Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Didelės ir mažos kryžkelės

Pykčio sūkuryje

2015-11-02 | Milita ŽIČKUTĖ
artuma1510-rs-p15
Romualdo Rakausko asociatyvinė nuotrauka

Milita ŽIČKUTĖMilita ŽIČKUTĖ, Lietuvos Caritas

Dauguma piktinamės žmonėmis, kurie vadinami nuteistaisiais, benamiais, išmaldos prašytojais. Šie žmonės savo ruožtu taip pat turi už ką pykti. Kas dieną būdama šalia jų, susipykusių ne tik su visu pasauliu, bet ir su savimi, aš, kaip socialinė darbuotoja, nuolat esu taikos kūrimo parengtyje.

Prieš mane – jaunas žmogus, sveikas, stiprus. Plikai nuskusta galva. Ji randuota, tai leidžia spėti, kad šiam žmogui ne kartą teko atlaikyti stiprius smūgius. Liūdnos akys, vos rusenančios gyvybe, bylojančios skausmą, neviltį ir beprasmybę. Užtektų tik kartą pamatyti šias akis ir išsyk paaiškėtų, apie ką kalbu. Rankos randuotos – nuo riešo iki alkūnės galybė randų: vieni gilesni, kiti paviršiniai, randas ant rando. Būta daug skausmo akimirkų, kai pjaustėsi, idant fizinis skausmas nustelbtų emocinį. Ir sugniaužti kumščiai...

Tai pirmiausia matau atėjusi už spygliuotų pataisos namų sienų į susitikimą su Edgaru, net pataisos namuose pasižymėjusiu problemišku elgesiu. Tada pradedame pokalbį. Pirmiausia ginasi, nepasitiki, nenori pasakoti apie save, bando slėptis už paprastų frazių ir kalbėti tai, ką kiti norėtų girdėti.

Po keleto susitikimų susidarau įspūdį, kad šis jaunuolis labai piktas. Už ką jis pyksta? Ant ko? Galbūt ant tėvų, kurių gerai neprisimena: tėvas visą gyvenimą praleido pataisos namuose, namie pasirodydavo epizodiškai, o paskui vėl dingdavo. Būdamas namie Edgarui jis nėra nieko asmeniško pasakęs, tik nuvydavo nuo savęs it pasimetusį kačiuką. Nelabai vaikas ir suvokė, kad tai jo tėvas. Girdėjo, kad jis pasikorė paskutinį kartą išleistas į laisvę.

Mama labai gėrė ir gimdė vieną vaiką po kito; jų daug, visų net nežino. Pats augo tai pas močiutę, tai pas tetą. Buvo auklėjamas labai griežtai: vytelėmis, diržu, laidais. Kaip kada, nežino už ką, niekad nesuprato, kaip jis turi elgtis. Teištaria: „Buvau giminei gėdą darantis benkartas.“

Viskas pablogėjo, kai, norėdamas pas mamą, pradėjo bėgti iš globėjų namų. Vėliau sekė moralizavimai ir bandymai jį pamokyti, o jis tik tolo nuo visų į savo vienišo, niekad nemylėto vaiko pasaulį. Ir pats nebandė nieko mylėti, aplink matė tik grėsmę. Dar vėliau – niekam neparankaus ir nereikalingo vaiko mėtymas iš vienos įstaigos į kitą. Kalba sukryžiavęs rankas, tai sugniauždamas, tai atleisdamas kumščius. Jis nenori galvoti ar planuoti, kas bus, nemato perspektyvos ir dėl ko stengtis. Kalbėdamas pyksta ir ant savęs, kad gimė.

Tokie išgyvenimai slepiasi už sportiškai tvirto kūno, gan atžagaraus elgesio, griežtoko tono, susikurtos storos gynybinės sienos, pro kurią prasibrovus kiekvienas ištartas nuoširdus žodis alsuoja vidiniu, neišmatuojamu vienišumo skausmu.

Šiandien taip pat yra vaikų, kurie išgyvena panašias situacijas, ir tikėtina, kad ateityje jie bus edgarais. Tokie gyvenimai yra rezultatas to, kad tam tikru metu kažkas nebuvo atlikta. Šie vaikai šeimose negauna svarbiausių dalykų, yra vis mėtomi ir nemylimi. Tuomet kyla pyktis ir noras keršyti visuomenei.

O visuomenė? Ar ji neteisi pykdama ant jauno, sveiko dvidešimtmečio, trečią kartą patenkančio į pataisos namus, prieš tai pabuvusio nepilnamečių kolonijoje, berniukų socializacijos centre, pasižymėjusio agresyvumu mokykloje, gerai pažįstamo bijantiems jį gatvėje sutikti kaimynams. Jis nuolat piktas ir pasirengęs veltis į konfliktus, daugybę kartų vagiliavęs ir plėšikavęs. O juk jaunas ir sveikas, tad kodėl neina dirbti? Kodėl tik kenkia visiems aplink? Kodėl jis bus laikomas pataisos namuose, kai senoliai tuo metu skursta vieniši ir neprižiūrėti? Išties, taip žiūrint – viskas aišku: sėjantis aplink save tik nesantaiką, kenkiantis, priešiškas asmuo daugeliui yra tik problema.

Mes, Carito socialiniai darbuotojai, bandome atkurti bent mažą pusiausvyrą tarp šių dviejų pasaulių, nes nei viena šalis nėra iki galo teisi, yra įstrigusi savo suvokime. Kuria linkme sukame toliau? Žinoma, galime Edgarą mėtyti iš vienų pataisos namų į kitus, vėliau į trečius. Ir taip be galo arba su skaudžia pabaiga. Ir galima sakyti, kad jis pats renkasi tokį gyvenimą. Bet ar mes tikrai galėsime nuoširdžiai pripažinti, kad šiam žmogui niekuo negalėjome padėti? Ar tikrai negalėjome bent pabandyti nutraukti tą pykčio ratą?

Kaip būtų smagu, jei sugebėtume tą „užribio zoną“ padaryti prieinamą, jei sugebėtume nueiti pas juos, o jie pajėgtų ateiti pas mus. Be pykčio, bandant suprasti. Kaip būtų smagu, jei būtume taikdariai, o ne pykčio kurstytojai. Ateik, pamatyk, pažink – savanoriauk.

Lietuvos Caritas,

Papilio g. 5, Kaunas

Tel. 8 646 47 157

El. p. caritas.reintegracija@gmail.com


NAUJAUSIAS NUMERIS
SPECIALUSIS 2020 m. balandis

Artuma - artuma202004 spec numeris vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22