Tomas VILUCKAS
Naujai išrinktą popiežių neišvengiamai aplanko emocijų antplūdis, tad pirmasis kambarys, į kurį jis įeina, kad apsirengtų pirmąkart viešai pasirodyti pasauliui iš Apaštališkųjų rūmų balkono, lotyniškai vadinamas camera lacrimatoria, „Ašarų kambariu“. Ten popiežius nueina nubraukti dėkingumo ašarų, išverkti baimės ir nerimo dėl užgriuvusios pareigų naštos ar kelias minutes paprasčiausiai pabūti asmeniškai su Viešpačiu.
Jorge [Chorchė] išlieka savimi
Pranciškus yra pirmasis pontifikas, pasidalijęs su pasauliu šių intymių akimirkų paslaptimi. „Prieš duodamas sutikimą aš paprašiau, kad man būtų leista pabūti vienam mažame kambarėlyje. Mano galva buvo absoliučiai tuščia, ir mane apėmė didžiulis nerimas. Užmerkiau akis, ir dingo bet kokios mintys, įskaitant ir mintį apie atsisakymą tapti popiežiumi, – liturginė procedūra tai leidžia. Tam tikru momentu mane nutvieskė didelė šviesa, labai trumpai, bet man pasirodė, kad tai truko labai ilgai. Tada aš pašokau, nuėjau į gretimą kambarį ir pasirašiau sutikimo aktą…“ – pasakojo jis italų žurnalistui Eugenio Scalfari. Šis mistinis išgyvenimas tapo ženklu, kuris paskatino Bažnyčioje naujų vėjų dvelksmą.
Šis popiežius nuo pradžių savo poelgiais trikdė Vatikano tarnautojus. Jam ilgai teko aiškintis, kodėl jis neapsigyveno popiežiaus apartamentuose, turinčiuose dešimt kambarių. Pranciškus sakė, kad tos patalpos jam atrodo panašios į „piltuvą, jos didelės, bet durys mažos“. „Tai reikštų izoliuoti save. Pagalvojau, kad negalėsiu ten gyventi – nebūtų gerai mano psichinei sveikatai“, – sakė jis.
Užuot apsigyvenęs tuose apartamentuose, popiežius pasirinko dviejų kambarių numerį Vatikano svečių namuose Domus Sanctae Marthae (Šv. Mortos namai), kurį jis mėgsta vadinti bendrabučiu. Šie namai yra paprasti ir modernūs. Čia jis gali priiminėti lankytojus ir valgyti su kitais žmonėmis valgykloje. „Tokiu būdu auksinis narvelis nebeatrodo esantis narvelis“, – tikino žurnalistus Pranciškus.
Šio popiežiaus galia yra neeilinis jo gebėjimas surinkti minias ir užmegzti ryšius su žmonėmis iš įvairių visuomenės sluoksnių, skirtingų patirčių, ir ši jo galia stipresnė nei žiniasklaidos pateikiama informacija ar intelektualų nuomonės. Įspūdingas ir šio žmogaus žvilgsnis, įsižiūrintis į kiekvieno veidą; nors trumpai jis išklauso visų, kurių gali, ir kiekvienas toks pabendravimas įspaudžia gilų susitikimo pėdsaką.
Protokolas jį akivaizdžiai varžo. Pranciškus yra žiniasklaidai prisipažinęs, kad retkarčiais mielai nueitų suvalgyti picos. Net būdamas popiežiumi Bergoglio nori būti savimi: „Nuo pradžių sau pasakiau: ‘Jorge, nepasikeisk, toliau būk savimi, nes tavo amžiuje pasikeisti reikštų daryti iš savęs kvailį.’ Štai kodėl toliau darau tai, ką darydavau Buenos Airėse. Galbūt netgi kartoju senas klaidas. Tačiau verčiau renkuosi likti savimi. Tai neišvengiamai lėmė keletą pakeitimų protokoluose, bet ne oficialiuose, nes rūpestingai juos gerbiu. Esu tas, kas esu, toks pat, kaip Buenos Airėse, net jei kai kurie susirūpinę protokolais. Galite matyti, kodėl ‘nesikeitimas’ man taip gerai tiko“, – kaip visuomet paradoksaliai svarstė Pranciškus pokalbyje su žurnalistais iš Argentinos laikraščio La Nación.
Šventumo „vidurinioji klasė“
Pranciškus daug kuo yra pirmasis popiežius popiežystės istorijoje – pirmasis iš Naujojo Pasaulio, pirmasis iš Jėzaus draugijos, pirmasis, pasirinkęs popiežiškąjį šventojo Pranciškaus vardą, pirmasis per velykinę liturgiją nuplovęs kojas ne dvasininkams. Kai kur jam tenka būti pirmuoju dėl mūsų epochos ypatumų – joks popiežius nebuvo atidaręs paskyros socialiniame tinkle „Instagram“, palaiminęs santuokos lėktuve, minėjęs vaidybinio filmo oficialiame Bažnyčios dokumente, atsidūręs ant autoritetingiausio pramogų pasaulio leidinio Rolling Stone viršelio ar davęs tiek daug interviu žiniasklaidos priemonėms.
Sykį žurnalistų paklaustas, ar ko nors bijo, popiežius Pranciškus sakė: „Aš esu gana bebaimis. Elgiuosi negalvodamas apie pasekmes. Kartais tai sukelia galvos skausmų, nes pasakau daugiau nei turėčiau.“ Kartais šie pasakymai sukelia šurmulį ir klaidingų interpretacijų žiniasklaidoje.
Jis spontaniškas ne vien kalba, bet ir elgesiu. Pavyzdžiui, per savo apaštališkąjį vizitą į Boliviją pasielgė dvasininkui itin neįprastai. Popiežiui reikėjo persirengti prieš Mišias Santa Kruso mieste, o jis, užuot pasukęs į jam parengtą zakristiją, nuėjo į greito maisto restoraną, kur ir apsivilko liturginius drabužius.
Popiežius ieško, kiek įmanoma, tiesioginio sąlyčio su Bažnyčios žmonėmis, Pranciškui svarbūs asmeniniai ryšiai. Jis užsiėmė popiežiams nebūdinga „telefonine pastoracija“: skambino vyrui, kuris liko paralyžiuotas po automobilio avarijos ir buvo neseniai netekęs brolio, moteriai, kuri ruošėsi daryti abortą, vaikinui, parašiusiam jam laišką. Šie ženklai įrodo, kad popiežius yra ir sielovadininkas.
Jo tonas visuomet griežtėja, kai kalbama apie turtus ir pinigus. Jis nuolatos primena, kad pasaulio turtai begėdiškai kaupiami nedidelio žmonių skaičiaus rankose. Pranciškus kreipia ypatingą dėmesį į vargšus, nuskriaustuosius, atstumtuosius ir visus, kurie kenčia nuo neteisybės. Vos tapęs popiežiumi, jis pareiškė, kad trokšta „Bažnyčios vargšams“. Tai – kertinė jo pontifikato idėja, ir jis siekia ją įtvirtinti visais Bažnyčios lygmenimis. Jo iniciatyva buvo įvesta Pasaulinė vargstančiųjų diena, kad visos pasaulio krikščionių bendruomenės taptų konkrečiais Kristaus meilės stokojantiems ženklais.
Per pokalbius su kaliniais jis visada pagalvoja: „Galėčiau būti čia ir aš.“ „Kitaip tariant, nė vienas iš mūsų negalime būti tikras, kad mes niekada nenusikalsime ir nebūsime įkalinti“, – sakė Argentinos laikraščiui La Voz del Pueblo. Todėl Pranciškus mėgsta Didžiojo ketvirtadienio kojų plovimo apeigas atlikti kalėjimuose, savo apaštališkosiose kelionėse užsuka pas kalinius.
2016 m. pasaulio žiniasklaidą apskriejo Pietro Maso, kuris 22 metus praleido kalėjime už savo tėvų nužudymą 1991 m., istorija. Maso buvo tik 19 metų, kai jis, užsidėjęs karnavalinę kaukę, įsiviliojo į pasalą savo tėvus ir prie savo namų įėjimo mirtinai juos sumušė. Sūnus nužudė tėvus norėdamas gauti palikimą. Įvykdyti šį baisų nusikaltimą jam padėjo trys draugai, kurie nužudymo metu taip pat buvo užsidėję karnavalines kaukes. Keturi žudikai tada paliko savo aukas mirti kraujo klanuose ir nuėjo šokti bei linksmintis į naktinį klubą. Slegiamas kaltės Maso, kuris buvo išleistas iš kalėjimo 2013 m. ir šiuo metu yra vedęs bei gyvena Milane, kreipėsi į popiežių, prašydamas atleisti sunkią jo nuodėmę. Pranciškus, anot jo, paskambino jam po kelių dienų. „Buvau neapykantos sinonimas, bet popiežius Pranciškus manęs pasigailėjo“, – susigraudinęs sakė Maso.
Šventojo Tėvo žodžius ir veiksmus visuomet vertėtų suprasti bendrame Lotynų Amerikos žemyno sociokultūriniame kontekste. Jo asmeninis išsilavinimas ir politinė koncepcija leidžia vertinti šią tikrovę iš pozicijų, artimesnių 1960 metams, nei modernybei. Jis atsargus JAV atžvilgiu, nepasitiki komunizmo ir kapitalizmo dogmomis, yra „trečiojo kelio“ šalininkas. Pranciškaus paguoda yra paprastų žmonių ištikimybė, gyvos bendruomenės ir tikintieji, kuriems religija reiškiasi per piligrimines keliones ir bažnyčių lankymą.
Pranciškus mėgsta vartoti prancūzų rašytojo Josepho Malègue terminą apie šventumo „viduriniąją klasę“. „Visada kalbu apie tėvus, senelius, slauges, žmones, kurie gyvena ir tarnauja kitiems, augina savo vaikus, kurie dirba... Tai be galo šventi žmonės! Tai šie žmonės veda Bažnyčią pirmyn: tie, kurie oriai užsidirba pragyvenimui, kurie augina vaikus, laidoja savo mirusiuosius, kurie globoja savo senelius, užuot išvežę į senelių namus, tai ir yra mūsų šventoji vidurinioji klasė“, – įkvėptai kalbėjo Pranciškus 2017 m. interviu ispanų dienraščiui El País. Šiuos žmones jis mato kaip atsparą globalizacijai, laisvosios rinkos fundamentalizmui ir modernioms antikatalikiškoms idėjoms.
Kaip visuotinis ganytojas, jis gerai supranta, kad būtina rūpintis periferija, kurią mėgsta vadinti „pasaulio pakraščiais“. Tad Šventasis Tėvas aplanko ir šalis, kurios nėra katalikybės bastionai, ar paskiria kardinolu vyskupą iš nykštukinės Tongos karalystės, kurioje gyvuoja vos 15 tūkst. (vidutinė parapija Lietuvoje) katalikų bendruomenė.
Pranciškus nesuinteresuotas nei galios centru, nei madingomis išsivysčiusio pasaulio intelektualinėmis teorijomis, nei vedančia į karus mirties logika. Pareiga nepamiršti atmestųjų, neužmerkti akių prie kančią, raginimas radikaliai keisti visuomeninius santykius ir rūpintis mūsų „bendrais namais“ – tai Pranciškaus žinia arba net pranašystė šių dienų pasauliui.
