Kretingos Pranciškonų gimnazijoje mokosi arti tūkstančio mokinių. Šių metų mokyklos prioritetas – orumo, sąžiningumo ir bendrystės puoselėjimas. Kalbamės su gimnazijos direktoriumi broliu Alvydu VIRBALIU OFM.
– Kaip ir kodėl pranciškonai Lietuvoje įkūrė mokyklą?
– Lietuvoje pranciškonus matome labiau parapijose, tačiau pasaulyje yra nemažai pranciškoniškų ugdymo įstaigų. Viduramžių palaimintasis Jonas Dunsas Škotas yra pranciškoniškojo ugdymo pavyzdys. Tarpukario Lietuvoje broliai pranciškonai svarstė, kaip pagerbti šv. Antano gimimo 700-ąsias metines. Prisiminę, kad šventasis buvo pamokslininkas, nusprendė įkurti misijų mokyklą, kuri ruoštų brolius misijoms. Mokykla atidaryta 1932 m., joje būsimi pranciškonai ir seminaristai buvo rengiami vienuoliniam gyvenimui ir misijoms. Pamatę didžiulį švietimo poreikį krašte, po metų broliai priėmė pasauliečių berniukų, o nuo 1939 m. joje pradėjo mokytis ir mergaitės. Mokyklos steigėjas buvo brolis Augustinas Dirvelė OFM. Jis sakydavo, kad Lietuvai reikia ne tik gerų misionierių, bet ir gerų medikų, mokslininkų, teisininkų, mokytojų, kurie stiprintų valstybę. Aišku, sovietiniais metais pranciškonų mokykla buvo uždaryta. Po karo broliai kartu su kitais lietuviais traukėsi į Šiaurės Ameriką ir Kenebankporto mieste, Meino valstijoje, įkūrė pranciškonų mokyklą išeivių vaikams. Po Nepriklausomybės atgavimo brolis Astijus Kungys OFM kartu su pirmąja direktore Asta Radikiene siekė, kad Kretingoje atsirastų pirmoji katalikiška mokykla. Pagal tuometinę šalies Konstituciją katalikiškos mokyklos negalėjo kurtis, tad, kad „apžaistų“, pavadino ją katalikiškos dvasios mokykla. 2008 m. mokykla perėjo į visišką brolių atsakomybę. Dabar ji mums yra vienas iš misijos Lietuvoje prioritetų.
– Kuo ypatingas pranciškoniškas ugdymas?
– Žinome šv. Pranciškui priskiriamą šūkį: Pax et bonum (liet. „taika ir gėris“). Mums svarbus darnus santykis su Dievu, gamta, žmogumi. Džiaugiamės, kad Bažnyčioje vis daugiau dėmesio skiriama ekologijai. Taikos ir gėrio vertybė kviečia kurti darnų santykį su viskuo, kas mus supa. Šv. Pranciškus ėjo pas saracėnus nešdamas taikos žinią. Šiandien taikos žinia taip pat aktuali. Mano užduotis – dirbti, kad mokykloje būtų įgyvendinama broliškumo vertybė, o paskui ji skleistųsi ir už mokyklos ribų. Svarbu idėjas įgyvendinti konkrečiai, todėl rūšiuojame atliekas, stengiamės daryti kuo mažiau popierinių kopijų ir pan. Kurti darnų santykį su Dievu ir aplinka – visų mūsų užduotis, tai įgyvendiname per rekolekcijas, vertybinio ugdymo programas ir kt.
– Ką Pranciškonų gimnazija gali duoti Lietuvai?
– Manau, kad broliškumo žinią, o ji pasireiškia per dialogą, pagarbą skirtybėms, kitokio priėmimą. Mes galime pasitarnauti visuomenei ir Bažnyčiai tiesdami dialogo tiltus tarp skirtingų grupių. Mokykloje mokosi nemažai netikinčių vaikų, keletas žydų tikėjimo mokinių, protestantų, liuteronų. Skatinu juos nebijoti pasakoti apie savo tikėjimą, kad ir katalikiškų šeimų vaikai pažintų kitas religines denominacijas per tarpusavio draugystę ir pagarbą vienas kitam.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate?
– Katalikiško ugdymo tradicija Lietuvoje buvo nutraukta. Mums kartais trūksta patirties ir žinojimo, kaip pasiekti jauną žmogų, kuris gyvena informacinių technologijų pasaulyje, kaip jam paskelbti Gerąją Naujieną, kaip jį sudominti ir perteikti tikėjimą. Mažėja žmonių katalikiškose organizacijose, traukiasi ir pranciškoniško jaunimo grupės, mūsų regione nebesusirenka Kairos rekolekcijų grupės. Nevadinu to krize, bet tai signalas, kad mūsų kalbėjimas prasilenkia su jaunimo pasauliu. Todėl intensyviai ieškome naujų formų. Pavyzdžiui, penktokams ir aštuntokams pakeitėme rekolekcijų formatą ir važiuojame ne į Pakutuvėnus, bet prie jūros. Evangelizacijos dirva yra didžiulė.
– Kodėl tėvai renkasi jūsų mokyklą?
– Man tinka daugelis motyvų. Juk ir apaštalai pradžioje paskui Jėzų nusekė ne todėl, kad Juo patikėjo, bet kad prisigaudė daug žuvies. Jiems atrodė, kad Jėzus yra rimtas žmogus, kuris jų nepaves. Taip ir mūsų mokykloje: vieni ateina dėl moralinių ir dorovinių vertybių, antri tikisi, jog mokykla geriau paruoš egzaminams, o treti – tiesiog girdėjo gerų atsiliepimų apie mokyklą. Ne tai svarbu. Juk mokykla yra evangelizacijos erdvė. Būtų bėda, jeigu stokotume mokinių. Dabartinis mokyklos populiarumas mums yra ženklas, kad Dievas nori, jog mes jiems paskelbtume Gerąją Naujieną.
Kalbino sesuo Danguolė GERVYTĖ RA
