Dr. Nijolė Liobikienė
Sinodinė kelionė, kaip ir kiekviena kelionė, turi tikslą. Kaip pažymi popiežius Pranciškus, šioje kelionėje svarbu atpažinti, priimti ir paklusti Šventosios Dvasios vadovavimui, dalyvauti Bažnyčios misijoje per bendrystę su šalia esančiais. Kas gali šiai kelionei trukdyti? Skaitytojus kviečiame susipažinti su vidinėmis ir išorinėmis kliūtimis, kaip jas nugalėti arba jų išvengti, kad kelionė būtų sklandi ir sėkminga.
Pirmasis kliūčių ruožas
Asmeninės kliūtys, slypinčios kiekvieno žmogaus sieloje, susijusios su tikėjimo suvokimu ir praktika. „Pats žmogus, o ne jį supanti aplinka, yra didžiausia kliūtis tikėjimui. Žmogaus sieloje grumiasi Dievas su velniu. Žmogaus apsisprendimas lemia kovos išeitį“ (A. Paškus, Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien, 1998, p. 207). Todėl rengiantis sinodinei kelionei būtina paklausti savęs, koks yra mano tikėjimas, ar gilinuosi į tikėjimo klausimus, kaip mano tikėjimas siejasi su mano elgesiu, santykiais su kitais, ar tikėjimo praktikavimas keičia mano nuostatas, sukelia paskatas dvasiškai tobulėti, rūpintis vargstančiais ir nelaimingais žmonėmis. Vidinis gilaus tikėjimo priešas yra asmens puikybė, pasireiškianti pranašumo jausmu prieš kitus, kitų nepriėmimu, teisimu ir niekinimu. Dažnai puikybė prisidengia nuolankumo ir heroizmo kovoje už tiesą skraistėmis, nesigilinant į tikruosius motyvus ir tikslus. Sinodinė kelionė – tai gilus dvasinis procesas, kurio sėkmė priklauso ne tik nuo daromų pastangų, gebėjimo pasitikėti ir atvirumo vieni kitiems, bet ir nuo Dievo malonės, kurią gauname maldoje.
Antrasis kliūčių ruožas
Aplinka, kurioje augome, brendome, gyvenome, neretai tampa kliūtimi keliauti. Daugybę metų gyvenome autoritarinėje valstybėje, kurioje išlikome tik laikydamiesi trijų pagrindinių taisyklių –nejausti, nekalbėti ir nepasitikėti. Beje, šių taisyklių išmokstama ir šeimose, kuriose smurtaujama, yra liguistų priklausomybių, vyrauja skurdas. Nejausti – tai nerodyti arba rodyti tik gerus savo jausmus. Stalino ir Hitlerio laikais, išreikšdamas tikruosius savo jausmus režimo atžvilgiu, galėjai patekti į Gulagą ar Aušvicą. Taisyklė nekalbėti daugelį apsaugojo nuo didelių nemalonumų toje politinėje santvarkoje, kurioje gyvenome, ir padėjo išsaugoti kitaip manančių ar veikiančių gyvybes. Nepasitikėjimas taip giliai įsišaknijęs visuomenėje, kad nepasitikime net savo išrinktais parlamentarais ar valstybės vadovais, nepasitikime savimi ir vengiame aktyviai ir pagrįstai bei pagarbiai diskutuoti, atvirai klausti ir ieškoti atsakymų. Nepasitikėjimas gimdo baimę ir menkavertiškumą. Šios taisyklės tarp tikinčiųjų neleidžia atvirai dalytis savo tikėjimo patirtimi ir ieškoti atsakymų į klausimus. Įveikę šias kliūtis sinodinėje kelionėje galėtume patirti bendravimo, bendradarbiavimo, dalijimosi džiaugsmą.
Trečias kliūčių ruožas
Krikščionims svarbu bendrystė, gebėjimas kurti, priimti, klausyti, suprasti, atjausti esančius paribiuose ir tapti balsu tų, kurie negali ar nepajėgia patys kalbėti. Išties dėl autoritarinės sistemos poveikio tapome labai uždari. Baimė atsiverti, priimti kitą, bendrauti ir bendradarbiauti taip pat yra susijusi ir su krikščionių bendruomenės nykimu. Skirstome žmones į savus ir svetimus, statome sienas, kad svetimi neįeitų ir nereikėtų su jais ginčytis, kalbėtis, spręsti problemų; tada jaučiamės saugūs, patenkinti. Tačiau uždara sistema pradeda save naikinti, atsiranda įtampų, konfliktų, kurie yra nesprendžiami arba tiesiog neigiami. Tokios pseudobendruomenės arba suyra, arba tampa gera terpė vystytis slepiamam blogiui.
Bendrystėje svarbu apibrėžti savo vaidmenį – ar esame kartu keliaujanti Dievo tauta, ar bandome būti misionieriais, teisėjais, gydytojais, ar apsimetame, jog nepastebime kenčiančių ir stengiamės atsikratyti mums nepatinkančių šaltu ar apsimestiniu mandagumu.
Gebėjimo išklausyti ir užjausti reikia ne tik kenčiantiems, bet ir jų klausantiems. Galima mokytis iš kito klaidų, suprasti kitų elgesį, laiku pastebėti kančios ženklus ir suskubti į pagalbą. Tačiau reikėtų vengti dviejų pagrindinių klaidų: klaidingos užuojautos ir „užmušimo“ aštriais žodžiais.
Klaidingos užuojautos pagrindas yra tiesos apie asmens elgesį, gyvenimo būdą ar požiūrį ignoravimas, pritarimas ar nutylėjimas, klaidos sumenkinimas. Su tuo susijusi terminologija, kuria pridengiama esmė. Pavyzdžiui, abortas vadinamas „išvalymu“, „nėštumo nutraukimu“, eutanazija – „oria mirtimi“, o seksualinis palaidumas – „seksualine asmens saviraiška“. Tačiau kaltinimas, aštri kritika, žeminimas ilgam gali sugniuždyti asmenį ir pakreipti klaidingu keliu. Išmokti pasakyti tiesą su meile yra kiekvieno krikščionio uždavinys.
Ketvirtas kliūčių ruožas
Sekuliarizmo ir religinio liberalizmo įsigalėjimas. Trumpai tariant, šie procesai yra susiję su krikščioniškos, autentiškos bendrystės nykimu. Religinis liberalizmas „<...> niekada nebuvo kelias į tikėjimą, bet visuomet buvo kelias iš tikėjimo. <...> kiek konfesijos atmeta tradicinį mokslą (tikėjimo tiesas) ir nustoję kėlę rimtus reikalavimus savo sekėjams, tiek jos nustoja tarpti“ (A. Paškus, ten pat, p. 77). Būtina aptarti keletą dalykų, be kurių sinodinė kelionė galėtų tapti religinio liberalizmo citadele. Ugdant ir puoselėjant bendrystę svarbūs trys pagrindiniai dalykai, kuriuos nurodo Sinodo dokumentai, – laisvė, tiesa ir meilė.
Laisvė įpareigoja gerbti kitą asmenį, jo požiūrį ir įsitikinimus, išklausyti ir pagarbiai diskutuoti. Laisvė yra ginti savo vertybes ir įsitikinimus. Tačiau laisvė, kuri nesiejama su tiesa, tampa nelaisvės pagrindu. Nesame laisvi, jei neieškome tiesos. „Šiandien tiesa puolama trimis frontais: atmetant logiką, faktus ir įrodymus; priimant moralinį neutralumą ir meluojant“ (A. Paškus, ten pat, p. 18). Todėl reikalaujama laisvės nužudyti negimusį kūdikį, ignoruojant mokslinį faktą, kad tai žmogiška būtybė; reikalaujama teisės ir laisvės eutanazijai, nors faktai sako, kad žmogus nori gyventi, jei jaučiasi mylimas, suprastas ir globojamas; reikalaujama laisvės surogatinei motinystei, ignoruojant tiesą apie motinos ir vaiko ryšio žmogaus asmenybei reikšmę. Laisvės nėra be tiesos, o tiesa ir laisvė susijusios su meile. Šiandien dažnai kalbama apie meilę, kuri iš esmės geriausiu atveju yra egoizmas, blogiausiu – kitų išnaudojimas ir nepagarba. Bažnyčia nedraudžia mylėti, bet priešingai, skatina išreikšti meilę artimui darbais. Meilė yra davimas, dalijimasis laiku, ištekliais, žiniomis, laisvai ir siekiant tikrojo gėrio.
Pasirengimo ir dalyvavimo
Sinode kelionė yra gilus dvasinis procesas, pirmiausia nukreiptas į kiekvieno asmens šventėjimą ir dalyvavimą Bažnyčios misijoje. Gilus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu suteikia mums vidinę laisvę siekti tiesos ir skleisti meilę.
