Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Jeswin Thomas / unsplash.com nuotrauka
Šv. Kalėdoms artėjant, labai rūpi neužmiršti nė vieno(-os). Ką tik išklausę apie 2023 bažnytinių metų pabaigą Kristaus Karaliaus – Visatos Valdovo šventėje, girdime, kaip Dievo karalystė čia pat. Nematoma, o gyva ir veiksminga, liečianti kasdienį gyvenimą ir ilgalaikę užduotį. Būdamas mokinys, gimnazistas, studentas ir vėliau, vis likau prie to paties prisiimto uždavinėlio – kalėdiniu metu prisiminti visus liūdinčius ar vienišus mūsų aplinkoje. Iš pradžių, miško pakraštyje gyvenančiam, tai reiškė prisirinkti gražių kankorėžių, pritaisyti pakabuką, padažyti lapelius vandeniniais dažais, susirašyti, kam skirti. Vėliau, jau subrendus kepti, paruošti moliūgų pyrago, kuris pradžiugintų kieno nors širdį ir paguostų mintis.
Kitas svarbus uždavinys toje pat gamtos aplinkoje – statyti Betliejų iš šeimoje turimų esminių statulėlių, pridėjus, pvz., iš didelių medžio žievės gabalų namelį ar iš pagaliukų trobelę, ar kitokią kuklią patalpėlę Kalėdų veikėjams ir juos lydintiems angelams. Čia vis tam tikras pavydas čekų vaikams, kurių skautų pasigamintų prakartėlių paroda buvo net mūsų valstijos sostinėje. Kiekvienas vaikas (mums rodė) nuo kūdikystės renka popierines dviejų matų statulėles – popierinius piešinius pirmosioms Kalėdoms ir dabartinei šventei vaizduoti. Iškerpamos figūros, nudažoma, pastatoma. Vaikas kasmet prideda ką nors – vaikų, žmonių, kupranugarį, asiliuką, kitų gyvūnų, pastatėlių, medelių ir visa kita – matoma tik iš priekio. Krikšto tėvai padovanoja tos rūšies žmogiuką, tris karalius ir kt.; taip per visą paauglystę pildosi Kalėdų reikšmė – „atėjo pas savuosius“, taip čia pat skautų palapinės, stovyklautojai, vežimai, dviračiai ir visa kita.
Eglutė, aišku, savo ruožtu. Nameliai mūsų nedideli, nė nereikia milžiniškų. Mėgstami papuošalai, savi šiaudinukai, išmokti gaminti lituanistinėje mokykloje ar jaunimo ratelyje. Ir šviesytės. Prisimenu tokį jautrų įvykį Vienoje, kai darbo reikalais Kūčių dieną supratau, kad liksiu be Kūčių ir vienas. Adresų knygelėje turėjau lietuvišką pavardę, nuėjęs į telefono būdelę skambinau, atsiliepė malonus balsas: „Gal norėtumėte Kūčioms užeiti?“ Nedrįstu sakyti, jog „vien dėl to ir Jums skambinu“. Sėdime maloniosios Švambarytės name prie paruošto stalo, silkės ir mišrainės lyg kviečia pasninkauti, o niekas nevyksta, tik televizoriuje kalėdinė muzika. Užgieda Tyli naktisir šeimininkė tuoj pat uždega tikras žvakeles, kaip mūsų vaikystėje, paaiškindama, kad užžiebiamos tik šiai giesmei prasidėjus.
Būtinai paplotėlis, kalėdaičiai. Nuo seno paprotys atlaužtą gabalėlį siųsti laišku savo artimiesiems kažin kur toli. Skaitoma Evangelija pagal Luką apie Jėzaus gimimą. Čia iš labai principingų giminių tikimasi pagarbos tiems tėveliams, kurie savo vaikus, šių artimųjų giminaičius, krikščioniškai auklėja kantriai pabūti per skaitinį ir tradicinę Kūčių maldą. Labai gaila ašarų, riedėjusių po Kūčių be Šventojo Rašto, be maldos ar pagarbaus susitelkimo.
Vis tas rūpestis, kad neliktų kas nors vienas, kad būtų priimti kaip mieli ir savi bent šią švenčiausiąją naktį. Tuometinėje parapijoje, Pal. J. Matulaičio misijoje Lemonte (JAV), – Kūčios tiems, kurie vieni, kitur nešvęstų. Tai apie 35 asmenys – pensininkų pora, du pravažiuojantys studentai, dar kiti, tarpusavyje nepažįstami. Kuo daugiau vietų užimama, tuo labiau jaučiama, kad čia lietuviškos Kūčios ir krikščioniškos Kalėdos. Maldelės, skaitinys iš Šventojo Rašto apie pirmąsias Kalėdas, giesmelė, o tada jau užkandėliai ir pokalbėliai. Tašome skaniai ir gražiai paruoštus valgius. Viduryje sėdžiu aš, pokarinis imigrantas, kairėje – Atgimimo laikais atvykęs naujasis lietuvis, dešinėje – kazimierietė vienuolė, kurios seneliai atvyko į Čikagą XIX a. Ši, matau, užsinorėjo ten padėtos žuvies ir netrukus kreipėsi: „Prašau paduoti pašarvotos žuvies.“ Negalima šypsotis, nes „farširuota“ – nelengvas, keistos kilmės būdas aprašyti iškimštą žuvytę. Labai gražu ir įdomu, kad įvairios organizacijos, bendrijos rengia „Kūčias“, bet ne Kūčių vakarą, kaip Čikagoje didžiosios ateitininkų Kūčios su šv. Mišiomis gruodžio antroje pusėje.
Niekas neprilygsta karo ir pokario įspūdžiams Bavarijoje, kur gyva prakartėlė senoje bažnyčioje, patys gyventojai, muzika, giedoriai, snieguotos gatvelės girgžda po kojom, taip šviesu. O čia Vilniuje kelis kartus esame pastatę Jesės – Jėzaus kilmės – medį, apkabintą paveiksliukais ir užrašais, išvardijančiais Jėzaus ir mūsų tikėjimo protėvius nuo Adomo ir Ievos, per Nojų ir pranašus, patriarchus, karalius iki Juozapo, Marijos ir Jėzaus. Mokinukai patys pakabina arba laiko paveiksliuką ir paaiškina tai visiems kelių minučių Senojo ir Naujojo Testamento apžvalga!
Tėvo Antano tėviškės namelis
Prie kalėdinio meto priklauso ir senoviški burtai. Aišku, burtais neleidžiama tikėti, o visi žino, kad jie veikia. Štai Detroito parapijos Kūčiose sėdime šešiese prie stalo, traukiame šiaudus, ilgiausią ištraukė draugo žmona, sakydama „aš jus visus palaidosiu!“ – ji laidotuvių įstaigos savininkė. Kad nebūtų taip jaudinamai, kartais sakome – ilgas šiaudas reiškia tolimą kelionę, trumpas – nusimato kažkur arti.
Čikagos kazimieriečių Marijos gimnazijos lietuvaičių Rūtossambūris panoro pažaisti Kalėdų, Naujųjų Metų papročius. Davė mums salytę, išdėjome gerą tuziną žaidimų. Pirmas – dalyvės savo batus pamainom deda nuo vietos iki patalpos durų. Kurios batas pirmas išeis lauk – pirma ištekės. Žinokite, taip ir įvyko, Beatričei suveikė. Kūrybingas buvo kitas tariamas paprotys – eiti apie kaimo trobą ir prie langų bei durų klausytis, apie ką viduje kalba. Čia sudarėme kelias grupeles. Vienos stovi ratu apsikabinusios ir kalbasi, o aplink eina kito būrelio mokinės ir bando suprasti, apie ką kalba. Vidinės garsiai sakė vienus žodžius, kitus patyliukais, ir klausančiosios visai ką kita suprato.
Kiti burtai – apie sėkmę gyvenime ar vedybose: kiša ranką į dėžę, už kurios, aišku, pusiau slepiasi vedėja, kišanti savo ranką iš antros pusės. Jei žaidėja paliečia pliką ranką, viskas bus gerai, sklandžiai. Jeigu kojine apmauta ranka – gyvenimas bus sudėtingas. Visai neblogas buvo keturios apverstos lėkštės. Pasirenka ir sužino: žiedas – vestuvės; kreida – tavo draugas(-ė) labiau šnekės negu mylės; duona – bus darbštus(-i); rožinis – tikėjimas jus stiprins. Labai gerai žinomas su kūčiukais ar riešutėliais: saujoje porinis skaičius – greit vestuvės, neporinis – reikės laukti.
Yra burtų ir šalyse, kuriose dėl klimato ar kitų priežasčių nėra silkės ir grybų. Lietuvės šeimininkės moka iš seliavų ar auksinių žuvyčių pagaminti silkių ir iš palmių šerdžių – grybų, kaip ir papuošti palmės stiebą ir kelias šakas, kai nėra eglutės.
Labai gražiai tas dienas prieš Kalėdas daugiau savo tarpe bendraujančios šeimos panaudoja ruoštis, nusiteikti. Pvz., šeima trečiadieniais 20 val. pasikalba ir pasimeldžia, pakalba apie asmenis, pvz., angelą Gabrielių, Juozapą, Mariją ir Elzbietą, užeigos savininką, piemenis, Tris Karalius, Nekaltuosius vaikelius, Jėzų šventykloje, Simeoną ir Oną.
Pratęsiant Dievo Sūnaus atėjimo į žemę reikšmę, kiekvieną vakarą ar dieną tinka pasikalbėti: gruodžio 25 d. apie prakartėlę – ėdžias; 26 d. – apie suvyniotąjį vystyklais (kaip matome karo zonos ligoninėje); 27 d. – gyvūnus tuo metu; 28 d. – Nekaltuosius vaikelius; 29 d. – ėdžias, Eucharistiją kaip maistą; 30 d. – Šventąją Šeimą (ir mūsų šeimynėlę); 31 d. – tvartelį, kaip mūsų mieste gyvena žmonės. Sausio 1 d. – kaip ugdyti taiką; 2 d. – kaip piemenėliai naktį – dirbantys žmonės mūsų aplinkoje; 3 d. – kaip trys karaliai turėjo slėptis nuo galingųjų priespaudos; 4 d. – apie žvaigždę, kaip skleisti šviesą kitiems; 5 d. – apie tai, kas šiandien neša pagalbos dovanas kitiems; 6 d. – apie išminčius, kur kreipia mūsų žingsnius šiais metais.
Taip rūpėjo visus aprūpinti Šventųjų Kalėdų proga. Jau nervai kyla, reikia ruošti visiems palmių šakelių ir margučių...
