Dabar jau Druskininkams priklausančioje Ratnyčios gyvenvietėje Šv. Baltramiejaus bažnytėlė stovi nuo XVII amžiaus, nors ir degusi, bet vis gražiau atstatoma, restauruojama. Ji nuo seno garsėjo kaip lietuviškas liturgines tradicijas sauganti stipri bendruomenė. Šiandien, savojo klebono kunigo Algirdo Šimkaus apkabinta ir atgręžta į Jėzaus veidą, bendruomenė džiaugiasi išgyvenanti patį geriausią laiką. Kalbamės su vieną saulėtą sekmadienį po Mišių į parapijos namus susirinkusiais parapijiečiais: Renata, Rūta, Irena, Gitana, Giedre, Sondra, Egle ir kun. Algiu.
Priimanti bendruomenė
Renata: Klebonas Algis „suviliojo“ mane į šią bažnyčią. Turėjau sunkią operaciją, paskui – vyro mirtis, tada vėl operacija, ir gydantis sanatorijoje atveža man klebonas Švenčiausiąjį Sakramentą. Jau buvau pradėjusi vaikščioti, o jis klausia, gal norėčiau į bažnyčią, galėtų mane paimti. Man tai buvo tik svajonė. Ir tris sekmadienius atveždavo į bažnyčią pats kunigas: įsideda ramentus ir atveža. Žinot, kokia man buvo laimė po visų skausmų ir nelaimių vėl pamatyti šviesius veidus, dalyvauti Mišiose! Esu labai dėkinga šiai parapijai, nes visi žmonės čia taip šiltai kitą priima.
Rūta: Mane žavi šios bažnyčios paprastumas, kuklumas, be pompastikos, be teatrališkumo. Ir man atrodo, kad čia gyvena Dievas, nes kur daug blizgesio, paradiškumo, ten mažai Dievo. Klebonas stengiasi labai paprastai, aiškiai bendrauti su žmonėmis, patraukia tikru žmogiškumu, o ir patys žmonės čia geri. Mūsų bažnyčios pagrindas – pagyvenusios moterėlės, senos parapijietės mums visiems yra tikro tikėjimo pavyzdys.
Bendrystė kavinėje po sekmadienio Mišių
Klebonas Algis: Nuo vasario 16 d. buvo sugalvota, kad sekmadieniais po Mišių yra nemandagu tiesiog išsiskirstyti namo, tad reikia mums parapijos namuose turėti kavinę-arbatinę-pyraginę. Giedrė yra šios iniciatyvos „dūšia“, sukviečianti žmones ir stebinti, kad nepristigtume ko, kad neliktų nė vienas nepastebėtas ar nuskriaustas. Dar pati šių susitikimų pradžia, parapijos kavinė dar nelūžta nuo žmonių gausos, bet stengiamasi puoselėti tokį susitikimų ir bendrystės laiką.
Giedrė: Bažnyčioje atsiradau netyčia. Nors nebuvau krikščioniškai auklėjama, į bažnyčią nevaikščiojau, bet rytais visada melsdavausi su maldaknyge. Sūnui pradėjus lankyti pasiruošimo Sutvirtinimo sakramentui grupę, atradau, kad bažnyčioje yra bendruomenė, vienybė tarp žmonių, kunigas – visus globojantis nuoširdus žmogus, toks pats, kaip mes. Prisijungusi prie bendruomenės iškart gavau įpareigojimą – organizuoti sekmadieniais kavinę. Moterys atsineša savo keptų ar nupirktų vaišių, dalinamės. Kviečiu ir jaunus žmones prisijungti.
Vaikai bendruomenėje
Klebonas Algis: Mūsų parapijoje bruzdantys Džiugučiai – tai vaikų dienos centras, įsikūręs parapijos namuose pačios bendruomenės iniciatyva. „Ant popieriaus“ yra 42 nariai nuo parengiamosios klasės iki dvyliktos, pagal galimybes ateina beveik kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį, o sekmadienį jie susirenka giedoti per jaunimo ir vaikų Mišias.
Eglė: Mūsų vargonininkas Algis, atėjęs darbuotis į šią bažnyčią, šio centro vaikams pasiūlė krikščioniško roko pakraipą. Vaikai užsidegę ėmė giedoti šlovinimo giesmes. Jau išdrįsta giedoti ir per mikrofoną, yra dvi gitaros, kanklės, saksofonas, džembė, kajonas. O ir patys susineša savo instrumentus, vargonininkas yra profesionalus muzikas, jis aranžuoja, pritaiko giesmes instrumentams. Vaikai apimti azarto šlovina įspūdingai. Pernai vasarą buvo pakviesti į Širvintų atlaidus muzikuoti.
Irena: Į Džiugučių dienos centrą susirenka skirtingo amžiaus vaikai, todėl vieni kitus gali prižiūrėti: veiklose vyresnieji padeda mažesniems, o mažesnieji irgi turi įvairių atsakomybių. Koordinuojančios šią veiklą moterys pasiūlo vaikams įvairių užsiėmimų ir prie bažnyčios: kviečia į talkas, riša verbas, žaidžia įvairius žaidimus. Šiais metais ši veikla atšventė vienuoliktuosius gyvavimo metus.
Gitana:Esu viena iš parapijos katechečių. Vaikai galėdami rinktis, be prievartos, kviečiami ruoštis Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui. Nededame jokių antspaudukų, neskaičiuojame, bet sekmadieniais bažnyčioje ateina šeimos su vaikais. Šiais metais Komunijai ruošiasi 95 vaikai, o Sutvirtinimui 49. Aš dirbu tik su vaikais, o klebonas su vaikų tėveliais, ir įvedė tokią tradiciją: trečiadieniais vaikų šeimos paeiliui grupelėmis susitinka pas kleboną vakarienės ir su jomis bendrauja, susipažįsta. Šeimos džiaugiasi šia tradicija. Užuot atvežę vaiką prie bažnyčios ir paleidę kaip į būrelį, sekmadieniais tėveliai eina į Mišias kartu.
Vaikų vietelė bažnyčioje
Rūta: Vaikų vietelė bažnyčioje atsirado klebono dėka. Seniau mažieji sėdėdavo tėvams ant kelių arba sukdavosi aplink jų kojas, o dabar gali laisvai žaisti, netrukdo nei mums, nei tėvams. Vaikams yra žaidimų ir žaisliukų. Kartais jie nuropoja ir iki altoriaus, tada po Komunijos klebonas juos paima ant rankų ir pasisodina ant kelių padėkos maldai. Niekam netrukdo!
Klebonas Algis: Tarp altoriaus ir suolų mūsų bažnyčioje yra didelė erdvė, tad joje padarėme vaikų kampą. Kai prieš porą metų atvažiavau, zakristijonas pasiūlė prie įėjimo atitverti stikline siena ir įrengti vaikų kampelį. Man tai atrodė panašu į zoologijos sodą, kuriame laikomi pavojingi žvėrys. Be to, tokios stiklinės sienos nepigiai kainuoja. Tada pasiūliau nusipirkti kiliminės dangos, staliukus su kėdutėmis, spinteles žaislams ir pastatyti šalia altoriaus. Zakristijonas nusistebėjo: „O jei vaikai triukšmaus?“ O tai tos babos, kurios per Mišias netriukšmauja, tai jau jos daugiau nusipelno? Juk vaikas – gyvas organizmas, tegu triukšmauja. Praėjusį sekmadienį vaikų kampelis buvo ypač triukšmingas, ir pastebėjau, kad ne visiems žmonėms tai prie širdies. Galvoju, ką čia pabaigoje pasakyti, kad tikintieji neišsineštų prasto jausmo. Prieš palaiminimą sakau: „Matote, koks vaikų kampelis šiandien? O žinote kodėl? Jėzus liepė skaityti laiko ženklus, tai reiškia, kad mūsų parapija yra gyva – pilna vaikų, pilna gyvybės.“
Aukštutinis bendruomenės kambarys
Renata: Parapijos namuose turime ypatingą kambarį – tai mūsų aukštutinis kambarys. Čia susirinkę į Mišias mes išgyvename šilumą ir dvasinį artumą. Manau, ne tik erdvė sukuria jaukumą, bet ir mūsų klebonas – meilės artimui pavyzdys. Tai, kas klebono sugalvota, kas pasiūlyta, padaryta, tampa pačiu teisingiausiu sprendimu. Tame kambaryje yra didžiulis stalas ir aplink stalą pasieniais sudėlioti minkšti krėslai. Kai kalbam Tėve mūsų visi aplink tą stalą stovėdami, sukibę rankomis ir su klebonu, išgyvename nuoširdžią šeimos maldą. Man atrodo, kad būtent taip galėjo melstis pirmieji krikščionys.
Irena: Akivaizdu, kad visa bendruomenė yra atšilusi, artimesni tarpusavio santykiai nei seniau. Šiandien prisėdau prieš Mišias prie pažįstamos ir ji mane iškart užkalbino: „Taip jauku, taip justi šiluma bažnyčioje – ir viskas priklauso nuo klebono!“ Dievas mums atsiuntė šį žmogų, kad mus suvienytų. Tai rodo regimi ženklai: ir vaiką tėviškai pakels ant rankų, po Mišių prieis, pašnekins vyresnius, su kažkuo kokį reikalą aptars, kažkam nusišypsos – iškart gyvybė ir artimas ryšys...
Rūta: O jei į Mišias ateina sunkiai vaikštantis žmogus, tai jam į suolą pats atneša Komuniją. Žinau kunigų, kurie tik su jaunimu bendrauja, bet juk ir mes, vyresni, norim artumo, dėmesio, norim dalyvauti veiklose.
Veiklų įvairovė parapijoje
Klebonas Algis: Pernai remontavom bažnyčią, ir darbų metu suolai apdulkėdavo, kaip ant jų sėdėsi vakare pamaldose. Tad buvo įsteigta „Kibiro ir skuduro“ draugija – susirinkdavo gausingas narių būrys, noriai nušluostydavęs dulkes, kad būtų galima melstis. Turime nepopierinę Gyvojo rožančiaus draugiją, prieš kiekvienas Mišias pusę valandos anksčiau susirenka „smogiamoji“ grupė ir meldžiasi. Tad jų dėka visi esame apmelsti ir išlaikomi tos rožinio maldos. Turim pal. Jurgio Matulaičio draugiją, kurios dalyviai studijuoja jo raštus, mėgina įsikirsti, kaip mums šiandien šis palaimintasis gali pagelbėti. Veikia maldų už kunigus grupelė, tai todėl man bepigu gerai gyventi, puikiai atrodyti ir klestėti, kai prižiūrima, kad Bažnyčioje nepritrūktų nei kunigų, nei pašaukimų. Esame prabangi parapija, nes pas mus Mišios švenčiamos kasdien, ir yra puiki „fronto linija“. Paprastomis dienomis meldžiamės parapijos namuose, mat žiemos metu bažnyčioje šalta, o atšilus orams į ją vėl grįšime.
Paskutinį mėnesio antradienį ateina gan nemažai žmonių su negalia iš bendrijos „Viltis“, visi šalia susispaudę, bet nerodo jokio nepasitenkinimo, ir tai leidžia pajusti, kad Bažnyčia yra visai ne skulptūros ar paveikslai, bet žmonės, bendruomenė, kurioje priimamas kiekvienas.
Renata: O pamenate Sekmines? Kai klebonas po Mišių mus kvietė nusileisti prie Ratnyčios upelio ir mums buvo priraugęs šašlykų? Ten yra laužavietė, kūrėm laužą, visi kepėm ir valgėm, bendravom. Ir mūsų močiutės iš pradžių nenorėjusios nusileisti į pakalnę, klebono pakviestos asmeniškai pamažu atėjo ir sutūpė aplink laužą.
Klebonas Algis: Toks Sekminių šventimas galėtų tapti mūsų bendruomenės kasmetinė tradicija.
Adoracijos ketvirtadienis
Sondra: Du labai didelius pliusus dedu mūsų bažnyčiai. Man labai patinka, kai klebonas gieda pats psalmę, ir kitas labai svarbus dalykas – tai ketvirtadienių adoracijos. Pusę valandos per savaitę pabūnam arčiau Dievo. Ir tuomet į mano triukšmą nusileidžia tyla ir ramybė. Ateini piktas ir pavargęs, o išeini geras.
Renata: Nėra skubos, kai aukojamos Mišios. Ir adoracijos metu mes ne vieni adoruojame, o kartu su klebonu, jis mums pavyzdys. Neskuba bėgti kitur vos pareigą atlikęs, būna kartu.
Klebonas Algis: Va, dėl adoracijos – tai pasakysiu, kaip Dievas veikia. Mano antrą dieną Ratnyčios parapijoje ateina toks gimines lankantis žmogus ir klausia: „Klebone, kada pas jus būna adoracija?“ Aš akimirksniu paleidau savo kompe paiešką ir sakau: „Ketvirtadieniais po Mišių pusę valandos.“ Ir taip nuo antros mano savaitės šioje parapijoje prasidėjo adoracija. Aišku, būna adoruojant, kad kokia baba per garsiai šnopuoja, kažkas pusbalsiu meldžiasi, kažkas krebžda, bet mane dažnai apninka toks jausmas, kad dabar prie Švenčiausiojo pats Jėzus cementuoja mus, daro iš mūsų bendruomenę, parapiją. Ir nuostabu, kad ketvirtadieniais daug daugiau būna žmonių bažnyčioje, nes žino, kad bus adoracija. Jei Jėzui netrukdai iš mūsų pavienių žmonių burti bendruomenę, tai Jis tai puikiai daro.
Kai vadovauja pats Jėzus
Klebonas Algis: Mūsų parapijai vadovauja Jėzus, aš jam sudarau galimybę vadovauti tiesioginiu būdu. Dvidešimt trečius metus esu kunigas, bet klebonu – pirmą kartą, nes vis buvau vikaras, kapelionas ir pan. Todėl čia atėjęs visko pradėjau mokytis iš naujo, su viskuo turiu susipažinti, pačiupinėti. Ir melsdavausi: Jėzau, iš tiesų, tai tu čia esi klebonas, aš esu tik patarnautojas. Bažnyčia yra bendruomenė, tuo ji ir turi tapti. Aš pažįstu kiekvieną, žinau vardus, žinau, kuo kiekvienas gyvena. Jei matau pažįstamą susirūpinusį žmogų, tai galiu prieiti ir klausti: gal nutiko bėda? Gal galime bendromis jėgomis ką nors padaryti, kad veidas būtų giedresnis? Man nepatinka, kai bažnyčia tampa pramogų centru, bet baisiau, kai tampa socialinių paslaugų įstaiga, nes toks pavojus irgi yra. Nereikia per daug susikoncentruoti, kad viskas turi būti tik šitaip ir ne kitaip.
Išskirtinis bendruomenės ženklas
Giedrė: Išskirtinis Ratnyčios šv. Baltramiejaus vardo parapijos ženklas tas, kad pas mus vaikai yra laiminami su „įjungimu“: kryžiaus ženklą pirštu pažymi kaktoje, o paspausdamas nosies galiuką palaiminimą „įjungi“. Oi, kaip vaikai tai mėgsta, labai džiaugiasi. Ir tikrai palaiminimas „įsijungia“, vaiko veide iškart pamatai.
Klebonas Algis: Viešpats mus laimina kasdien, kad taptume palaiminimu kitiems. Mėginau paaiškinti žmonėms, kaip palaiminimas veikia. Jei man atrodo, kad sandėliuke turiu stiklainį puikios vyšnių uogienės ir kol ją atidaręs nepradedu dalintis su kitais, negaliu pajusti tikrojo uogienės skonio. Taip ir palaiminimas: kol mes juo nepradedame dalintis su kitais, tai atrodo, kad mes patys esame jo negavę. Mes tampame palaiminimu tik tuomet, kai laiminame kitus ir tuo dalijamės.
Mus veikia patirtys, kurias atsinešame. Daug patirties atsinešiau iš kapeliono darbo Santaros ligoninėje. Sykį atėjau pas močiutę, kuriai sesutė statė lašinę, o močiutė sako: „Kunige, ar galite nueiti pas ligoninės direktorių ir pasakyti, kad nereikia leisti pinigų brangioms operacijoms, vaistams ir procedūroms. Mums užtenka, kai sesutė ateina ir pasisveikina, paklausia, kaip miegojome, paglosto rankelę ir nusišypso. To mums pakanka. Tai yra pagrindinis vaistas.“ Ta sesutė nėra girdėjusi geresnio komplimento, gražesnio įvertinimo. Mane irgi tai veikia parapijoje, čia nebūtina kurti socialines, kultūrines, pramogines, teologines programas, reikia būti su žmonėmis ir būti žmogumi. Taškas. Amen.
Kalbėdamasi su Ratnyčios šv. Baltramiejaus parapijiečiais tirpau nuo jų nuoširdumo ir gerumo ir dėkojau už susitikimą, kuris įkvepia gyventi ir džiaugtis bendruomenės patirtimi.
