Atostogas dažniausiai planuojame iš anksto – juk tiek daug norisi aprėpti per neilgą vis labiau nenuspėjamos lietuviškos vasaros atokvėpį. Tačiau ar savo atostogų planuose paliekame laiko pabūti su Tuo, kuris mūsų ilgisi labiausiai? Nors tokiam susitikimui įvardinti Bažnyčia turi net pavadinimą – rekolekcijos, – kaip jos vyksta ir ką duoda tikintiesiems, žinome ne visi. Tad vis labiau įsibėgėjant mūsų atostogoms, apie tai kalbėjomės su kun. Lionginu VIRBALU SJ.
– Dabar visi nepaprastai skubame. Per atostogas tas pat: reikia ir prie jūros pabūti, ir kaime gyvenančius tėvus ar gimines aplankyti, ir dar kur nors „nulėkti“. Atrodo, lyg ir stengėmės pailsėti, tačiau po atostogų juntame, kad mūsų vidinis motoriukas sukasi dar garsiau ūždamas. O rekolekcijos yra metas, kai laikas įgauna visai kitą pagreitį. Tada niekur nereikia skubėti, niekuo rūpintis, galima apmąstyti tai, kam anksčiau neradome laiko ar neturėjome noro, pvz., pagalvoti, kokia viso mūsų skubėjimo prasmė, įvertinti santykius su šeimos nariais, pasvarstyti, ką gyvenime vertėtų keisti ir pan. Kadangi rekolekcijas gaubia tyla, joje geriau girdisi ne tik tai, ką sako mūsų širdis, bet ir kaip ją kalbina Dievas. Nors rekolekcijų poilsiu nelaikyčiau, tačiau jos iš tiesų pailsina ir sielą, ir kūną.
Pats žodis „rekolekcijos“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia susikaupimą, susimąstymą. Daugelis yra girdėję tik apie rekolekcijas, vykstančias parapijose prieš didžiąsias šventes, kuomet klebonai primena, kad atvyks kunigų svečių, bus sakoma daugiau nei įprasta pamokslų, klausoma išpažinčių. Šios rekolekcijos užtrunka dieną, didesnėse parapijose – dvi ar net tris. Parapijiečiai patenkinti: dabar jau gerai pasiruošė šventėms, nes dalyvavo rekolekcijose. Tačiau tikromis rekolekcijomis vadinti tai vargiai galėtume.
Iš tiesų rekolekcijos vyksta pasitraukus iš įprastos aplinkos – rekolekcijų namuose, vienuolyne, netgi gamtos prieglobstyje. Jose svarbiausia malda, pokalbis su Dievu, apmąstymai. Labiausiai įprastos ir dažniausiai rengiamos tokios rekolekcijos, kai vedėjas grupelei žmonių per dieną pateikia keletą konferencijų, po kiekvienos palikdamas pakankamai laiko apmąstymams, asmeninei maldai. Kasdien aukojamos šv. Mišios, gali būti numatyta Valandų liturgija, Švč. Sakramento adoracija, bendra rožinio malda, Susitaikinimo pamaldos ir kt. Rekolekcijos trunka keletą dienų ar net savaitę.
Žmonėms, pavieniui vykstantiems į vienuolynų svečių namus, paprastai siūloma įsitraukti į maldos ritmą, kuriuo gyvena ta vienuolių bendruomenė. Esant reikalui, dvasinius klausimus galima aptarti su kuriuo nors broliu ar seserimi, o kitas laikas praleidžiamas tyloje – meldžiantis, mąstant, skaitant Šventąjį Raštą ir pan.
Kitas rekolekcijų būdas – vadinamosios „Dvasinės pratybos“ su asmeniniu palydėjimu; jų pradininkas yra šv. Ignacas Lojola. Į tokias rekolekcijas dažniausiai taip pat renkasi grupelė žmonių. Jų vadovas kartą ar porą sykių per dieną suteikia tam tikrą impulsą apmąstymui ar pasiūlo Šventojo Rašto tekstą, o visas likęs laikas skiriamas maldai vienumoje, kartą per dieną susitinkant su dvasios palydėtoju pasikalbėti, kokių minčių ar sunkumų kilo meldžiantis, ką patirtos įžvalgos duoda mūsų tikėjimui ir gyvenimui. Nuorodų maldai rekolekcijų vedėjas gali pateikti ir kiekvienam individualiai. Šios rekolekcijos tęsiasi 5, 8 arba 30 dienų. Jėzuitų naujokams 30 dienų rekolekcijos privalomos, tačiau net ir pasauliečiai, ieškodami atsakymų į svarbius būties klausimus, norėdami priimti teisingą sprendimą, atlieka mėnesio rekolekcijas.
Tie, kurie neturi galimybės tiek laiko skirti rekolekcijoms, jas derina su kasdieniu gyvenimu, bent pusvalandį per dieną skirdami asmeninei maldai su Šventuoju Raštu. Šių rekolekcijų dalyviai susitinka kartą per savaitę, tarpusavyje pasidalija maldos patirtimi bei išgyvenimais ir iš vadovo gauna medžiagos kitos savaitės maldai. Tokios rekolekcijos gali trukti nuo kelių savaičių iki 8 mėnesių.
– Vis dėlto iki šiol daug žmonių tebemano, kad šios ar panašios rekolekcijos skirtos tik vienuoliams ir kunigams. Ką jiems pasakytumėte?
Kun. Vytauto Sadausko SJ nuotrauka
– Kiekvienas, dalyvavęs rekolekcijose, patvirtins, kad tai yra tikėjimą stiprinantis penas. Pasitraukdamas iš kasdienės skubros į rekolekcijų tylą (jų metu paprastai nesikalbama tarpusavyje), žmogus turi galimybę pajusti Dievo artumą, o per maldą – užmegzti gyvą pokalbį su juo. Tai suteikia pagrindą ne tik tikėjimui, bet ir gyvenimui.
Vasarą galima dalyvauti ir kitokiuose mūsų tikėjimą gaivinančiuose renginiuose. Pvz., vyksta šeimų stovyklos, kur susimąstymui, asmeniniam pokalbiui su Dievu, pasidalijimui dvasine patirtimi skirtas laikas puikiai derinamas su fiziniu poilsiu, žaidimais, kasdienėmis Mišiomis ir malda. Stovyklų organizatoriai pasirūpina atskira programa vaikams.
Žinau grupelę šeimų, kurios jau ne vieną vasarą pačios susirengia stovyklėles, kartais įsikurdamos netgi palapinėse. Iš anksto numatoma programa, pakviečiami svečiai pokalbiams atskirais tikėjimo klausimais. Tačiau dienos maldos ritmą, bendrą rožinio maldą ar Kryžiaus kelio apmąstymus gamtoje jie organizuoja patys, tam rekolekcijų vedėjai nebūtini.
– Šie žmonės jau turi tam tikrą tikėjimo patirtį, o ką daryti „pradedantiesiems“ ir ko jiems tikėtis iš rekolekcijų?
– Jaunimui galimybių tikrai nemažai – rengiami įvairūs žygiai bei stovyklos. Informacija platinama per jaunimo centrus, parapijas ir internetu. Šeimoms reikėtų teirautis vyskupijų šeimos centruose. Savo renginių bei rekolekcijų programą siūlo Gyvenimo ir tikėjimo institutas, didesnės parapijos.
Ko iš rekolekcijų tikėtis? Visų pirma šį laiką reikėtų atiduoti Dievui, nes jis geriausiai žino, ko mums reikia. Neverta kurti ypatingų planų, ką turime pasiekti ar nuveikti. Nesitikėkime, kad po jų išvyksime visiškai pasikeitę. Remdamasis patirtimi galiu pasakyti, kad rekolekcijos suteikia gerą impulsą tolesniam gyvenimui ir tikėjimui, pripildo ramybės ir nuskaidrina kasdienybę, ypač jeigu apninka problemos, sunkumai ir kyla vidinis protestas prieš tai, kas gyvenime vyksta. Po rekolekcijų sunkumai ir problemos išlieka, bet pakinta mūsų požiūris.
– Galimybė pabūti su Dievu ir pačiu savimi per rekolekcijas kartais apnuogina mūsų vidines žaizdas, kurias įnirtingai slėpėme ar nė neįtarėme esant. Ką daryti, jei jos atsiveria?
– Viena iš rekolekcijų vadovo užduočių ir yra padėti tokiais atvejais. Kartais reikia tiesiog padrąsinimo, kad žmogus to nesudramatintų ir tęstų toliau. Šv. Ignacas sako, jog sunkiais momentais svarbu ištverti, nepulti į kraštutinumus, nemanyti, kad dabar rekolekcijos jau žlugo arba kad jos apskritai ne man. Reikia nepaliauti melstis, nepaisant, kad sunku ar užgula tamsa. Jeigu Dievas leidžia pamatyti mūsų žaizdas, vadinasi, jis suteiks ir gydymą, nes kartais žaizdą iš tiesų reikia atverti ir išvalyti, antraip ji ir toliau pūliuos, mus nuodydama.
– Šiuo atveju iškart kyla mintis apie atgailą ir susitaikinimą, tačiau ar rekolekcijoms visuomet vadovauja tik kunigai?
– Esame įpratę, kad jie paprastai vadovauja rekolekcijoms. Tačiau pateikti minčių meditacijai, suaktualinti evangeliją, duoti patarimų maldai ir išklausyti gali nebūtinai kunigas. Pats Ignacas rekolekcijas pateikdavo dar gerokai prieš tapdamas kunigu. Šiandien vis daugiau tikinčiųjų rengiasi tapti rekolekcijų vadovais. Be abejo, jie patys turi būti jas atlikę, praktikuoti maldą, pažinti Šventąjį Raštą. Specialūs rekolekcijų vedėjų kursai organizuojami ne vienoje šalyje. Tokiu būdu atsiranda daugiau žmonių, galinčių padėti tikėjimo broliams ir seserims pagilinti tikėjimą, užmegzti artimesnį ryšį su Dievu, suteikti savo gyvenimui darnos, tapti uolesniais Bažnyčios nariais.
– Ar dažnai reikėtų dalyvauti rekolekcijose?
– Truputį skeptiškai vertinu tuos, kurie tiesiog keliauja iš vienų rekolekcijų į kitas, iš vieno renginio į kitą. Taip žmonės tarsi tikisi, kad už juos gyvenime viską padarys tie, kurie tam renginiui vadovauja. Rekolekcijos yra tam, kad įgytume daugiau drąsos tikėti, sugebėtume atkakliau melstis ir neprarastume ryžto gyventi.
Vienuoliams rekolekcijos privalomos. Pvz., jėzuitai kartą per metus atlieka 8 dienų rekolekcijas. Kitu laiku dieną ar pusdienį per mėnesį stengiamasi rasti laiko dvasiniam susikaupimui. Tai gali daryti ir kiekvienas. Aišku, geriau pakeisti aplinką, tačiau iš anksto numatę, ką tą dieną veiksime, atidėję visus darbus, išjungę telefonus, radiją ir televizorių, galime būti ir namuose. Reikėtų skirti pakankamai laiko maldai, Šventojo Rašto skaitymui ir apmąstymui, praėjusio mėnesio peržvalgai. Tai ne sąžinės patikrinimas ar rengimasis išpažinčiai, o peržvalga, kaip tą mėnesį gyvenome, kokie įvykiai, susitikimai buvo svarbiausi, kaip sekėsi arba nesisekė šeimoje, darbe ar vidiniame gyvenime ir kaip per visa tai kalbėjo Dievas. Taip pat žvelgiame į ateitį – kas mūsų laukia, kam turėtume pasirengti ar daugiau skirti dėmesio. Meldžiamės prašydami Viešpaties šviesos ir jam atiduodami tai, ką planuojame, kam rengiamės. Vienuolynuose tokia susikaupimo diena vadinama dykumos diena, nes tądien visiškai atsiribojama nuo kasdienių reikalų, rūpesčių ir darbelių. Namuose nuo to atitrūkti sunkiau, užtat geriau kur nors išvykti, kad ir į gamtą – vasara tam ypač tinkama. Ir nemanykime, kad tyliai meldžiantis praleistas laikas eina veltui – jis skirtas širdies atgaivai.
Artuma / 2006 m. liepa–rugpjūtis
