Ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS
Kartą pažįstamam kunigui užsukus pas pal. Teofilių Matulionį į Šeduvą, kalba, atrodo, pakrypo apie bičiulius, apie tai, kaip gera prisiminti, nuvažiuoti, pakalbėti. Tada arkivyskupas Teofilius tarstelėjo: Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti.
Buvo 1962-ųjų liepos 1-oji. Toli iki arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos. Byla vos vos prasidėjusi. Nenuostabu, kad svečias nesusigaudė ir paklausė: O kur? – Marijampolėj jo kūnas palaidotas, – atsakė arkivyskupas Teofilius. Ir tęsė: Buvo toks stebuklas. Kada arkivyskupo kūnas dar buvo po bazilika (Kauno arkikatedra; aut. past.), viena moteris beveik visai buvo nusipjovusi pirštą ir ten nuėjo prie bazilikos, pasimeldė, ranką įkišo per išmuštą langą ir pirštas prigijo, suaugo, o daktarai norėjo pjauti.
Už tai, kad šis „šventųjų bendravimo“ epizodėlis išliko – ačiū „kruopščiajai“ KGB, arkivysk. Teofiliaus bute Šeduvoje įrengusiai pasiklausymo aparatūrą ir stenografavusiai kiekvieną jo pokalbį.
Taigi. Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti. Įrodymų, kad jiedu buvo susitikę, neturime. Nebent vieną t. Pranciškaus Būčio laišką t. Jurgiui, iš kurio matyti, kad Šv. Kotrynos bažnyčios kunigo Matulionio pavardė abiem gerai pažįstama. Ir dar – abu tuo pat metu studijavo (1895–1899), o vėliau gyveno ir dirbo (1909–1911) Peterburge. Įdomiai sutampa, kad šiemet, kai švenčiame Matulionio beatifikaciją, minime ir Matulaičio beatifikacijos 30-metį (datas skiria vos dvi dienos!).
Nuskambėjus Romoje šv. Jono Pauliaus II žodžiams, kad lietuvių tautos sūnus arkivyskupas Jurgis Matulaitis skelbiamas Katalikų Bažnyčios palaimintuoju, po poros dienų, 1987 m. liepos 1-ąją, karstas su jo palaikais Marijampolės (tuomet Kapsuko) bažnyčioje buvo iškeltas iš sarkofago į altorių.
žanginiame susitelkimo prieš padėkos šventę pamoksle liepos 11 d. toje pačioje Marijampolės (Kapsuko) bažnyčioje vysk. Juozas Žemaitis MIC (tada Šakių dekanas) ragino įsimąstyti į įvykio reikšmę ir svarbą:
Skelbdama kurį asmenį palaimintuoju ar šventuoju, Bažnyčia stato prieš akis tam tikro laikotarpio ar krašto žmonėms ypač artimą ir sektiną pavyzdį. <...>
Šventieji yra Dievo malonės ir gailestingumo įrankiai. Panašiai kaip Jėzus, jie „perėjo žemę gera darydami“. Vieni atvertė ištisas tautas, parodė kelią prie tikrojo Dievo, kiti globojo ir auklėjo benamius našlaičius, treti kūrė vienuolijas ir mokė sielas vidinio gyvenimo vienybėje su Dievu. Net patys kukliausi šventieji nušvietė savo aplinką kilnesnio gyvenimo pavyzdžiu, pažadino sielose ilgesį siekti Dievo artumo.
Dievas yra toks didis Menininkas, kuris gali sukurti nuostabiausius šventumo šedevrus pasinaudodamas menkiausiais įrankiais. Kai apaštalas Pilypas Natanaeliui pasakojo apie didį Mokytoją Jėzų iš Nazareto, tas atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 46).
Maldininkų minios prie Marijampolės bazilikos 1987 m. liepos 12 d.
Mes, lietuviai, gyvendami tarp didžiųjų tautų, irgi esame linkę nepasitikėti savimi. Ne vienas pasakome: „Kas gali būti gero iš tos mūsų Lietuvėlės?“ O kodėl ne? „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1, 52). Ar tai ne Visagalio Dievo dovana nuvargusiai mūsų tautai, tas naujas Palaimintasis? <...>
O dabar, brangieji, leiskite paklausti ar daugelis iš mūsų bus šventieji? Atsakymas tik vienas: visi privalome būti šventi. Dievas visus čia susirinkusius ir tuos, kurių čia nėra, kviečia: „Būkite šventi, nes aš, jūsų Viešpats Dievas, esu šventas“ (1 Kun 19, 12), o Kristus priduria: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškas Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Taigi, mūsų pareiga ir pašaukimas – šventumas.
Taip, tomis dienomis daugelis žinojo, jautė: Reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti. Reikia išgirsti, pamatyti, suprasti, išmelsti. Ir lankė. Minios. Kapsuko dekanas 1988 m. Katalikų kalendoriaus žinyno redakcijai rašė, kad liepos 12 d. Mišias koncelebravo 70 kunigų, Komuniją priėmė apie 12 000 tikinčiųjų, o miesto valdžios duomenimis, iškilmėse iš viso dalyvavo apie 40 000 žmonių. Tokia statistika. Bet juk po ja – veidai, balsai, maldos. Štai ses. Veronikos liudijimas:
Aušo sekmadienio rytas (1987 m. liepos 12 d.). <...> Iz. Laukaitytės gatve traukė maldininkai į bažnyčią. Seserys ties namu Nr. 6 (netoli bažnyčios) visus jaunuolius kvietė į palapinę. Kas neturėjo tautinių drabužių (bet dauguma turėjo, nes buvo informuoti), davėme savo. Taip aprengti ėjo prie šventoriaus vartelių, o ten juos sutikdavo kitos seserys, priimdavo ir statydavo į eilę, kad sudarytų visą ratą. Ir sudarė. Jaunimo buvo tiek, kad užteko sustoti dviem eilėmis apie bažnyčią ir gatvėje, kuria iš klebonijos prieš šv. Mišias buvo atvesti vyskupai ir kunigai su procesija. O žmonių buvo tiek, kad jų minia užpildė ne tik šventorių, bet visą plotą aplink ir dalį Bažnyčios bei Iz. Laukaitytės gatvių. Minioje, nors ir nedrąsiai, jau plevėsavo viena kita trispalvė (!). <...>
Pamokslą sakė vysk. Antanas Vaičius, atvykęs iš Romos, kur dalyvavo kaip atstovas, skelbiant Šventajam Tėvui garbingąjį Dievo tarną Jurgį palaimintuoju. <...> Visi su įdomumu ir susijaudinimu klausė, o po pamokslo ėmė ploti, nors tai neįprasta iki šiol buvo mūsų bažnyčiose (iš ses. Veronikos Beišytės MVS prisiminimų).
Maldininkų minios prie Marijampolės bazilikos 1987 m. liepos 12 d.
Taip, neįprasta. Bet ar įmanoma buvo susilaikyti, išgirdus vyskupą Vaičių, vadovavusį vos 17 žmonių delegacijai (tik tiek išleido sovietų valdžia) beatifikacijos iškilmėse Romoje, liudijant:
Šiandien mums, mūsų tautai, Lietuvos Katalikų Bažnyčiai didelė šventė: susirinkome padėkoti Dievui už palaimintuoju paskelbtą mūsų tautietį arkivysk. Jurgį Matulaitį. Šią žinią iš popiežiaus lūpų išgirdome šių metų birželio 28 d. Romoje, tad ir noriu pasidalyti tos įspūdingos kelionės ir iškilmės išgyvenimu. <...>
Bet svarbiausia iškilmė – popiežiaus šv. Mišios, kuriose jis palaimintuoju paskelbė Dievo Tarną arkivysk. Jurgį Matulaitį. Kai mes išsirikiavome procesijoje su popiežiumi eiti prie altoriaus, prie šv. Petro kapo, lietuvių choras užgiedojo: „Kaip pavasario žydinčioj šventėj / žydi Kristaus šviesi vėliava. / Su Tavim eina tautos gyventi, / su Tavim eis visa Lietuva.“
Mums įeinant į Baziliką, suskambo lietuviškas „Pulkim ant kelių“ ir buvo taip jautru, kad visų akyse blizgėjo džiaugsmo ašaros.
Palaimintojo paskelbimo valandą prisiminiau, kad popiežius, nuvykęs į kokią nors šalį, pirmiausia parpuola ant žemės ir pabučiuoja to krašto žemę. Aš tą valandėlę pajutau, kad reikia ir man pačiam panašiai padaryti visų jūsų vardu – vyskupų, valdytojų, kunigų, tikinčiųjų, jaunimo, vaikučių vardu – padėkoti Šventajam Tėvui ir pabučiuoti jo kojas. Ir taip padariau, nors rizikuodamas būti nesuprastas. Bet įvyko priešingai – visi mane suprato. Ir aš išgirdau, kaip ploja tikintieji milžiniškoje Šv. Petro bazilikoje.
Tą birželio 28-ąją koncelebruoti šv. Mišių popiežius buvo pakvietęs visų Europos episkopatų atstovus. Kad visa Europa, kartu su mažute Lietuva, tuomet dar skendinčia sovietų imperijos jūroje, švęstų jos Krikšto jubiliejų ir jos palaimintąjį. Tikrai, reikėjo ploti, reikėjo verkti iš džiaugsmo. Taip ir buvo. Ir tądien Romoje, kai lietuviai po pamaldų šoko Šv. Petro aikštėje, ir liepos 12-ąją Marijampolėje:
Viskas atrodė kitaip, kaip paprastai. <...> O kai subangavo procesija, kai visi pasipylė iš bažnyčios ir netilpo šventoriuje, kai minia subangavo ne tik šventoriuje, bet ir aikštėje už šventoriaus, kai pamatėme nešant palaimintojo vėliavą, ašaros, džiaugsmo, laimės, susijaudinimo ašaros buvo ne tik mūsų seserų akyse.
Sausakimšoje aikštėje už šventoriaus jaunas vaikinas pradėjo giedoti Lietuvos himną. Tuoj suūžė minia, visi užsidegė meile Bažnyčiai ir Tėvynei, sugiedojo Tautos himną. Bažnyčioje ilgai netilo maldos ir giesmės.
Ilgai dar žmonės nesiskirstė, meldėsi. Mes nė svajote nesvajojom prieiti prie jo altoriaus. Jau iš vakaro žmonės nuo koplyčios pradžios iki altoriaus pradėjo eiti keliais. <...>
Po šv. Mišių mes trise dalijome žmonėms paveikslėlius su palaimintojo relikvijomis, jie buvo pagaminti mūsų seserų. <...> Truputį per daug išdalijome, dar turėjo jų likti (iš 10 000); daug turėjom dar kam duoti, daug kam dovanoti. Bet kas galėjo atsilaikyti prieš ištiestų rankų jūrą, kurios prašė ne pinigo, ne valgio, o šventojo relikvijų? <...>
Visa Lietuva sujudėjo, daug kas tik dabar pažino pal. Jurgį. Daug kur kunigai savo parapijose darė minėjimus, iškilmingai kabino paveikslus, kurie buvo mūsų išdalyti visoms parapijoms (iš ses. Beišytės MVS atsiminimų).
Šiandien, kai rašau šį tekstą, dar nežinome, kaip, kokiais žodžiais Bažnyčia pristatys mums naująjį palaimintąjį. Tačiau galime būti tikri, kad vienas žodis, kuris buvo ištartas pal. Jurgio beatifikacijoje, atskambės ir vėl – DOVANA. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius <...> yra ypatinga Dievo dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai. <...> Brangūs broliai ir sesės lietuviai! Šiandien Bažnyčia kreipiasi į jus Kristaus žodžiais iš Evangelijos: „Priimkite pranašą kaip pranašą, priimkite teisųjį kaip teisųjį“ (Mt 10, 41). <...> Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimu Kristuje per Krikštą (iš šv. Jono Pauliaus II pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių pamokslo).
Arkivyskupas Teofilius – taip pat ypatinga dovana. Bet dovana yra tada, kai ji naudojama, branginama, kitaip ji liks tik nereikšminga smulkmena ir neišsiskleis stebuklu.
Štai todėl reikia arkivyskupą Jurgį aplankyti – dabar, Marijampolėje vykstant pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 30-mečiui ir atlaidų aštuondieniui. Reikės ir kitais, ir dar kitais metais, ir ne tik per atlaidus.
