ir išjungdavau telefoną. Įdomūs tie žmonės.
Paprasta gyventi vienam, nereikia prie nieko taikytis. Turbūt einant laikui kriterijai antrai pusei tik auga?
Vilhelmina: Tiesą pasakius, beveik niekada negyvenau viena. Pas mane gyveno studijuojantys sūnėnai, seselės, pabėgusios iš vienuolynų, prisiglausdavo, priėmiau sykį ir draugę, kol remontavo butą. Mano namai atviri, juose daug metų buvo įrengta Ateitininkų federacijos raštinė. Turėjau savo tvarką, tačiau pasikeitimai joje ne problema. Aš pardaviau savo butą, Remigijus savo išnuomojo ir įsigijom naują „neutralią teritoriją“, kurią kūrėme kartu.
Tikėjimą iškėliau kaip vienintelį aukštą reikalavimą būsimam vyrui. Nėra nieko svarbiau! Taip pat svajojau su tuo vieninteliu žmogumi turėti bendrą pomėgį, be to, netoleravau alkoholio ir rūkalų.
Remigijus: Nepaisant to, kad aš ir rūkiau, ir vartojau alkoholį labai smarkiai... Jei darbo metu neprisigerdavau, tai grįžęs namo bent tris ar keturis buteliukus alaus atkimšdavau. Šokiai labai vėlai baigdavosi, tai po jų ieškodavau dirbančios parduotuvės, juk reikėjo kažkur alaus nusipirkti. Gerdavau beveik kiekvieną dieną, bet inteligentiškai, patvoriais negulinėdavau. Specialistai vadino mane alkoholiku. Daug kartų mečiau ir vėl pradėjau rūkyti, o čia atsirado labai paprasta priežastis – negeras kvapas trukdo šokti! Išsivadavimas iš tokio gyvenimo būdo – stebuklas.
Kaip priėmėt Remigijų tokį, koks jis buvo?
Vilhelmina: Kai susipažinome, aiškiai įvardijau, kas man nepatinka, bet nė vienas neiškėlėme kažkokių specialių sąlygų, – juk susitikdavome tik šokti. Visi turime keistų įpročių; pavyzdžiui, man labai patinka saldumynai. Draugaujant turime gerbti kito žmogaus pomėgius, net jei jie neteikia tiek džiaugsmo, kiek teikia savi. Žmogus juk nėra automatiškai užprogramuotas išsiugdyti dorybes ar atsikratyti ydų.
Esate našlys, vienas auginote dukterį, kaip ji priėmė permainas?
Remigijus: Po žmonos netekties su dukra likome dviese ir, pavadinkim paprastai, gimė noras vėl sukurti šeimą. Įrašiau jį į gyvenimo planų sąrašą ir, pasirodo, šis planas ne pats blogiausias! Vyliausi, kad gyvenimo draugė sutars su dukra. Anksčiau sutiktų moterų ji iš tolo nemėgo. Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad Vilhelminą ji priėmė atvira širdimi.
Ką daryti žmogui, kuris nori sukurti darnią santuoką ir vis nesutinka to vienintelio?
Vilhelmina: Pirmiausia – nesėdėti namuose ir nesimelsti užsidarius! Žmonės susipažįsta labai įvairiais būdais: savanoriaudami, kelionėse, sportuodami, šokdami ar dainuodami chore. Reikia išeiti iš namų! Internetas suteikė galimybę pažinti kitokius žmones, pamatyti, ką jie veikia, ko tikisi.
Remigijus: Dirbau vyrų kolektyve; dažnai darbe ir po darbo vartodavau alkoholį. Sudėtinga taip gyvenant sutikti moterį, be to, jei taip atrodydamas būčiau sutikęs, tai sunku pasakyti, ar normali moteris su tokiu bendrautų.
Vilhelmina: Galbūt vienišas žmogus turi problemų, dėl kurių žmonės nuo jo bėga arba jis nuo jų bėga. Tai rodo, kad reikia netingėti dirbti su savimi! Nemokame bendrauti? Važiuokime į rekolekcijas, seminarus, analizuokime savo charakterį, požiūrį į santykius, perkeiskim mąstymą. Tikslui pasiekti reikalingi tam tikri žingsniai. Klauskim Dievo, kur Jo valia? Ką turime daryti? Neapsiribokim tik klausimu – kodėl esu vienišas?! Jei kankina nerimas ir nėra dvasinės ramybės, reikia grįžti prie pirmo punkto – melstis. Su ramybe priimtas sprendimas teikia didelį džiaugsmą. Draugės man kartą padovanojo knygą rusų kalba „Kaip ištekėti?“; radau gerų patarimų, kai ką pakeičiau savo gyvenime, bet, deja, negaliu išrašyti recepto.
Ilgą laiką nesutinkant antros pusės atsiranda vidinė įtampa, kyla savivertės klausimų. Kaip su tuo tvarkėtės?
Vilhelmina: Kaip dabar, taip ir tuomet aktyviai dalyvaudavau visuomeninėje veikloje, kuri teikė daug džiaugsmo ir prasmės. Gyvendama viena daug nuveikiau; tie metai – Dievo dovana, nes galėjau kitiems tarnauti ir nesijaučiau nelaiminga. Aišku, trūko artimo žmogaus, ir vyliausi, jei Dievas norės – dovanos. Pasitikėjau ir meldžiausi, bet nesėdėjau namuose! Na, į barus ieškoti poros nėjau... Labiausiai tikėjausi sutikti antrą pusę bažnytinėje aplinkoje, o joje sukosi vaikinai, su kuriais prasėdėdavome ilgus vakarus drauge, organizuodavome renginius, tačiau vadinau juos tiesiog draugais. Prisimenu momentus, kai savęs gailėdavau, bet pasitikėjimas davė stiprybės ir vilties. Tikėjau, kad ateis tinkamas metas, ir jis atėjo! Belieka tik dėkoti.
Remigijus: Vilhelmina ryžtinga, siekia aiškaus tikslo, iš visos širdies padeda žmonėms. Pirmosios žmonos mirtis paskatino ieškoti Dievo, vėliau panorau gilinti tikėjimą. Vilhelmina kaip tik dirbo šioje srityje. Sausį susipažinom, o kovo mėnesį jau važiavau į rekolekcijas.
Vilhelmina: Dabar priklausome Dievo Motinos šeimų bendruomenei, meldžiamės drauge. Be to, šnekame apie viską: šeimą, draugus, ateitį, intymųjį ir dvasinį gyvenimą, planus, net apie taisykles, kurias ketiname įvesti namuose. Būtent tai augina ir stiprina mūsų šeimą.
Ačiū už pokalbį!
Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ
