Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Kai kurie gyvena tarp gausių kitų tikybų ar tautybių kaimynų. Dauguma mūsų rečiau susitinka su vienu kitu skirtingu to paties Dievo šeimynos nariu, kitokia dukra ar savita šeima.
Vairuotojas po patarnavimo vestuvėse kapelioną iš vaišių nuvežė tiesiai į naktinį skrydį, tad šis sėdi kunigiškai apsirengęs. Jau pakilus prieina patarnautoja klausti: „Ar galima pasikalbėti?“ Atsisėda šalia, pasisako esanti anglikonė ir jaučianti pašaukimą į kunigystę. Tokiame pokalbyje apie tikėjimą ir tarnystę neima miegas. Ji užsidegusi, tinkama ir tikrai šaukiama.
Kitame vėlyvo Advento skrydyje į Vakarus lėktuvas kas valandą kitą nusileidžia saloje, pabūna valandą, kol spėji nusipirkti tos šalies atvirukų ar kitą daiktelį, skrenda tolyn. Išlipa gera dalis keleivių, įlipa naujų, kitos tautybės, kilmės, išvaizdos, spalvos. Šią atkarpą virš jauno salyno skrenda labai neramią mergytę apglėbusi mama. Lėktuvui leidžiantis jos tėviškėn, atsiprašinėja už zirzesį, verksmą. Atsiliepi: „Aš jums labai dėkoju, kad man buvote tikrai gyva Kalėdų prakartėlė.“
Vilniaus Maironio stotelėje pasisveikini su autobuso laukiančiuoju ir neregio lazdą laikančiuoju, sumanęs įspėti, kai atvažiuos 10-asis. Vasaris. Vyrukas klausia, ar Vilnelėje kaip visada – antys. „Taip, čia pat už mūsų antinas.“ – „Kaip žinote, kad patinas?“ Aišku – jo spalvos kitokios. „Lipkit kartu ir sėskit šalia, palydovui nemokama kelionė.“ Iki Romerio universiteto toli, paklaustas pasakoja apie sentikių bendruomenę, kaip Kalėdoms, Velykoms siunčia sveikinimus kitoms savo bendrijoms, dar ir užsienyje.
Lietuvė su vyru lanko dukrą tolimame mieste, jo sveikata silpsta. „Mano vyras – žydas. Čia neturi pažįstamo rabino.“ Prašo pasikalbėti ir padėti jam ruoštis mirčiai. Susitikome kelis kartus, kalbėjomės, kiek galėjo, ramiai išlydėjome.
Indėnų rezervate su lietuvaite antropologe ir jos dukrele nuo žemų krūmų skiname slyvas. Toks šventas tradicinis užsiėmimas, kaip ir mums, mėgstantiems grybauti ar žemuoges rinkti. Universiteto virtuvėje mokslininkė filmuoja lakotę močiutę, aiškinančią, kaip kietus vaisius paversti skania uogiene. Žiūri į svečią ir jam pasakoja, o šis gaudo nykstančios ir dabar gaivinamos kalbos žodžius lyg jam patikėtą lobį.
Vaizdingiausias bendravimo pavyzdys – šv. Jono Pauliaus II Asyžiuje pradėtí ir kas trejus metus tarsi šventkelionės ar atlaidai kviečiami visų tikybų bendros maldos susitikimai. Juose aptariama ir meldžiamasi už tai, kas bendra, – už taiką pasaulyje, už pagarbą bendriems visų namams, apskritai už tikėjimą... Tokį sutartinį rūpestį išreiškia kelių tikėjimų, kelių tautybių bei kultūrų žmonių gausios bendros pastangos priglausti pabėgėlius, stabdyti karus, mokyti jaunuomenę, gerinti sveikatos priežiūrą, remti smulkųjį namų ir kitą verslą, daugybė kitų sumanymų ir galimybių.
Viso pagrindas – pažinti kitus, žinoti apie kitus, gerbti asmenis ir jų pasaulį, to paties visų žmonių Dievo vaikus ir vaikaičius.
