Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
Sausio 27-ąją Bažnyčia minės 95-ąsias palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo Dangui metines. Rinkdamiesi prie palaimintojo relikvijų, melsdami jo užtarimo, taip pat galime turėti ir bendrą prašymą – kad tėvas Jurgis lydėtų Bažnyčios Sinodinį kelią Lietuvoje. Tėvas Jurgis mylėjo Bažnyčią ir labiau už viską jam rūpėjo sielų išgelbėjimas, t. y. bendra visų kelionė į tikslą – Tėvo namus. Jis mokėjo kalbėti ir klausytis kitų (taip pat ir kitokių) ir iš visų balsų išskirti Šventosios Dvasios balsą.
Ką tėvas Jurgis šiandien pasakytų dėl Sinodo? Aišku, kad nuoširdžiai džiaugtųsi ir ragintų kuo gyviau įsitraukti. Bet greičiausiai ir perspėtų: būkit budrūs ir nesitikėkit, kad viskas bus paprasta. Jam rūpėtų, kad visi ir kiekvienas suprastų, jog reikalas rimtas. Esame kviečiami ne šiaip sau pasivaikščioti. Leidžiamės į atsakingą ir rizikingą kelionę. Jei pajėgsim likti ištikimi esmei – nuoširdžiai ieškosime Šventosios Dvasios balso ir jam paklusime, – Šventoji Dvasia subrandins mumyse ir per mus ramybės, taikos, džiaugsmo, tikėjimo ir pasitikėjimo vaisius. Bet jei pasiduosime pagundoms – imsime vesti save patys, nebeklausydami Šventosios Dvasios, sutelksim dėmesį į save, kovosim dėl savo nuomonės, regėsim vien problemas, konfliktuosime ir pan., – ne tik nepavyks darbas grupelėmis, bet ir pasekmės bus daug rimtesnės – gilės žaizdos Bažnyčios ir visuomenės kūne, kurios ir be to jau ganėtinai skaudžios.
Kristaus Dvasios link
Mintyse skamba tėvo Jurgio „diagnozė“ pasauliui, kuriame jis pats gyveno:
Žiūrint kaip mūs gadynėje žmonės pjaunasi, riejasi, barasi, kaip pilni neapykantos, pagieža giepia prieš kiti kitus, nyku ir graudu darosi. Kaip mes nutolę nuo Kristaus Dvasios, nuo pirmųjų krikščionių pavyzdžio, kuriuos viena Dvasia gaivino, karšta meilė vienijo ir rišo, kad net stabmeldžiai stebėjosi. (Laiškas kunigui Totoraičiui, 1913 V 17)
Ne kiek kitokiame visuomenės ir pasaulio kontekste prasideda ir ši Sinodo kelionė. Tad iššūkis tikras ir rimtas. Ir greičiausiai būtent todėl Šventasis Tėvas pakvietė Bažnyčią į šį kelią – kad bent truputį, nors vieną žingsnelį – Kristaus Dvasios link. Paprasčiausias Sinodo tikslo įvardijimas, kokį iki šiol teko girdėti, yra šis: „Prakalbinti Bažnyčią.“ Taip, tai būtina, nes tik kalbantis išsprendžiami konfliktai ir nesusipratimai, tik kalbantis prieinama prie atleidimo ir susitaikymo, tik kalbantis pažįstam ir suprantam vienas kitą ir galiausiai pasijuntam vienas už kitą atsakingi. Bet „prakalbinti“ taip pat ir rizikinga:
Reikia mokėti klausyti kitų kalbant, reikia stengtis susekti ir sugriebti jų mintį, atspėti ir pagauti jų tikslą, jų norus ir siekimus. Klausyti kitą reikia ramiai, nesikarščiuojant, valdant save, kad neparodžius jokio susierzinimo [...]. Kalbėti trumpai ir aiškiai. [...] Ypač reikia saugotis, kad kalbant nė vieno asmens neįžeidus ir nepalietus; reikia būti kuo mandagiausiam. Savo nuomonių reikia laikytis, bet dėl kitokios nuomonės žmonių turėti kuo didžiausią meilę. [...] Ypač ginčuose dėl nuomonių skirtumo saugokimės, kad nepamirštume, kokios dvasios ir kieno dvasios privalome būti valdomi. Ar ne Kristaus? (Užrašai, 1911 II 05)
Skamba beveik kaip metodiniai nurodymai dalijimuisi mūsų grupelėse! Taip, ir tai be galo svarbu. Juk šis Sinodas – apie Bažnyčios sinodiškumą, t. y. keliavimą drauge. Taigi procesas tampa turiniu. Ir atvirkščiai. Beje, būtent apie tai ir pirmosios Sinodo temos: einančiųjų drauge pastebėjimas, empatija, gebėjimas klausytis ir girdėti... O tėvas Jurgis primintų, kad būtina viso to sąlyga – paprasčiausiai padėti į šalį save, savąjį „aš“. Tikriau – prašyti malonės ir leisti, kad Viešpats tai padarytų:
Jaučiu gerai, kad tik tada žmogus tikrą Dievo sūnų liuosybę įgyji, kada išsinėręs iš savimeilės kailio apsisiauti Kristaus dvasios ir malonės rūbu. [...] Tada tik iš tikrųjų pradedi jausti, kad visi žmonės broliai, o žmonija – tai tik viena šeimyna; ir pradedi savo karšta širdimi visus apglobti, visus prie savo širdies imi maloniai glausti. [...] Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa. (Užrašai, 1910 XI 17)
Susidūrus su sunkumais
Gal kas nors sakys: tai teorijos, abstrakcijos, beveik demagogijos arba poezija. O praktiškai? Kas jau kas, o tėvas Jurgis – tikrai praktiškas žmogus. Todėl jo įžvalgos ir patarimai, pradėjus keliauti ir susidūrus su sunkumais, gali būti ne tik paguodžiantys, bet ir atveriantys akis bei širdis:
Ž mogiškas silpnumas yra toks, kad pirma, nei pradėti kalbėti apie meilę ir jos praktikavimą, reikia išmokti vienas kitą pakęsti. Tai pirmas žingsnis link to, kad sukurti Dievo atmosferą [...], kad statyti [...] namą Dievo Dvasioje. Privalome vienas kito atsiprašyti ir vienas kitam atleisti. [...] Tai nereiškia, kad neturime reaguoti į blogį [...]. Bet čia turiu mintyje tik žmogiškojo silpnumo atjautimą, kantrumą. Antras dalykas – tai tarpusavio pagarba. Ta abipusė pagarba, vienas kito gerbimas yra būtinas, nes tai yra moralumo, etikos ir meilės pagrindas. Tik įveikus šias dvi pakopas: vienas kito pakentimą ir tarpusavio pagarbą – galima žengti į trečiąją – abipusę meilę (plg. Manuscripta Polona, asketinės konferencijos: Apie bendruomeninį gyvenimą ir Apie seserišką meilę).
Vis dar norisi klausti: bet kaip būtent tai padaryti? Kaip nusigauti bent iki antros pakopos, jau nekalbant apie trečią? Ypač kai žmogus nemielas (erzina), kai jo nuomonė kitokia (kvaila) ir t. t. Štai vienas kitas tėvo Jurgio „receptas“:
Būtina budėti kalboje, kad kokiu žodžiu neįžeisti, budėti, kad nebūčiau sunkus kitiems, o tuo pačiu pakęsti kitų sunkumą, [...], nenorėti būti saule, apie kurią viskas suktųsi... Į viską žvelkime iš gerosios pusės, stengdamiesi suprasti kitų nuostatas, juos užjausti, suprasti, žvelgdami į visus giedrai, su meile. Turėkime gerą, šviesią akį, kuri kitame greičiau įžvelgs dešimt dorybių, nei vieną ydą... Tai nereiškia, kad turime toleruoti ydas, trūkumus ir silpnybes. Bet tinkamas elgesys jų atžvilgiu nėra kritika, murmėjimas, pretenzijų kėlimas (plg. Manuscripta Polona, asketinės konferencijos: Apie bendruomeninį gyvenimą ir Apie seserišką meilę).
Ir galiausiai dar vienas, kažin ar ne pats svarbiausias „receptas“. Bent kiek pažįstantys tėvą Jurgį moka šią jo ištarmę atmintinai. Vis dėlto prasidedant Sinodui, verta ją pakartoti, idant gerai išgirstume:
Ne nuo kitų peikimo, niekinimo ir žeminimo reikia pradėti, bet nuo įėjimo į patį save, gilesnio įsižiūrėjimo į savo gyvenimą ir pasielgimą, nuo savęs išsižadėjimo, nuo tikro iš visų jėgų stengimosi, savo gyvenimą pataisius, kiek galint tobulai gyventi pagal Dievo valią. Reikia pirmiausia pačiam Dievo keliais imti vaikščioti, o paskui jau rūpintis, kad ir kiti imtų tais pačiais Dievo keliais vaikštinėti... (Užrašai, 1910 XI 20)
Visa tai apie mus, kurie rinksimės į grupeles, kalbėsime, dalysimės ir, tikėkimės, sugebėsime išgirsti vieni kitus. Bet, tėvo Jurgio žodžiais tariant, saugokimės, kad nepamirštume: renkamės ne šiaip pasikalbėti. Esame kviečiami siekti įžvalgos. Kartu. Maldoje. Kad, pasak popiežiaus Pranciškaus, klausydami vieni kitų, išgirstume Šventąją Dvasią! Ir – dėmesio! – nesiguoskim per daug, kad Šventasis Tėvas sako, jog šio Sinodo pirmasis tikslas yra ne sprendimai ir nutarimai, o svarbiausia pats procesas. Tai tiesa. Bet tėvas Jurgis perspėtų – kiekviena bendruomeninė Šventosios Dvasios įžvalga neišvengiamai turi pasibaigti besąlygišku paklusimu tam, kas „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė gera“ (Apd 15, 28). Net tada, kai man tai nepatogu, kai asmeninė nuomonė kitokia. Kitaip tai ir liks tik pokalbis, pasikeitimas nuomonėmis arba pasiginčijimas. Be vaisių mums ir Bažnyčiai:
Kas žino, kaip aukštai būtume pakilę šventume, kiek malonių, kiek dovanų turėtume, jei ištikimai atsiduotume Šventajai Dvasiai ir Jos klausytume! [...] Maža tų, kurie iš tiesų atsiplėšia nuo pasaulio ir savo pačių „aš“ ir atsiduoda Dvasios veikimui be jokių ribų. Daug yra tų, kurie girdi Dievo balsą ir supranta, kad tai Dievo balsas, bet „išverčia“ jį kaip nori, nes jis jiems nenaudingas, sunkus. Deja, per mažai dėmesio kreipiame į tai, ko iš mūsų reikalauja Dievo Dvasia ir ko reikia, kad į Jos įkvėpimus atsilieptume. [...] Tai atstumia Šventąją Dvasią, kuri nori kaip svečias pas mus apsilankyti. Ji ateina su šviesa, su patarimu, paskatinimu, paraginimu gėrio link, o mes abejingi, nekreipiam dėmesio. Šv. Paulius apie tai primena: „ Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios“ (Ef 4, 30). Stenkimės Jai džiaugsmą suteikti. Būkime dėmesingi, atsiduokime Jai džiaugsmingai ir su noru. Ir Ji bus mums paguodos šaltinis (Manuscripta Polona, asketinė konferencija De gratia).
