Vanda IBIANSKA
Žaliakalnyje, Zarasų ir Mažosios darbininkų gatvių sankryžoje nuo tarpukario laikų iki pokario metų veikė vyrų pranciškonų vienuolynas (žmonės juos vadino broliukais pranciškonais) ir atvira pasauliečiams koplyčia, kurioje reguliariai aukotos šv. Mišios, vyko itin gausiai lankomos gegužinės ir birželinės pamaldos. Aplinkiniai gyventojai noriai ėjo švęsti šv. Mišių į šią koplyčią, nors ne taip toli buvo mažoji Prisikėlimo bažnyčia.
Kiek prisimename aš ir netoliese gyvenusios mano klasės draugės, pastatas buvo baltos spalvos, tinkuotas. Iš vienos pusės nuo gatvės jį skyrė griovys, per kurį į šventorių patekdavome gana dailiu tilteliu. Šventoriuje stovėjo Dievo Motinos statula (kai kurie sako, kad Kristaus). Pranciškonų, žaliakalniečių meiliai vadinamų broliukais, vienuolyne gyveno apie dešimt.
Vienuolynui priklausė šlaito, besileidžiančio link Neries, dalis, kuri buvo apsodinta vaismedžiais. Visai šalia vienuolyno būta oficialiai tada vadinto Sabalių tako, kauniečiams žinomo Brazilkos pavadinimu. Tai takas jau minėtu šlaitu žemyn, Neries pusėn, kurio šonuose stovėjo pačių skurdžiausių žmonių būstai. Ne namai, o tiesiog būdos, sukaltos iš faneros lakštų, senų lentų, apdengtos toliu. Vienos turėjo langelius, kitos ne. Buvo tokių, kur vietoj durų tiesiog kabojo skuduras. Tiesa, būta ir vieno kito mažo, bet visai palaikio namelio. Vandentiekio, kanalizacijos, elektros Brazilkoje nebuvo. Apšvietimas – žvakės, žibalinės lempos, balanos. Vandens atsinešdavo iš netoliese esančio hidranto. Nuotėkos bėgo šlaitu žemyn be jokių vamzdžių, dengtų griovių, todėl sklido neapsakoma smarvė. Gyventojų sluoksnį sudarė nusenusios, prasigėrusios prostitutės, vagys, alkoholikai, tačiau gyveno ir padorių itin skurstančių daugiavaikių šeimų. Mano klasėje (XIII pradinėje mokykloje, kurios jau seniai nebėra) mokėsi keli berniukai iš Brazilkos. Vienas turėjo „spec. leidimą“ sėdėti per pamokas su kepure, nes nuo jo tiesiog byrėjo utėlės. Kitiems buvo dar blogiau: kas nelaikė šlapimo, kas fekalijų. Jie turėjo teisę nepasiprašę pamokos metu pašokę bėgti į tualetą. Vienas iš Brazilkos berniukų buvo ypač gabus ir verkdavo, kad tėvas jo į vidurinę mokyklą negali leisti, nes namie dar aštuoni vaikai ir jam po pradinės teks eiti dirbti pameistriu pas batsiuvį. Noriu pabrėžti, kad šie Brazilkos berniukai nebuvo vagišiai ar chuliganėliai, o visada mandagūs, ramūs ir, kas be ko, jautėsi, jog namuose jie užguiti, mušami.
Kun. Feliksas Kapočius (diecezinis kunigas) tarpukaryje rengdavo loterijas ir kitas labdaros akcijas Brazilkos vaikams paremti, kuriose aktyviai dalyvaudavo Kauno ponios (taip pasakojo mūsų mamos). Esu viena ausimi girdėjusi, jog bandė vaikus remti ir tuometinis Caritas, tačiau tada tai nebuvo labai stipri organizacija.
Šiaip jau pokariu Brazilka buvo pavojinga vieta, ten prisibijodavo eiti net milicininkai. O broliukai pranciškonai ėjo. Tais laikais duona būdavo „ant kortelių“, be to, reikėdavo atstovėti ilgas eiles. Broliukai dalį savo nupirkto duonos davinio atiduodavo Brazilkos vaikams. Tik kad tos duonos tebuvo katės ašaros... Prinokusius surinktus vaisius iš savo sodo irgi nešdavo į Brazilką ir išdalydavo. Bet vargas būdavo paaugliams iš gretimų gatvių, kurie pramogos dėlei lipdavo obuoliauti per sodo tvorą! Tuos broliukai piktai barė, net per sėdynę sušerdavo.
Vienuolynas ir koplyčia mano atmintyje išliko kaip gėrio ir ramybės oazė.
Silvijos Knezekytės asociatyvinės nuotrauka
Žmonių kalbėta ir apie labai negerą dalyką. Aš pati to nemačiau, bet matė klasės draugė, gyvenusi Mažojoje darbininkų gatvėje. Kuriais tai nutiko metais, nežinia. Paryčiais į vienuolyną atėjo ginkluoti vyrai ir nušovė vyresnįjį, vadintą klebonu. Sklido kalbos, kad jis – KGB informatorius, todėl jį nušovė partizanai. Rytą atvažiavo vežimas ir išvežė paklode uždengtą kūną, iš po kurios kyšojo basos kojos. Kur buvo pašarvotas ir palaidotas, mano bendraamžiai nežino. Man kyla abejonių, ar tikrai ten buvo partizanai; klaidinančias paskalas galėjo paleisti ir saugumiečiai. Tiesos nežinau, bet kad buvo nušautas vienuolis, yra faktas. Kalbos apie tai sklido ilgai.
Kai Kaune pradėjo uždarinėti bažnyčias, tarp gyventojų aktyviai veikė VPS (viena ponia sakė) ryšys, todėl visi žinojo, kada kurią bažnyčią uždarys. Dauguma suaugusiųjų ten pasirodyti bijojo, tačiau mes, vaikai, dalyvavome ir stebėjome viską.
Gerai prisimenu, kaip uždarė pranciškonų vienuolyną. Akyse stovi gyvas vaizdas. Kažkokie vyrai, avintys aulinius batus, vaikščioja po vienuolyno teritoriją ir žmonėms įeiti per tiltelį neleidžia. Paskui pasigirdo varpelio skambesys ir išėjo juo skambinantis broliukas. Jo skruostais riedėjo ašaros. Paskui ėjo kitas, nešdamas monstranciją su Švenčiausiuoju. Toliau po du ėjo giedodami kiti broliukai. Vienas iš stribų šiurkščiai užriko drausdamas giedoti. Broliukai tada dar smėlėta, negrįsta gatve tylomis braukdami ašaras nešė ir lydėjo išvarytą Jėzų. Vaizdas buvo sukrečiantis, šiurpus. Mačiau, kaip uždarinėjo Įgulos, Gertrūdos (šaričių), Jėzuitų bažnyčias, bet nei vienas prisiminimas nėra toks baisus ir jaudinantis, kaip pranciškonų išvarymas.
Pastatas kurį laiką stovėjo tuščias. Paskui jame įsikūrė kažkoks projektavimo ar žemėtvarkos biuras, tačiau ilgai neužsibuvo. Dar kažkiek gyveno kažkokie žmonės. Po tam tikro laiko jį nugriovė, užpylė griovį ir liko plynė. Nepriklausomybės laikais, atgavus žemę, vėl statėsi pranciškonai ir kurį laiką nuomavo pastatą televizijai. Dabar jame įsikūrė Šv. Klaros globos namai.
Jau besimokydama vidurinėje mokykloje, dažnai sutikdavau broliukus Žaliakalnyje. Aišku, jau be abitų. Vilkėjo paprastus drabužius. Žmonės kalbėjo, kad keli iš jų buvo įkalinti, kiti glaudėsi pas gimines, kol susirado darbus. Būdama studentė, du broliukus dar matydavau gatvėse, paskui nebemačiau nė tų. Mirė? Išvažiavo? Suimti? Šito nežinau.
Apskritai tą vienuolyną gaubia keista „mistika“. Jis buvo, bet tarsi išnyko be pėdsakų. Vyresnioji karta prisimena jį, bet niekas nežino broliukų likimo. Rašytiniuose šaltiniuose dažnai minimas moterų pranciškonių vienuolynas Žemaičių gatvėje, o apie šį vyrų vienuolyną užsimenama vos pora žodžių. Tiesa, nuodugniai neieškojau.
Brazilka dar ilgai buvo tokia pati. Paskui senesnieji marginalai išmirė, jaunesni išsikėlė į naujus stambiapanelių namų butus. Mano atmintyje ji išliko kaip skurdo, nuosmukio, skausmo mišinys, kuriame susipynė silpni ir paslydusieji, patys pasirinkę marginalų gyvenimo būdą, sergantys alkoholizmo liga ir... nelaimingi vaikai. Alkani, neleidžiami mokytis, utėlėti, tylūs, užguiti ir bailūs. Mažyliai, žaidžiantys šalia tekančių srutų, išpampusiais pilvukais, rachito pažeistomis kojytėmis. Ir jų nesišalinantys broliukai, nors patys nieko neturėjo.
