Jausmai ir emocijos, t. y. aistros, nudažo mūsų gyvenimą įvairiausiomis – tiek šviesiomis, tiek tamsiomis – spalvomis. Mes pykstame ir liūdime, džiaugiamės ir bijome. Ką daryti su šiais jausmais, kad jie negriautų mūsų ir mūsų šeimų, netaptų mūsų priešais, bet, atvirkščiai, būtų mūsų sąjungininkais, klausiame Nijolės LIOBIKIENĖS – socialinių mokslų daktarės ir šeimų konsultantės.
– „Santuokoje svarbi vieta tenka troškimams, jausmams, emocijoms – tam, ką klasikai vadino ‘aistromis’“ (Amoris laetitia 143). Taigi, pirmiausia ir pakalbėkime apie tai, kas yra jausmai, emocijos.
– Jausmai ir emocijos yra susiję, bet ne visiškai tapatūs. Emocijos – staiga kylanti reakcija į tam tikrus reiškinius. Jausmai yra žmogaus santykio su tikrove – asmenimis, daiktais, aplinka – išgyvenimas. Jausmuose galima atpažinti susipynusias įvairias emocijas. Jausmai, emocijos yra kiekvieno žmogaus asmenybės dalis.
Pagrindinės emocijos yra keturios: pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas. Jos padeda išlikti aplinkoje. Pavyzdžiui, pyktis – tai signalas apie fizinę ar psichologinę grėsmę; baimė skatina būti dėmesingus, pasirengti galimiems netikėtumams; liūdesys padeda išgyventi praradimo jausmą; o džiaugsmas leidžia atsipalaiduoti, išgyventi laimingas akimirkas, jaustis, kad asmeniniai poreikiai patenkinti.
Jei žmogus nieko nejaučia, nereaguoja, jam kažkas blogai, kažkas atsitikę, reikia pagalbos. Kiekvienas žmogus turėtų sugebėti savo emocijas atpažinti ir įvardyti, tinkamai reaguoti ir suvaldyti. Šie elementai sudaro „emocinio raštingumo“ pradmenis. Bėda ta, kad daugelis žmonių yra „emociškai neraštingi“. Labai svarbu jausmus priimti, nes nepriimamas jausmas mus veikia destruktyviai. Įsivaizduokime, kad mes nepriimame ar prieš nosį užtrenkiame duris į namus grįžusiam šeimos nariui. Žinoma, jis stengsis įeiti, belsis, veršis pro langą, nes norės pasikalbėti. Panašiai ir jausmai, kurie galiausiai nusėda į mūsų pasąmonę, ir tada nebegalime numatyti nepriimtų jausmų padarinių.
Toliau labai svarbu tuos jausmus įvardyti ir išreikšti. Nepriimti, perkelti ar nuslopinti jausmai ilgainiui gali sutrikdyti mūsų asmenybę. Jei jaučiame vienokius jausmus, o vaidiname visai ką kita – kiek galima tai atlaikyti? Kenčia aplinka, bendravimas. Pavyzdžiui, mažas vaikas neskiria, kur jis, o kur mama. Jis mamai gnybia, kanda, ją muša. Jei mama laikosi nuostatos, kad ji turi visada būti laiminga ir linksma, ir sako vaikui šypsodamasi: „Nedaryk taip!“, ji perduoda žinią, kad jai patinka, kai ją gnaibo, muša, kad gnaibyti ir kandžiotis yra gerai. Kokią žinią perduodame šeimoje, jei sakome sunkius dalykus šypsodamiesi ar vaidindami laimingus?
– Tikrai ne kartą esu girdėjusi, kad pykti yra blogai, kad pykti yra nuodėmė. Tačiau Laiške efeziečiams sakoma: „Rūstaudami nenusidėkite!“ (Ef 4, 26). Apaštalas Paulius nesako: „Nerūstaukite“, bet „rūstaudami nenusidėkite“. Kodėl?
– Visi mūsų jausmai nėra nei geri, nei blogi. Jausmai nėra moraliai vertintini. Visus jausmus turime priimti ir tinkamu būdu bei laiku išreikšti. Pyktis yra geras dalykas. Kaip galiu nepykti, jei kitas žmogus nesilaiko susitarimų? Šiuo atveju pyktis yra adekvatus jausmas šioje situacijoje. Svarbu ne ką mes jaučiame, o ką mes darome supykę. Supykus galima nuveikti daug gerų darbų: išvalyti langus, išplauti grindis... Tačiau jei trankome durimis, daužome indus, rėkiame, mušame, grasiname – tai tikrai elgiamės blogai, nuodėmingai.
Tačiau ir „geri“ jausmai kartais gali būti blogis. Pavyzdžiui, noriu būti tokia gera, kad negaliu žmogui pasakyti tiesos. Ar tai tikrai gėris? Ar tikrai gerai, kai mama, norėdama būti labai gera savo paaugliams, leidžia jiems gerti alkoholį per kurio nors vaiko gimtadienį? Ar tikrai džiaugtis, kai kaimyno tvartas dega, yra gėris? O džiaugsmas, kad puikiai atkeršijai? Kaip matome, „geri“ jausmai taip pat gali būti blogis. Nepamirškime, kad Jėzus taip pat ne tik pyko, bet ir išvartė prekiautojų stalus. Jis nebuvo malonus fariziejams.
– Man labai įsiminė citata iš Gary Chapmano knygos Santykių keliai ir klystkeliai: „Pyktis kyla viduje, kai suvokiate, kad su jumis ar kuo nors kitu pasielgiama neteisingai. Šitai rodo, kad jums rūpi dorumas ir teisingumas. Pyktis nėra blogis. Biblijoje apie Dievą sakoma, kad jis kasdien pyksta ant nedorėlių (Ps 7, 12). Jėzus, likus kelioms valandoms iki kryžiaus, „pradėjo liūdėti ir sielvartauti“ (Mt 26, 37), bet neleido liūdesiui valdyti Jo elgesio. Neigiamos emocijos nėra nuodėmingos. Jos tik rodo, kad esame žmonės ir, susidūrę su tam tikromis gyvenimo situacijomis, jaučiamės prislėgti ir liūdni. Svarbu tik neleisti, kad neigiamos emocijos pastūmėtų jus blogai elgtis.“ Kaip tuos jausmus valdyti? Kur juos dėti?
– Gebėjimas atpažinti, įvardyti ir tinkamai išreikšti savo jausmus labai susijęs su auklėjimu. Manau, kad tai viso gyvenimo darbas pačiam mokytis ir ypač vaikus to mokyti (tai yra jų emocinio intelekto ugdymas). Kai atpažįsti savo jausmus, gali mokytis atpažinti ir kitų, o tai yra empatija. Jei nesi empatiškas, neatpažįsti nuotaikų, kitų žmonių jausmų – sunku bendrauti. To turėtume mokyti savo vaikus. Nesakyti jiems: „Nepyk“ arba: „Pykti negalima“, bet aiškinti: „Suprantu, kad tau pikta, bet negali daužyti indų, mušti brolio ar sesės, garsiai rėkti, keiktis. Gali papasakoti man, kad pyksti, gali patrypti kojomis, pabėgioti aplink namą, padaužyti kamuolį. Gali pasakyti tam, ant kurio pyksti, už ką pyksti.“ Dažnai mes sakome draudimus, bet nepasiūlome vaikams, kaip galima elgtis.
– O dabar pakalbėkime apie geras emocijas, kurios gali būti blogos. Pavyzdžiui, Onutė yra pavyzdinga ištekėjusi moteris. Taip jau atsitinka, kad ji įsimyli savo bendradarbį ir visaip bando savo jausmus neigti. Jausmai, žinoma, auga. Ką jai su jais daryti?
– Onutė yra gyvas žmogus, todėl gali ir įsimylėti. Neigdama savo jausmus, ji tarsi bando rankomis išlaikyti verdančio puodo dangtį. Puodas verda ir garuoja, ir dangčio išlaikyti jai nepavyks, o ir rankas gali nusiplikyti...
Onutei reikėtų įsivardyti savo jausmus bendradarbiui ir atsakyti sau į klausimus: kodėl man kyla toks jausmas, kuo šis žmogus mane traukia, kokie šio žmogaus bruožai, elgesys man atrodo tokie žavūs? Kaip šie jausmai susiję su mano santykiu su vyru? Gal įsimylėjau todėl, kad noriu „bausti“ savo vyrą arba trokštu dėmesio, kurio jis man nerodo, o gal yra kitų priežasčių? Kaip būtų galima santykius su vyru atnaujinti ar pagerinti? Kiek atvirai ji su vyru pasikalba? Kodėl ji nebemato savo vyro gerųjų savybių, o kito žmogaus savybės atrodo tokios žavios? Reikėtų pagalvoti ir apie bendradarbį. Gal galima rečiau su juo susitikti? Gal reikėtų pasikalbėti su šeimos konsultantu? Įsimylėti nėra nuodėmė. Svarbu, ką darysi su tuo įsimylėjimu... Žodžiu, pripažinus ir išnagrinėjus jausmus, tenka su jais tvarkytis vadovaujantis išmintimi, o tai jau dorybė, vadinasi – dvasinė kategorija...
Meilė skiriasi nuo įsimylėjimo, nes įsimylėjimas tikrai remiasi jausmais. Jei meilė remtųsi jausmais, tai ji greit išblėstų. Jausmai nėra pastovūs ir nuo mūsų nepriklauso. Įsimylime mes taip pat ne tą, kurį norėtume, ir ne tada, kada norėtume. O meilė – valios aktas. Tai mūsų pasiryžimas, įsipareigojimas būti kartu, padėti vienas kitam „džiaugsme ir varge“. Meilė vadovaujasi ne tik jausmais, bet ir protu, dvasinėmis vertybėmis. Meilė dažnai prasideda įsimylėjimu, bet toliau perauga į draugystę, kai jaunuoliai mokosi dalytis jausmais, išgyvenimais, žiniomis ir materialiomis gėrybėmis. Meilė gali prasidėti tada, kai baigiasi įsimylėjimas arba įsimylėjimas neperauga į meilę.
Beje, Onutė su vyru turėtų gerai pagalvoti, kas atsitiko, kad tarp jų pradėjo dominuoti kitas. Čia paprastai yra abipusė kaltė. Jeigu Onutės vyras pakankamai brandus, ji gali pasikalbėti apie savo jausmus su juo. Pažįstu žmonių, kurie yra taip pasielgę, ir jų jausmai su ta pačia prisipažinimo minute ėmė ir užgeso, t. y. įsimylėjimas dingo, liko tik meilė antrajai pusei. Tačiau nesiūlyčiau to daryti visiems, nes priimti tokią žinią reikia tam tikros brandos.
– Išvada būtų tokia, kad emocijas ir instinktus būtina ugdyti?
– Gyvenimas yra kelionė, kurioje žmogus kuria santykius su kitais žmonėmis mokydamasis valdyti save – savo emocijas, instinktus. Krikščioniškoje tradicijoje tai vadinama dorybių ugdymu. Gal kalbu viduramžiškai, bet dorybes reikia ugdyti. Kas tai yra emocijos? Kažko labai noriu? Manau, kad reikia mokytis palaukti, pakentėti, nes gyvenime tenka pakentėti. Pavyzdžiui, penktadieniais galima kažko atsisakyti, ugdyti valią. Man regis, kad ugdymas pamirštamas, atrodo, kad svarbiausia – žinios. Taigi nepasitenkinimą reikia mokytis suvaldyti, aistras – išlaukti, iškentėti. Žmogus nėra pašauktas žeisti kitų, todėl išlaukti, pakentėti, susivaldyti yra labai svarbu.
