Kun. Artūras Kazlauskas
Drąsos tema ypač dera švenčiant ir išgyvenant Velykų įvykį, nes tai – ne Jėzaus praeities, bet kiekvieno krikščionio dabarties įvykis. Kristaus prisikėlimas neatsiejamas nuo jo atmetimo, kankinimo, nužudymo. Velykos – ne prisikėlimo, bet kančios, mirties ir prisikėlimo šventė. Ji švenčiama ne sekmadienį, bet Didįjį tridienį – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Apie prisikėlimo triumfą nieko neišmano tas, kuris nesuprato kančios ir mirties tragedijos – Jėzaus ir mūsų jame. Iki susitikimo tos pirmosios savaitės dienos vakare su užsirakinusiais iš baimės mokiniais buvo ir Getsemanės sodas, baimės ir nežinios kankynė, pasirinkimo ir apsisprendimo laikas. Iš saldžių paveikslėlių į mus žvelgiantis Jėzus neatspindi vienos svarbiausių jo dorybių. Kas buvo jo elgesio variklis – nuo suradimo šventykloje iki „Atlikta!“ ant kryžiaus? Drąsa. Jis ištikimai liudijo Dievą, nebijantį tapti žmogumi, pasirodyti pažeidžiamas, netgi pralaimintis.
Juk sumanyti mus stiprinti sakramentais irgi reikėjo dieviškos drąsos. Todėl liturgija mums yra drąsos mokykla ir ugdytoja.
Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienį, įžengiant į svarbiausią krikščionims metų savaitę, mokomės sėkmės išminties. Ji pasiekiama tik per kančią. Iškalbinga krikščioniškoji ikonografija yra gera Apreiškimo Jonui mokinė: palmės įduodamos į rankas nukankintiems dėl Kristaus.
Didysis Velykų tridienis skirtas būti su savo Viešpačiu – atmestu, pasmerktu, kankinamu, nužudytu, numirusiu, palaidotu, prisikėlusiu. Tai krikščionio viso gyvenimo programa. Kančią mums padovanoja daug kas: tikėjimo persekiotojai, ydos, pagundos, sužeista prigimtis, visuomenės nuomonė ir jos gyvenimo būdas, liga, nesėkmė, mirtis, nežinia...
Aštuonias dienas Bažnyčia švęs tarsi vieną vienintelę svarbiausios iškilmės dieną, Kristaus tikėjimo šviesa nušviesdama savo būtį ir buitį. Penkiasdešimt dienų krikščionys nesklaidys Senojo Testamento, o vien Naująjį, kad pratintųsi naujai pamatyti pasaulį Prisikėlusiojo akimis.
Atvelykis vėl ir iš naujo skelbs Gailestingumo stebuklą pal. Jono Pauliaus II dėka. O mes mokysimės atleisti, kaip atleidžia Dievas. Ar Dievui būna sunku atleisti? Kai kurie sako, kad lengva... Reikėjo numirti ant kryžiaus, kad nuodėmės galėtų būti atleistos. Jos juk numazgojamos Krauju. Ir, beje, neįmanoma atleisti be tikėjimo Kristumi, o tikėti – be Bažnyčios.
III Velykų sekmadienis. Prisikėlusysis visada lieka sužeistas. Jo rankos, kojos, šonas perverti. Ir jis to nesigėdi. Priešingai, nešiojasi kaip įrodymą.
IV Velykų sekmadienis. Prisikėlusįjį vadiname Geruoju Ganytoju, nes jis ne samdinys. Jis rūpinasi savaisiais, guldo gyvybę dėl jų. Štai kodėl jį Tėvas myli ir išaukština. Paprastai šį sekmadienį sveikiname ir meldžiamės už Bažnyčios ganytojus vyskupus ir tuos, kurie jam atstovauja ir padeda, – kunigus. O, kad ir jie Mokytojo pavyzdžiu būtų ne samdiniai... Šiomis dienomis vėl išgirsime pagraudenimų apie pašaukimų į kunigystę mažėjimą. Nejau Prisikėlusysis pradėjo kviesti mažiau nei anksčiau? Turbūt. Nes mažiau gimsta kviestinųjų. Geraisiais ganytojais galėtų vadintis ir tėvai, gimdantys ir ugdantys savo vaikus, ir kiekvienas krikščionis, pagelbstintis kitam, o ypač jaunam žmogui pasaulio triukšme išgirsti Prisikėlusiojo balsą. Kaip visada, drįstantį šaukti tyliai. „Drąsos, tai aš, nebijokite! Ramybė jums!“
