Tėvas Timothy Radcliffe OP
©synod.va / Lagarica nuotrauka
Kaip ir prieš metus, taip ir šįmet pradėdami Vyskupų sinodo XVI generalinės asamblėjos antrąją sesiją, Sinodo dalyviai buvo pakviesti į rekolekcijas, kurioms vadovavo Artumos skaitytojams jau pažįstamas tėvas Timothy Radcliffe OP. Su džiaugsmu dalijamės kardinolu ką tik nominuoto dominikono pirmąja šiųmete meditacija.
Pernai rekolekcijose apmąstėme, kaip klausytis vieniems kitų. Kaip galime su viltimi pasitikti mūsų skirtumus, atveriant vienas kitam širdis ir protus? Kai kurios užtvaros tikrai griuvo, ir tikiuosi, kad į tuos, su kuriais nesutariame, pradėjome žiūrėti ne kaip į priešus, bet kaip į bendrakeleivius mokinius, bendrakeleivius ieškotojus.
Nors šiemet dėmesio centre nauja tema: „Kaip būti misionieriška sinodine Bažnyčia“, tačiau visa ko pamatas išlieka tas pats – kantrus, išradingas, protingas ir nuoširdus klausymasis. Netgi turėjau mintį pakartoti tuos pačius pranešimus kaip ir per paskutines rekolekcijas, bet gal pastebėsite! Vienas mūsų brolis Herbertas McCabe’as OP, paskutinę akimirką supratęs, kad turi skaityti pranešimą įžymiai teologų draugijai, pasičiupo vieną paskaitą iš savo dokumentų, šoko ant motociklo ir buvo ten kaip tik laiku. Atsivertęs užrašus pamatė, kad... tą pačią paskaitą tai pačiai draugijai skaitė prieš metus. Paklausiau jo: „Tai ką darei?“ „Praleidau tik juokelius – tai vienintelis dalykas, ką žmonės prisimena.“ Jūsų atmintis tikrai geresnė.
Įsiklausymas vis dar yra visko, ką darysime ir šiais metais, pagrindas. Tai yra, kaip teigia Instrumentum laboris (IL), „pirmasis Bažnyčios veiksmas“ (60). Poetas Amosas Ozas apie savo senelį yra pasakęs: „Jis klausėsi. Ne tik mandagiai apsimesdavo, kad klausosi, nekantriai laukdamas, kol ji baigs kalbėti ir užsičiaups. Jis neįsiterpdavo į partnerės sakinį ir neužbaigdavo jo už ją. Nepertraukdavo, kad apibendrintų tai, ką ji kalbėjo, ir pereitų prie kitos temos. Jis neleido savo pašnekovei kalbėti tuščiai, o pats galvoje ruošė atsakymą, kurį pateiks, kai ji pagaliau baigs. Neapsimetinėjo, kad jam įdomu ar linksma, jis iš tiesų buvo susidomėjęs.“ Klausytis Dievo ir savo brolių bei seserų yra šventumo disciplina.
Šiais metais apmąstysime „vienintelę misiją – skelbti prisikėlusį Viešpatį ir Jo Evangeliją“ (IL, įvadas) pasauliui, kuris „tūno tamsoje ir mirties ūksmėje“ (Lk 1, 79). Meditacijos remsis keturiomis Prisikėlimo scenomis iš Evangelijos pagal Joną: „Ieškojimas tamsoje“, „Užrakintas kambarys“, „Nepažįstamasis paplūdimyje“ ir „Pusryčiai su Viešpačiu“. Kiekviena iš jų atskleidžia, kaip būti misionieriška sinodine Bažnyčia mūsų nukryžiuotame pasaulyje.
Ieškoti Viešpaties
Pirmoji scena prasideda naktį: „Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą“ (Jn 20, 1). Čia šiandien esame ir mes. Mūsų pasaulis dar labiau aptemdytas smurto nei prieš metus. Marija ateina ieškoti savo mylimo Mokytojo kūno. Mes irgi susirinkome į šį Sinodą ieškoti Viešpaties. Atrodo, kad Vakarų pasaulyje Dievas beveik išnyko. Susiduriame ne tiek su ateizmu, kiek su plačiai paplitusiu abejingumu. Skepticizmas nuodija ir daugelio tikinčiųjų širdis. Tačiau visi krikščionys visur yra Viešpaties ieškotojai, kaip Marija Magdalietė prieš aušrą.
Mes taip pat galime jaustis esą tamsoje. Nuo praėjusios asamblėjos tiek daug žmonių, įskaitant ir šio Sinodo dalyvius, išreiškė abejones – ar pavyks apskritai ką nors pasiekti? Kai kurie, kaip ir Marija Magdalietė, sako: „Kodėl jie atėmė iš mūsų viltį? Mes tiek daug tikėjomės iš Sinodo, bet tikriausiai tai bus tik žodžiai.“
Tačiau nors ir tamsu, Viešpats jau yra sode su Marija Magdaliete ir su mumis. Prieš mirtį Jėzus sakė: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Sėklą į derlingą sodo žemę pasėjo Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas, pasėjo į naują kapą, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ji netrukus pražydo. Aušra jau netoli. Kaip ir Marija Magdalietė, gausime daugiau, nei ieškome, jei būsime atviri susitikimui su Viešpačiu.
Sode sutinkame tris ieškotojus: Mariją Magdalietę, mylimąjį mokinį ir Simoną Petrą. Kiekvienas iš jų Viešpaties ieško savaip, kiekvienas turi savo meilės būdą ir savo tuštumą. Kiekvienam iš jų skirtas savas vaidmuo vilties aušroje. Čia nėra jokios konkurencijos. Jų abipusė priklausomybė įkūnija sinodiškumo esmę. Visi galime tapatintis bent su vienu iš jų. Kuris esate jūs?
Tomašas Halikas teigė, kad Bažnyčios ateitis priklauso nuo jos gebėjimo pasiekti ieškančius visuomenės narius. Neretai tokie žmonės yra „niekas“. Turiu omenyje ne kontempliatyviąsias seseris vienuoles, bet žmones, kurie nesitapatina su jokia religija. Jie taip pat dažnai ieško savo gyvenimo prasmės. Halikas rašo, kad krikščionys turi būti pasirengę būti „ieškančiais su tais, kurie ieško, ir klausiančiais su tais, kurie klausia“.
Prisikėlimas kaip klausimas
Visi pasakojimai apie prisikėlimą kupini klausimų. Du kartus Marijos Magdalietės klausiama, kodėl ji verkia. Ji klausia, kur jie padėjo kūną. Visi klausia, kodėl kapas tuščias. Morkaus pasakojime moterys klausia: „Kas mums nuritins akmenį?“ (Mk 16, 3). Luko pasakojimuose apie prisikėlimą gausu klausimų: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ Jėzus klausia mokinių, bėgančių į Emausą: „Apie ką kalbate?“ Tada visų mokinių: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės?“ (Lk 24, 38). Prisikėlimas įsiveržia į mūsų gyvenimą ne kaip plikas fakto konstatavimas, bet kaip klausimas.
Įsiklausymu nesiekiama gauti informacijos. Juo kviečiama gyventi nauju būdu ir kalbėti nauja kalba. Poetas Raineris Marija Rilkė rašė: „Neieškokite dabar atsakymų, kurie Jums negali būti duoti, nes Jūs negalėtumėte jų gyventi. O juk svarbu kaip tik viską gyventi. Gyvenkite dabar klausimus. Tuomet galbūt palengva, nė pats nepastebėdamas, vieną tolimą dieną pasijusite begyvenąs atsakymą.“*
Prisikėlimas – tai ne Jėzaus gyvenimo atnaujinimas po trumpo pertrūkio, bet naujas gyvenimo būdas, kai mirtis nugalėta. Ir todėl Evangelijose jis pirmiausia įsiveržia į gyvenimą kaip neatidėliotini klausimai, neleidžiantys toliau gyventi taip pat. Panašiai ir mes ateiname į šį Sinodą su daugybe klausimų, pavyzdžiui, apie moterų vaidmenį Bažnyčioje. Tai svarbūs klausimai. Tačiau jie negali būti vertinami tik kaip klausimai, ar kažkas bus leidžiama, ar ne. Tai reikštų, kad Bažnyčia išliktų tokia pati. Klausimai, su kuriais susiduriame, turėtų būti panašesni į tuos, kurie pateikiami Evangelijose ir kviečia kartu dar giliau gyventi Prisikėlusiojo gyvenimą.
Todėl šiame Sinode turime išdrįsti kelti giliausius savo širdies klausimus, nerimą keliančius klausimus, kurie kviečia naujai gyventi. Kaip ir tie trys ieškotojai sode turime atkreipti dėmesį į vieni kitų klausimus, jei norime rasti atnaujintą būdą būti Bažnyčia. Jei neturime klausimų arba jie paviršutiniški, mūsų tikėjimas miręs. Vienas arkivyskupas, kurio šiandien su mumis nėra, grupei dominikonų naujokų pasakė: „Būtinai visi perskaitykite šv. Tomo Akviniečio Summa. Joje yra penkiasdešimt šeši tūkstančiai atsakymų visiems, kritikuojantiems Katalikų Bažnyčią!“ Akvinietis būtų pasibaisėjęs. Legenda pasakoja, kad pirmasis jo, kaip vaiko, klausimas buvo „kas yra Dievas?“, ir jo šventumas turėjo atsisakyti bet kokio atsakymo, nes, anot jo paties, esame susieti su Dievu kaip su nežinomybe.
Jei pagarbiai ir be baimės įsiklausysime į vienas kito klausimus, atrasime naują būdą gyventi Dvasioje. Kaip sakiau pernai, Bagdado dominikonų akademijos šūkis – „Čia jokie klausimai nedraudžiami“. Esame Marija Magdalietė, mylimasis mokinys ir Simonas Petras, ir tik kartu rasime Viešpatį, kuris mūsų laukia.
Švelni meilė
Pažvelkime į kiekvieną iš ieškotojų ir ko jie gali mus išmokyti, kaip mes galėtume pasiekti ieškotojus mūsų laikais. Mariją Magdalietę traukia švelni meilė. Ji žemiška, fizinė, kūniška. Ji nori rūpintis savo mylimo Viešpaties kūnu. Ji neabejotinai simbolizuoja visus tuos, kurių gyvenimą lydi užuojauta pasaulio sužeistiesiems. Šv. Motina Teresė Kalkutos gatvėse ieškojo savo Viešpaties kūno. Šv. Damijonas iš Molokų atidavė savo gyvybę sergantiems raupsais Havajuose.
Pagalvokite ir apie tuos milijonus žmonių, kurie nepažįsta Kristaus, tačiau yra kupini užuojautos kenčiantiems. Jie, kaip ir Marija Magdalietė, ieško sužeistųjų kūnų. Pasaulis pilnas ašarų. Anos Sinodo asamblėjos dienomis Hamas įvykdė tuos baisius žiaurumus, įstūmusius Artimuosius Rytus į karą. Žmonės rauda Ukrainoje, taip pat ir Rusijoje dėl šimtų tūkstančių jaunų žmonių žūties ir suluošinimo, kaip ir Sudane bei Mianmare. Viena Šventojo Tėvo įkurtų studijų grupių (po praėjusių metų sesijos – red. past.) pavadinta „Įsiklausymas į vargšų šauksmą“. Ją būtų galima pavadinti „Klausytis verkiančiųjų šauksmo“. Jų globėja – Marija Magdalietė.
„Noli me tangere“. Džioto mokykla, freska Šv. Pranciškaus Asyžiečio žemutinė bazilika Asyžiuje, Italija, apie 1320 m.
AKG-images nuotrauka
Tada Marija išgirsta savo vardą: „Marija“; – „Rabuni!“ Jai, kurios gyvenimą lydi užuojauta, švelni meilė, dera, kad tuštumą užpildytų jos vardas. Ji ieškojo mirusio kūno, bet rado daugiau nei galėjo svajoti, – amžinai gyvą meilę. Dievas visada mus šaukia vardu. „O dabar šis yra žodis VIEŠPATIES, tavo kūrėjo, Jokūbai, – žodis to, kuris tave sukūrė, Izraeli: „Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu – tu esi mano.“ (Iz 43, 1).
Jos vardas reiškia susitikimą, Viešpaties buvimą. Pirmas dalykas, kuris įvyksta per krikštą, yra vardo suteikimas: „Kokį vardą išrinkote savo vaikui?“ arba „Koks tavo vardas?“ Vardas nėra tik etiketė, užklijuojama vaikams, kad jie skirtųsi vienas nuo kito, nes tuomet aš tapčiau vaiku Nr. 4. Vardas yra ženklas, kad esame brangūs Dievui savo unikalumu.
Popiežius Pranciškus priešpriešino tai, kaip Romos imperatorius matė pasaulį, tarsi surašymą, skaičiuojantį skaičius, ir mūsų Dievą: „Brangus broli, sese, Dievui, kuris pakeitė įstoriją per gyventojų surašymą, esi ne skaičius, o veidas. <...> Kristus žiūri ne į skaičius, bet į veidus.“
Taigi ir mūsų misija – įvardyti Dievą, kuris ieško mūsų tamsoje. Taip pat branginti vieniems kitų vardus ir veidus. Dievo buvimą perduosime tik tada, jei šiame Sinode būsime vieni su kitais. Gregory Boyle’as SJ bendrauja su jaunaisiais gaujų nariais Los Andžele. Jo tarnystės paslaptis, kad jis pažįsta juos vardais. Jis žino ne tik oficialius vardus ar pravardes, bet ir tuos vardus, kuriais juos vadina motinos, kai nepyksta. Jis pasakoja, kai pavadinus jaunąjį Lulą vardu, „galėjai pamanyti, jog jį nutrenkiau elektros srove. Visas jo kūnas spurda iš džiaugsmo, kad jį pažįsta, kad išgirsta garsiai ištartą jo vardą. Einant per perėją Lulas vis atsisukdavo ir žiūrėdavo į mane šypsodamasis.“
Tironiški režimai trina vardus ir veidus. Aušvice šventasis Maksimilijonas Kolbė tapo 16 670 kaliniu. Rusijos prezidentas visada atsisako ištarti jam drąsiai pasipriešinusio žmogaus Aleksejaus Navalno vardą. Jis buvo tiesiog „tam tikras žmogus“. Panašiai Nelsonas Mandela tapo pasipriešinimo apartheido režimui veidu. Todėl, kai jis buvo įkalintas, uždrausta publikuoti jo veido atvaizdą. Jį siekta ištrinti iš visuomenės atminties. Taigi, kai po dešimtmečių kalėjimo jam buvo leista vaikščioti paplūdimiu, niekas jo nepažino. Iš jo veido buvo atimta poveikio galia.
Šis Sinodas bus malonės akimirka, jei žvelgsime vieni į kitus su gailestingumu ir matysime žmones, kurie tokie pat kaip mes, ieškantys. Ne Bažnyčios „partijų“ atstovus, tą baisųjį konservatyvų kardinolą ar tą bauginančią feministę! O ieškančius bičiulius, kurie yra sužeisti, bet džiaugsmingi. Turiu prisipažinti, man baisiai nesiseka įsiminti vardų, iš dalies dėl to, kad esu kurčias. Tai mano pasiteisinimas. Atleiskite man!
Tačiau Marijos Magdalietės švelnią meilę reikia gydyti. Jėzus jai liepia: Nelaikyk manęs! Mokslininkai pateikė keletą absurdiškų paaiškinimų, iš kurių neįtikinamiausias – kad Jėzaus žaizdos vis dar buvo skaudamos! Jėzus sako, kad ji negali Jo asmeniškai pasisavinti. Jo buvimas šalia nėra jos nuosavybė. Prisikėlimas yra Jo bendruomenės gimimas. „Dievo tauta niekada nėra tik pakrikštytųjų visuma; veikiau tai Bažnyčios „mes“ (IL, 3).
„Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“ (Jn 20, 17). Tai pirmas kartas Evangelijoje pagal Joną, kai mokiniai vadinami „broliais“. Fratelli Tutti! Magdalietė turi išlaisvinti savo meilę iš bet kokio išskirtinumo! Tada ji bus pasirengusi skelbti Gerąją Naujieną mokiniams: „Aš mačiau Viešpatį.“ Tai iššūkis ir mums. Prisirišti ne prie Jėzaus pagal manąjį, anglo ar dominikono supratimą, bet prie Viešpaties, kuriame visi esame broliai ir seserys, net ir jėzuitai! Šis Sinodas bus vaisingas, jei išmoksime sakyti „mes“. „Mano Tėvas ir tavo Tėvas, mano Dievas ir tavo Dievas.“
Meilė, suteikianti regėjimą
Mokinys, kurį Viešpats mylėjo, taip pat turi savo meilės būdą ir savo tuštumą, užgesusią gyvenimo šviesą. Jis leidžia vyresniam Petrui, vos atgaunančiam kvapą, eiti pirmam į tamsų kapą, kuriame mato tuščią erdvę tarp angelų ir įtiki. Tai meilė, kuri suteikia regėjimą. Ubi amor, ibi oculus – „Kur meilė, ten ir akis“ (Ričardas Viktoriškis). Jis žvelgia meilės akimis ir taip mato meilės pergalę. Jo Evangelija kaip erelis, kurio akys, kaip buvo tikima, žiūri tiesiai į saulę ir neapanka. Jo ieškojimai yra itin teologiški.
Šiemet dvi savaites praleidau Jeruzalės Ecole Biblique mokykloje. Broliai ten gyvena mirties šešėlyje, keturiasdešimt minučių kelio nuo Gazos. Jie ten pasilieka, studijuoja Dievo žodį, moko ir meldžiasi. Lieka kaip ženklas, kad „šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5).
Marijos Magdalietės tuštumą išgydo pašaukimas vardu – buvimas, o mokinio, kurį Jėzus mylėjo, tuštumą – šviesa, spindinti tuščiame kape. Taip jis įkūnija visus tuos, kurie siekia suprasti gyvenimo prasmę, Dievo suformuotą tuštumą mūsų širdyse, kaip teigė Blaise’as Pascalis. Žinoma, krikščionių mąstytojai, bet ir visi, kurie stengiasi atrasti šviesą kančios tamsoje: poetai, menininkai ir filmų kūrėjai, atsisakantys tikėti, kad tamsa laimės. Mums reikia jų, kad galėtume skelbti prisikėlimą, atsiverti jų išminčiai, kaip ir šv. Tomas Akvinietis buvo atviras pagoniui Aristoteliui. Akvinietis rašė, kad „kiekviena tiesa, kad ir kas ją pasakytų, yra iš Šventosios Dvasios“ (omne verum, a quocumque dicatur, est a Spiritu Sancto).
Nesėkmės našta
Dar yra Simonas Petras. Jo tuštuma yra sunkiausia iš visų – nesėkmės našta. Jis išsižadėjo savo draugo. Be abejo, jis trokšta tų gydančių žodžių, kurie pagaliau bus ištarti ant kranto. Taigi ir mūsų pastoracinė misija – būti su visais, prislėgtais nesėkmės ir nuodėmės naštos, ir dalytis su jais gautu atleidimu, atrasta nuostabia malone to, kuris „išgelbėjo tokį pražuvėlį kaip aš. Kadaise buvau pasiklydęs, bet dabar esu surastas, buvau aklas, bet dabar regiu.“ Mūsų misija – įvardyti gailestingąjį, kurio mums reikia taip pat, kaip reikėjo Petrui.
©synod.va / Lagarica nuotrauka
Atsiverti kito troškimui
Taigi šioje pirmojoje Prisikėlimo scenoje matome, kaip Viešpats atsako į tris ieškojimo būdus, atitinkančius tris mūsų gyvenimo tuštumas: švelnią meilę, ieškančią buvimo; prasmės ir šviesos ieškojimą; atleidimo paieškas. Kiekvienam ieškančiajam reikia kito. Be Marijos jie nebūtų atėję prie kapo. Ji skelbia, kad Viešpats pasirodė. Be mylimojo mokinio jie nebūtų supratę kapo tuštumos kaip Prisikėlimo. Be Petro jie nebūtų supratę, kad Prisikėlimas yra gailestingumo triumfas.
Kiekvienas iš jų atstovauja grupei, kuri anoje Sinodo asamblėjoje jautėsi tam tikru būdu atstumta. Marija Magdalietė taip pat primena mums, kad moterys Bažnyčioje dažnai neįtraukiamos užimti oficialių vadovaujančių pareigų. Kaip rasti kelią į priekį, kurio reikalauja teisingumas ir mūsų tikėjimas? Jų ieškojimas yra ir mūsų ieškojimas. Praėjusioje asamblėjoje daugelis teologų taip pat jautėsi atstumti. Kai kurie stebėjosi, kodėl jie apskritai atvyko. Gi be jų niekur negalime nueiti. O grupė, kuri labiausiai priešinosi Sinodo keliui, buvo ganytojai, parapijų kunigai, kurie ypač dalijasi Petro kaip gailestingumo ganytojų vaidmeniu. Be jų Bažnyčia taip pat negali tapti tikrai sinodiška. Kai beveik visi jaučiasi atstumtaisiais, neturėtų būti konkurencijos dėl aukos statuso! Viešpaties ieškojimui tamsoje reikia visų šių liudytojų, kaip Sinodui reikia visų būdų, kuriais mylime ir ieškome Viešpaties, kaip mums reikia šių laikų ieškotojų, net jei jie nepriklauso mūsų tikėjimui.
Kaip tai peraugs į misiją? Šie žodžiai priskiriami Antuanui de Sent Egziuperi. Jie net geresni už tai, ką jis iš tikrųjų parašė: „Jei norite pastatyti laivą, nerinkite savo vyrų ir moterų, kad duotumėte jiems įsakymus, aiškintumėte kiekvieną smulkmeną, ką jie turi daryti ar kur viską rasti... Jei norite pastatyti laivą, pagimdykite savo vyrų ir moterų širdyse jūros troškimą!“ Suteikite žmonėms begalybės skonį, ir jie patys ras būdų, kaip pasigaminti valtis ir išplaukti į neaprėpiamą vandenyną.
Kiekvieną iš šių liudytojų paliečia begalinė meilė. Mariją Magdalietę – begalinis švelnumas, mylimąjį mokinį – beribės prasmės paieškos, Petrą – beribio gailestingumo poreikis, atleidžiantis ne septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus. Jei atsiversime vienas kito begaliniam troškimui, paleisime į vandenį misijos laivą. Tik drauge, pasak Laiško efeziečiams, „galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (3, 18. 19).
Šią popietę (antroje Sinodo rekolekcijų konferencijoje, – red. past.) mokinius vėl rasime tamsoje, užrakintame kambaryje...
* Laiškai jaunajam poetui, 4-asis laiškas, REGNUM, 1992, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius.
