Gyvename visuomenėje, lyg ir priėmusioje bendruosius žmogaus orumo, žodžio, sąžinės ir tikėjimo laisvės principus; bet ar jie įgyvendinami? O gal tai priklauso ir nuo Bažnyčios, nuo mūsų pačių, katalikų, – kiek patys sugebame būti pasaulio šviesa ir žemės druska?.. Apie tai mintimis pasidalyti paprašėme kardinolą Audrį Juozą BAČKĮ. Nuoširdžiai dėkojame kardinolui, sukaupusiam ypatingą Bažnyčios ganytojo patirtį, už atvirumą, dovanojamą Artumos skaitytojams šiame pokalbyje, kuriame, be kita, tarp eilučių – ir stiprus klausimas: kodėl tiek mažai gerų, sąžiningų katalikų eina į politiką? Ar ji būtinai turi būti tik „nešvari“, kai net popiežius Pranciškus sako: tai artimo meilės, gailestingumo darbas, šventas darbas... O ar išvis norime būti šventi ir ką tai pakeistų Bažnyčioje ir visuomenėje?
– Jūs turite didžiulę Bažnyčios ir valstybės santykių derinimo patirtį diplomatinėje Vatikano tarnyboje. Kodėl Jūs pirmiausia pasukote būtent šia kryptimi tarnauti Bažnyčioje?
– Aš visada tarnavau Bažnyčiai, kuri yra išganymo sakramentas. Bažnyčios misija pirmiausia yra skelbti Evangeliją, Tiesą, supažindinti su Jėzumi – mūsų Gelbėtoju, padėti suprasti žmogaus gyvenimo prasmę. Diplomatinė tarnyba Vatikane yra tik įrankis padėti Šventajam Tėvui pažinti situaciją. Bet šiandien šis darbas labiau perėjo į vyskupų konferencijas. Anksčiau atskiri vyskupai, turėdami problemą, per nuncijų kreipdavosi į Šventąjį Sostą. Dabar vyskupų konferencijos atsakingos už vietinę Bažnyčią, tad ir Šventasis Tėvas nieko nedarys, neatsiklausdamas jų nuomonės. Nuncijaus pozicija pasikeitė. Santykiai su valdžia taip pat. Prieškariniame Lietuvos konkordate parašyta, kad reikia atsiklausti valdžios, ar nėra politinių priežasčių vyskupo kandidatūrai. Nuo Vatikano II Susirinkimo nebėra jokių privilegijų valdžiai, bet kiekvienas kraštas, ypač diktatūros, norėtų kontroliuoti, kokie bus vyskupai: ar palaikys valdžią, ar ne?
– Kokie tad turi būti tie teisingi Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykiai?
– Bažnyčia gyvena konkrečioje visuomenėje, konkrečiame krašte, konkrečiu laiku ir skirtingose aplinkybėse. Viena yra gyventi diktatūroje, kur reikia ginti žmogaus orumą ir laisves. Kita – kai gyvenama visuomenėje, priėmusioje bendruosius žmogaus orumo, žodžio, sąžinės ir tikėjimo laisvės principus. Kai pradėjau tarnauti Vatikane, santykiuose su valdžia buvo svarbu užtikrinti Bažnyčios, tikinčiųjų laisvę ir padėti kurti tame krašte taiką bei gerovę. Dabar, sakyčiau, Bažnyčios diplomatija dėl taikos ir laisvės daugiau reiškiasi tarptautinėse organizacijose.
Diplomatinę veiklą sumažino ir žiniasklaidos išsiplėtimas. Žinios taip sklendžia po pasaulį, kad nebėra beveik nieko slapto. Ką pasakė slaptai susitikę du diplomatai, vis tiek kada nors išeis iš žurnalistų lūpų... Dabar visuomenės informacijos priemonių spaudimas toks didelis, kad kiekviena valdžia labai rūpinasi viešaisiais ryšiais. Popiežius Benediktas XVI labai gražiai sakė, kad visi sprendimai turi būti daromi neužmirštant etinio matmens, nes ar politinis, ar ekonominis sprendimas, tačiau turi savo moralinę, etinę dimensiją. O tai įgyvendinti gali tik žmonės, darantys tuos sprendimus. Vyskupų konferencijos gali pasisakyti, paraginti, duoti tam tikras gaires, bet nemanau, kad tai būtų kelias „prastumti“ kokį nors įstatymą, užsiimti lobizmu... Gal tai irgi komunistų laikų palikimas, kad jei draugausi su vietiniu partijos sekretoriumi, tai ką nors išpeši. Manau, tai ne tas kelias. Todėl sakau, kad labai sumažėjo Bažnyčios diplomatinio aparato, nebereikia derėtis dėl daugelio dalykų. Daugumoje kraštų žmogaus teisės yra maždaug pripažintos. Žodžiais. O kaip konkrečiai tai įgyvendinama, priklauso ir nuo mūsų pačių, katalikų, pajėgumo apginti savo idėjas. Ne savo ideologiją, o konkrečius principus, kad žmogaus, šeimos orumas būtų išsaugotas, kad būtų gerbiama ne tik religijos, bet ir minties laisvė.
Anksčiau santykiai su valstybe buvo ir kultūrinis dalykas, dabar ambasados labiausiai užsiima ekonominių ryšių užtikrinimu. O čia Bažnyčiai nelabai yra vietos. Gal dar prancūzai išdidžiai vis nori kalbėti apie kultūrą, bet daugelio kraštų požiūris visiškai pragmatinis. Kai nūdien daromi sprendimai, nematyti etinio matmens, neįvertinama, ką tai reiškia žmogui, jo orumui... Kad ir pabėgėlių klausimas – tai moralinė problema, bet dažniausiai tik žiūrima, kaip apsiginti nuo jų. Nesuprantama, kad jie bėga dėl savo gyvybės, oresnio gyvenimo. Praradom solidarumą. Ką sako Bažnyčios socialinis mokymas? Pirma – ginti žmogaus orumą, antra – žiūrėti bendrojo gėrio, kuris yra ir solidarumas, ir subsidiarumas. Manau, kad dažnai Bažnyčios balsas valstybėse nebegirdimas.
– O gal Bažnyčios diplomatinės tarnybos vaidmuo dabar – kad tas balsas būtų girdimas valstybėse?
– Drįsčiau sakyti, kad visų katalikų balsas turi būti girdimas, o ne tik vyskupų! Bažnyčia formuoja sąžinę – ugdo katalikus, duoda tam tikrą mokymą, o žmonės pagal savo kompetencijas, žinias ir sąžinę turi spręsti, ką daryti. Bažnyčia nepasakys, kaip tiesti Rail Baltica ar tvarkyti pašalpas. Bažnyčia žiūri, kas tikrai neteisinga, ir nori apginti žmogų, kad kiekvienas visuomenėje gyventų oriai, turėtų visas laisves ir aprūpinimą. Bet sprendimus reikia palikti politikų, ekonomistų, sociologų sąžinei. Šiandien Bažnyčia turėtų stengtis dar labiau negu anksčiau ugdyti žmones, jų sąžines.
Antra vertus, parodyti visuomenei, kad Bažnyčia neprimeta kokios nors ideologijos, bet gina bendras, iš žmogaus prigimties kylančias jo teises. Padėtis labai skiriasi pagal kraštus. Pranciškus, kalbėdamas apie Amazoniją, sako tris žodžius: „Žemė, darbas ir stogas.“ Popiežius žiūri į padėtį paprasto žemdirbio, kuris turėdamas žemės gali išlaikyti vaikus. Kitas dalykas – darbininkas Italijoje ar Lietuvoje, kur reikia pasirūpinti socialine apsauga, užtikrinti darbo saugumą, teisingą užmokestį. Problemos skirtingos. Kiekviename krašte skirtingi reikalavimai. Krašto vyskupai teįsižiūri į tą padėtį, teduoda savo pasiūlymų, parodo pavyzdį, daro atitinkamus projektus, bet nesako, už kurią partiją balsuoti.
– Tačiau vis dar girdime tokių prieštaravimų, kai vieni katalikai sako, kad Bažnyčia per mažai pasisako politiniais klausimais, nenurodo aiškiai – ką rinkti... Iš kitos pusės, girdime labai sekuliarų balsą – vos tik katalikai, nebūtinai vyskupai, pasisako kokiais nors klausimais, iškart primenama, kad jūsų vieta – klauptuose, zakristijose ar prie altoriaus – tylėkit! Tai dar vis tiek išliko. Ką čia daryti?
– Manau, kad neįmanoma sukurti partijos, kuri tikrai galėtų 100 proc. vadovautis Bažnyčios socialiniu mokymu. Politika vis tiek yra žaidimas: ir jėgos, ir nuolatinių kompromisų. Tegalima padaryti, kas yra įmanoma geriausio šiuo momentu, šioje aplinkoje. Bažnyčia gali tik nurodyti gaires, principus, koks turėtų būti politikas – žmogus, kuris ir savo privačiame gyvenime gyvena Evangelijos, Bažnyčios mokymu. Gailestingumą ne mes išgalvojome. Mylėti artimą – ne mes išgalvojome. Solidarumas jau įrašytas į visa tai. Bažnyčia gali išryškinti bendrąjį gėrį, bet kaip tai įgyvendinti?! Tai priklauso nuo vietos sąlygų. Turim per mažai politikų, kurie įsisąmoninę gyventų krikščioniškosiomis vertybėmis grįstą gyvenimą. Tik tokie gali „pramušti“, kovoti, eiti su savo idėjomis. Vyskupas gali pasakyti žodį, paraginti. Nors kai vyksta balsavimai, žmonės vis tiek dažnai balsuoja už tą, kurį dažniau matė televizijoje ar pažįsta („jis gerai sutvarkė mūsų gatvelę“), o visi kiti dalykai, tai... Ar jis sąžiningas buvo, ar teisingai elgėsi, ar nenuskriaudė kitų? Kiekvieno sąžinės sprendimas – balsuoti už žmogų, kuris tikrai vertas mano bei visuomenės pasitikėjimo. Tokį reikia rasti. Tai labai sunku.
Užtat reikia, kad daugiau žmonių pasiryžtų eiti į politiką: „Aš esu krikščionis, katalikas; žinau – tai sunkus kelias, bet eisiu į politiką, kad apginčiau ir įgyvendinčiau tai, kiek įmanoma šiomis konkrečiomis sąlygomis.“ O dauguma gerų žmonių, gyvenančių tikrai gražiai, neina į politiką, į ją žiūri kaip į nešvarų dalyką...
– Neseniai ir popiežius Pranciškus pakartojo, kad politiko darbas tikrai artimo meilės, gailestingumo darbas, šventas darbas...
– Ir teisingumo darbas! Neturime suformavę politiškai sąmoningos kartos, bet tam reikia daug laiko. Kaip stingam ir kunigų. Nuo pradžių čia atvykęs sakiau, kad mums reikia dvasios tėvų, galinčių patarti, padėti ugdyti sąžinę, kurie mokėtų parodyti kelią visiems, kad ir kas ateitų. Ne sakytų, daryk taip ar taip, bet rodytų, ko Bažnyčia moko, ir ragintų eiti tuo keliu, kiek įmanoma.
Kodėl trūksta dvasios tėvų? Todėl, kad geras vadovas tas, kas pats pažino gerą dvasios vadą, iš jo išmoko, kaip eiti. Yra išimčių. Kaip vaikai daug ką perima iš tėvų, taip ir gerų kunigų atsiranda dėl to, kad buvo šalia tikrai švento kunigo, rodžiusio, kaip reikia būti dvasios tėvu, visus priimti, visus mylėti. Taip pat ir politikoje, jei kas nematė tokių žmonių, visa savo širdimi atsidavusių politikai, tam sunku pačiam tokiam būti. Nėra Lietuvoje tokių kaip Adenaueris, Šumanas ar De Gasperis, kurie buvo giliai tikintys ir praktikuojantys, tuo gyveno. Tad kurdami Europą norėjo, kad ji remtųsi žmogiškosiomis vertybėmis, ne tik anglimi ir plienu. Jie turėjo kitą viziją. Ne tik susitaikymo tarp Prancūzijos ir Vokietijos, bet ir platesnę, kad būtų taika, gerovės visuomenė, kad būtų tvarkomasi pagal krikščioniškus principus ir teisingumą.
Dabar dažnai teisingumas taip suprantamas: jei pagal įstatymus teisėta, tai nieko blogo nepadariau. Toks mechaninis požiūris, nebėra etinės, moralinės vizijos. Užtat kad nėra pavyzdžių. Pažinojau senus mūsų politikus. Mano tėvelis buvo diplomatas, ir po karo ateidavo Krupavičius, Brazaitis, Damušis ir kiti. Sakyk, ką nori, bet šie žmonės tikrai gyveno savo įsitikinimais ir bandė, kaip suprato, pagal sąžinę įgyvendinti Bažnyčios mokymą, kovodami už laisvę, teisingesnę santvarką. Šiandien reta tokių lyderių, kurie patrauktų kitus todėl, kad patys savo gyvenimu jau įrodė, jog tai jiems tikrai rūpi.
Visi sakosi, kad gina laisvę, žmogaus orumą, bet kaip tai supranta – visai kas kita. Bažnyčia vis turi priminti, kad mes giname šeimą, kaip ji buvo Dievo sukurta, kaip vyro ir moters, ne kitaip. Ar tai, ką darome, atitinka žmogaus orumą?
– Dabar galim išgirsti sakant, jog Bažnyčia kalba apie šeimos gynimą, bet užmirštama rūpintis žmogaus orumo gynimu kitose srityse, pvz., socialinėje. Ir kad susitelkus vien tik į tradicinės šeimos gynimo klausimą galima palikti dar didesnes problemas...
– Susitelkti į šeimą svarbu, nes ji yra pirmoji bendruomenė, pirmoji reikalinga visuomenės ląstelė. Mes tikrai turime rūpintis šeima, ją saugoti, ginti. Tačiau kaip tai daryti dabar – tik įstatymai nurodys. Turime turėti pakankamai katalikų politikų, ginančių teisingą prigimtinę šeimos struktūrą. Bažnyčia turi ne tik sakyti, kad kovojame prieš abortus, bet ir padėti tiems, kurie socialinių sąlygų, aplinkos spaudimo ar artimųjų yra verčiami juos rinktis. Būti šalia. Duoti alternatyvą. Tam yra krizinio nėštumo centras. Tai sunki pareiga, bet turime visaip kaip padėti žmonėms, ginti konkrečią šeimą.
Norėčiau, kad šiandien dėl pandemijos, kuri mus palietė ir turbūt greit nepraeis, naujai atsirastų jautrumo šeimoms, dabar atsiradusioms sunkioje padėtyje. Visko neišspręsime, bet galime priminti ir ypač duoti pavyzdį, kad galima kažkaip padėti. Tai sunku, nes Bažnyčia veikia per žmones, savanorius, o dabar negalì net prisiliesti prie kito. Ir čia mums reikia fantazijos, meilės fantazijos, kaip sako popiežius Pranciškus. Surasti būdų, kaip padėti žmonėms, kad nesijaustų visiškai visų apleisti, parodyti, kad esame šalia, ištiesiame pagalbos ranką. Valdžia darys, ką gali, bet negalima svajoti, kad pašalpomis viską galės spręsti.
– Jūsų beklausant galima pagalvoti, kad ir Bažnyčios diplomatija, ir kita veikla priklauso nuo mūsų, eilinių katalikų, dalyvavimo Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Tad kaip Bažnyčia turėtų formuoti sąžinę, kad mes tinkamai galėtume dalyvauti?
Visuomet sakiau: reikia ugdyti sąžinę, o ne nurodinėti žmonėms, kaip jie turi elgtis! Minėjau šeimas, katalikiškas mokyklas, darželius – aplinką, kurioje žmogus, matydamas kitus, gyvenančius pagal tai, ką sako, susiformuoja sąžinę.
Suformuoti sąžinę yra sunkiausia. Tai prasideda šeimoje. Pirmiausia tėvai ugdo vaiko sąžinę. Mokykla turi padėti. Sakyčiau, reikia ypač ugdyti solidarumą – mes visi esame tos pačios visuomenės nariai, bendrų namų, pasaulio nariai, tad turime jausti atsakomybę už kiekvieną žmogų, esantį šalia manęs. Ir už visą visuomenę. Išeiti iš egoizmo, savanaudiškumo, užsidarymo, kai ieškoma tik sėkmės sau ar savo šeimai. Formuoti platesnį žvilgsnį. Bažnyčia ir parapijose susirenkantys būreliai turėtų apie tai kalbėti. Kalbame apie gailestingumą, meldžiame jo, bet kur mūsų gailestingumo darbai? Neužtenka žodžių, reikia darbų. Atsimenu, Gailestingumo jubiliejų Lietuvoje – tikrai gražiai atšventėm. Gailestingumo metų atidarymo išvakarėse dalyvavau maldos budėjime Šv. Petro aikštėje ir girdėjau popiežiaus Pranciškaus raginimą: būtų gražu, jeigu Gailestingumo metų proga kiekviena vyskupija įkurtų ką nors gailestingumo darbams vykdyti. Gyvą gailestingumo atminimą. Mums nepavyko to padaryti.
– Bet galim nenuleisti rankų?
– Niekad ne per vėlu. Dabar pandemija. Reikia žiūrėti, kad Bažnyčia ne tik saugotųsi su kaukėmis, bet ir darytų kaip galima daugiau – parodytų rūpestį dėl tų, kurie šalia, kuriems bėda, gal jau sunkiai besuras savo vietą visuomenėje, gal atsiras pakraščiuose. Vargas gali plėstis. Tų, kurie turėjo savo viltis, gal jau pradėjo pirmus žingsnius kurti šeimą, oresnį gyvenimą, turėti butą, gal jau prisiskolino... ir žlugo.
– Ar pasauliečiai yra pakankamai aktyvūs?
– Kai atvažiavau į Lietuvą, svajojau apie sinodą, kuriame būtų tik viena tema – pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje. Vatikano II Susirinkimas mokė, jog per Krikštą įjungti į Kristaus mistinį Kūną pasauliečiai turi „pareigą ir teisę apaštalauti“ . Praėjus 20 metų po Vatikano II Susirinkimo, popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Christifideles laici („Kristų tikintieji pasauliečiai“) plačiai išdėstė pasauliečių pašaukimą ir misiją Bažnyčioje ir pasaulyje. Ar mes laikomės tų nuorodų? Pavyzdžiui, ar visur yra mūsų parapijose ekonominė taryba, kurioje tikintieji padeda klebonui administruoti finansus? Ar pavyko tai įvesti? Ar yra pastoracinės tarybos? Žinoma, klebonas visuomet yra vadovas. Bet jei jis neprisileis žmonių, tada Bažnyčios darbas bus paralyžiuotas.
Kita vertus, šiandien visame pasaulyje, ypač miestuose, mažai yra tikrai gyvų parapijų bendruomenių. Kiekvienas eina į Mišias, kur patogus laikas ar automobilį gali pasistatyti, ar kunigas patinka. Parapijos išgyvena krizes. Ką tik išėjo naujas Šventojo Sosto paraginimas apie parapijas. Jos išlieka, yra svarbios, bet kaip sunku visa tai įgyvendinti. Jokiame krašte nemačiau, kad būtų suradę išeitį, kaip parapiją padaryti gyvą bendruomenę, iš kurios pačios kiltų iniciatyvos. Kai kurios gyvos parapijos turi bent grupę gražiai dirbančių žmonių. Ką daryti, kad parapija būtų gyva bendruomenė, rūpintųsi vargšais, vyktų gera katechezė, šeimos jungtųsi į būrelius? Pavyzdžių apstu, bet tai turi kilti iš pačių žmonių ir jie turi gauti kunigo palaikymą. Kad kunigas ne tik duotų laisvę, bet ir būtų šalia, padėtų eiti pirmyn. Tai sunku, nes reikalauja visiško atsidavimo žmonėms. Tada žmonės dirba, veikia. Kada jie laisvi? Savaitgaliais ir vakarais. Kunigas irgi parapijose dažniausiai tik tada gali susitikti su žmonėmis, o visą dieną – ką daro?
Gal vėl svajoju, bet reiktų daugiau katalikiškų mokyklų! O tam reikia gerai pasiruošusių mokytojų. Bet tikrai jų reikia, nes jose galima formuoti, ugdyti sąžinę, išaiškinti, ką Bažnyčia moko apie šeimą, ką sako apie socialinį teisingumą, bendrąjį gėrį. Sunku tai perduoti per vieną tikybos pamoką. Reikia, kad būtų visa aplinka.
Organizacijos, esančios vyskupo žinioje, dirba Bažnyčios vardu. O kitos katalikų iniciatyvos – politinės, ekonominės ar socialinės – nepriklauso nuo vyskupo. Žmonės patys turi susiburti, daryti, nelaukti iš vyskupo ar Vatikano kokio nors palaiminimo. Jei rūpi, norime tapti rytdienos politikais, tai susėskime ir studijuokime Bažnyčios mokymą, ką ji mums sako. Pradžioje pasiimkim YouCat, paskui didįjį Katekizmą, pasikvieskim kokį specialistą ir diskutuokim, kokiu keliu galima eiti. Bet nelaukim, kad vyskupas pasakytų – visi eikit su ta grupe ir balsuokit, kaip jums sakys.
– Jūsų minėta naujoji Vatikano instrukcija priminė kunigo, klebono vietą bendruomenės gyvenime. Taip ir jūsų didžiulis dėmesys bei pastangos, tik atvykus į Lietuvą, matant Bažnyčios padėtį ir rūpinantis žmonėmis, buvo kunigų ugdymas. Ir Jūsų ypatingas darbas – seminarijos įkūrimas, atsižvelgiant į to meto aplinkybes. Kaip jūs matot tą padėtį šiandien?
– Formacija yra ilgas, viso gyvenimo dalykas. Seminarijoje gali duoti gerų pradmenų, turi būti ir žmogiškas, ir dvasinis, ir pastoracinis, ir intelektualinis ugdymas. Bet pirmieji kunigai, kurie važiavo į užsienį, žiūrėjo tiktai to, kaip gauti diplomą. Nepamirškime, kaip sakydavo senieji filosofai, gratia supponit naturam – malonei reikia prigimties pagrindo. Daug mūsų kunigų neužaugo gražioje šeimoje, gražioje katalikiškoje visuomenėje, o yra atėję iš sovietinės sistemos. Dalis neturi stipraus žmogiškojo pagrindo. Išlenda ir kai kurie šių dienų visuomenės bruožai: baimė prisiimti įsipareigojimus dėl kitų, visam gyvenimui. Tam, kas neturi tvirto tikėjimo, savo gyvenimo prasmę sudeda į šį pasaulį, nežiūri amžinybės žvilgsniu, tam nesąmonė įsipareigoti visam gyvenimui. Tikėjimas yra Dievo dovana, bet reikia jį ugdyti, brandinti, nuolat išlaikyti. Tai kiekvienos dienos kova, sąžinės darbas tiek kunigui, tiek kiekvienam žmogui.
Vien idėjomis seminaristų nesuformuosi, ar tai būtų Vilniuje, ar Kaune, ar Telšiuose. Reikia pavyzdžių. Laimė tam jaunam vikarui, kuris pakliūva pas šventą kleboną, iš kurio išmoksta, kaip reikia mylėti žmones, jiems tarnauti, o ne tik žiūrėti, kad kanonai būtų išpildyti. Laimė tam, kuris randa vietą, kuriam duoda laisvės imtis iniciatyvos, burti jaunimą, organizuoti, o ne išgirsta: „Tu raminkis, nes po kelerių metų perkels tave kitur, o aš neapsiimsiu, neturiu jėgų, aš įpratęs kitaip.“ Visuomet troškau, bet man neišėjo, kad kunigai tarp savęs irgi susiorganizuotų susitikti, pasimelsti, palaikyti vienas kitą. Kad nebūtų vienas lauke. Mums visiems reikia eiti tos bendrystės keliu...
– Jūsų klausydamas pagalvojau, o ar pasauliečiai kaip nors gali padėti, prisidėti prie kunigų ugdymo? Kokia galėtų būti mūsų visų pagalba?
– Neturiu atsakymo. Vilniaus seminarijoje tikrai daug bandėme daryti, kad klierikai, ypač Parengiamajam kurse, ateitų, pabūtų su žmonėmis. Daug kas pradėjo dirbti su neįgaliaisiais, visur eidavo, bet aš nustebau, kad paskui tapus kunigais visa tai nutrūko. Atrodo užsidegę, entuziastingi – einam, darom... o paskui... Žinoma, gal yra pasiųstas į kokią parapiją toli nuo Vilniaus, kur nėra tokių įstaigų...
– Bet žmonių ten yra!
– Bet nerado būdų, kaip prieiti prie jų, niekas nepaėmė už rankelės ir nenuvedė. Manau, būtinas ugdymo ryšys. Ypač kur yra krikščioniškų judėjimų, kai kunigėlis ateina į parapiją, ateikit, griebkit, prisiprašykit: „Padėk mums, ateik į mūsų susirinkimus.“ Nelaukit, kad jis viską pats darytų. Ne terorizuoti kunigą, bet mokėti jį pakviesti, kad eitų ir dirbtų kartu. Reikia suprasti ir kleboną, kuris atsakingas už parapijos gyvenimą, – o jei grupės tokios galingos ir su juo nebesiskaito? Labai sunku tą pusiausvyrą išlaikyti...
– Jei apibendrintumėt – kokią matote viltį Bažnyčiai Lietuvoje, žmonėms? Kokių pokyčių reikia?
– Kas pakeitė Bažnyčią Pranciškaus Asyžiečio laikais? Pats šv. Pranciškus ir šv. Klara... Šventųjų reikia! Tikrai, nejuokauju. Reikia švento kunigo, švento pasauliečio, kuris tikrai paliktų savo žymę, patrauktų žmones ir eitų pirmyn. Nėra pašaukimų – trūksta šventų kunigų. Kur yra šventas kunigas, toje parapijoje ir po jo mirties lieka kas nors. Bažnyčioje revoliucijų nebūna, galim daryti reformas viena po kitos, bet reikia šventų žmonių, kurie iš tiesų gyventų tuo, ką jie kalba.
