Mišių liturgijos istoriją galima palyginti su pasivaikščiojimu po modernų didmiestį, turintį senas šaknis – išlipę iš greitojo traukinio stotyje einame per jo kvartalus, kuriuose atsispindi amžių tėkmė: naujausi stiklo ir plieno statiniai įsiterpia tarp XX amžiaus pradžios art nouveau architektūros, renesanso baroko, viduramžių gotikos, net antikos pasaulį menančių liudininkų – kartais tai puikiai išsilaikiusios ir didingos struktūros, o kartais vos pastebimos detalės. Pasitaiko ir etninių kvartalėlių, kuriems kartais akivaizdžiai reikia remonto. Ir tik paskaitę miesto gidą sužinosime, kad daugelio dalykų mieste visai nesimato, tai tarsi pamatai po pamatais, esantys giliai žemėje.
Iš centro į pakraščius ir atgal
Spalio Artumoje pasiekėme I tūkstantmečio pabaigą, sakramentarijų atsiradimo laikotarpį, kuriame labiausiai buvo paplitę Grigaliaus sakramentarijaus variantai: tai Romos šventinės ir popiežiaus vadovaujamos apeigos, kurios buvo adaptuotos ir papildytos pagal frankų-germanų kasdienius poreikius. Pažymėtina, jog Romos apeigos buvo gerbiamos, iš jų daug kas mokėsi, tačiau jos nebuvo privalomos. Mišių šerdis, Eucharistinė malda, įgijo stabilią formą jau iki IV amžiaus pabaigos, kiti įvairūs Mišių eigos ir tvarkos elementai buvo nuolatos keičiami pagal vyskupijų, kalbinių ir etninių grupių, vienuolijų poreikius. Plečiantis katalikybės geografijai ir teologijai, liturginių metų kalendorių nuolatos pildė įvairios šventės, kurioms reikėjo naujų maldų – dažniausiai jas kūrė vietos liturgistai. Pirmame tūkstantmetyje pagrindinė apeigų suvienodinimo iniciatyva gimė ne Romoje, o frankų valdovų dvare. Dar vienas įdomus ir itin reikšmingas liturgijos istorijai reiškinys: po šimtmečio kito frankų papildyti sakramentarijai išpopuliarėjo pačioje Romoje. Taip pat ir dėl to, kad X amžiuje Roma vis dar stojosi ant kojų po istorinių sukrėtimų ir praėjusių amžių nuosmukio. Jai trūko pajėgumų perrašyti liturginėms knygoms. Yra žinoma, kad Grigalius V (996–999) liturgines knygas užsakė iš Reichenau benediktinų abatijos (Vokietija, Bodeno ežeras). Jos buvo naudojamos paties popiežiaus Šv. Jono bazilikoje Laterane.
Šis naujas formas ir naują sintezę kildinantis judėjimas iš centro į pakraščius ir vėl atgal į centrą yra būdingas liturgijai. Pavyzdžiui, galima paminėti, jog visų pirma gotų ir frankų rankraščiuose aptinkamą trijų Mišių skaitinių (Senojo Testamento, Apaštalų laiškų ir Evangelijos) sistemą palaipsniui perėmė ir Romos liturgija, kurioje iki tol buvo įprasta, kaip liudija seniausi aprašai, dviejų skaitinių (apaštalų ir Evangelijos) sistema. Taigi, iš dalies Romos apeigos gimė visai ne Romoje. Liturgistai priduria, kad jose susilydė ne vien apeigos, bet ir gilesnės jų nuostatos: iš klasikinės romėnų kultūros paveldėtas Romos apeigų blaivumas bei esmingumas ir frankų-germanų dramatiškumo, poezijos, įkarščio, emocingumo polėkis.
Stabilumas ir improvizacija
X–XII amžiais sakramentarijai susiliejo su kitomis liturginėmis knygomis – Evangelijų ir kitų Šventojo Rašto skaitinių, psalmių, giesmių ir himnų, kitų apeigų ir ritualų aprašymais, sudėliotais į išplėtotą liturginių metų kalendoriaus rėmą, kas ir yra Mišiolas. Tačiau, kaip ir kalbant apie sakramentarijus, galima konstatuoti, jog ši istorija nėra „linijinė“: yra dominuojančios linijos, bet jos toli gražu ne vienintelės ir ne tiesios. Savo mišiolus ir savo apeigas turi istorinės vyskupijos, kaip kad Milanas ar Braga, benediktinai, cistersai, kartūzai, o kartais netgi atskiri šių ordinų vienuolynai. Tokia tendencija išliko ir vėliau: Missale Pragense („Prahos Mišiolas“) datuojamas XV amžiaus pradžia, o dar arčiau mūsų, XV amžiaus pabaigoje, pasirodė Missale Gnesnense et Cracoviense („Gniezo ir Krokuvos Mišiolas“), tarnavęs Gniezno arkivyskupo ir Krokuvos vyskupo Frydricho Jogailaičio poreikiams.
Vienodo reglamentavimo nebuvo ir pačioje Romoje: XI amžiuje Grigalius VII nurodė pašalinti dalį frankiškos ir germaniškos įtakos iš Mišių šventimo, patarė Romos apeigas priimti ir kitiems geografiniams regionams, tačiau nesiekė vienos, „grynos“ ir privalomos Romos apeigų formos visiems. Nes tada būtų tekę, pavyzdžiui, atsisakyti ir Mirusiųjų minėjimo dienos lapkričio 2-ąją: ši šventė pradėta minėti žymiajame Kliuni benediktinų vienuolyne (Prancūzija) apie 1030 m. ir netrukus paplito visame Vakarų krikščioniškajame pasaulyje. Kita vertus, po Grigaliaus ir jo įpėdinių potvarkių atsisakyta kai kurių pernelyg dramatiškų elementų, kurie, kaip liudija manuskriptai, kai kur buvo tapę Eucharistinių apeigų dalimi, pvz., perdėtas Mišias aukojančiojo savęs niekinimas, savo nevertumo išpažinimas, lydimas atsiprašymų (Missa Illyrica, XI a.). Arba vadinamieji liturginiai spektakliai, ypač švenčių proga, kaip kad Officium Stellae (X–XIII a.), vaizdavę Trijų Karalių atvykimą ir susitikimą su dieviškuoju Kūdikiu, dalyvaujant persirengėliams su kaukėmis, tam tikrais momentais garsiai surinkantiems ar su kraugerišku įkarščiu mojuojantiems kardu, kaip buvo skirta karalių Erodą vaidinusiam aktoriui. Nors šie vaidinimai, kaip ir freskos, buvo skirti išraiškingai perteikti evangelinius įvykius nemokėjusiems skaityti ir rašyti, tačiau ne vienas viduramžių autorius piktinosi, kad jų dalyviai, įskaitant ir kunigus, taip į juos įsijaučia, jog galiausiai nustelbiama visa kita, telieka paties spektaklio „tuštybė“.
Mišiolo turinio evoliucija
Ir patys popiežiai ilgokai Eucharistines pamaldas vedė tai pagal popiežiaus dvaro koplyčios, tai pagal Šv. Jono bazilikos Laterane liturgines tradicijas, kurios skyrėsi. Jos buvo sujungtos popiežiaus Mikalojaus III pontifikato metais (1277–1280). Tuo pat metu, kaip ir anksčiau, liturgija „reagavo“ į istorines aplinkybes: pavyzdžiui, konsekruotos Ostijos iškėlimo gestas yra susijęs su sudėtingu ir ilgu teologiniu debatu, XI amžiuje pradėtu Berengarijaus Tūriečio, dėl tikslios Eucharistijos vertės: Berengarijus tikėjo, kad tai iš tiesų Kristaus Kūnas, tačiau tik dvasine prasme. Pasak jo, fizine prasme Kristaus Kūnas gali būti tik danguje, arba rojuje. Kaip žinoma, graikų metafiziką pasitelkusios to laiko teologijos, kurios iškiliausias atstovas yra šv. Tomas Akvinietis, atsakymas buvo vyno ir duonos substancijos pasikeitimo į Kristaus Kūno ir Kraujo substanciją, formai išliekant tokiai pačiai, doktrina ( transsubstanciacija, esmėkaita): konsekruoti duona ir vynas nėra vien simbolis, vien dvasinė tikrovė. Norint tai pabrėžti, nuo XIII amžiaus pradžios Eucharistijos liturgijoje įsitvirtino Ostijos iškėlimo ženklas. Su tuo pačiu laikotarpiu susijęs ir Corpus Christi (Kristaus Kūno ir Kraujo) iškilmės įvedimas, įvairių bendruomeninių ir asmeninių Eucharistijos garbinimo (adoracijos) bei eucharistinio pamaldumo tradicijų suklestėjimas. Ankstyviausiame popiežiaus vadovaujamų Mišių aprašyme ( Ordo Romanus Primus), kurio seniausios dalys datuojamos VII amžiumi, smulkmeniškai pristatančiame dalyvių veiksmus, neaptinkama įprastų išorinių adoracijos ir pagarbos pašventintai Ostijai ženklų: nusilenkimo, priklaupimo, smilkymo, išskyrus galvos palenkimą apeigų pradžioje, jei yra išstatyta per ankstesnes eucharistines apeigas konsekruota Ostija.
Silvijos Knezekytės nuotrauka
Mišiolas ir pranciškonai
Liturgijos istorija leidžia manyti, kad viduramžiais dar nebuvo vieno vienintelio mišiolo modelio, tarnavusio kaip standartas vėlesniems mišiolams, tačiau plačiai sutariama, kad prie tokio standarto atsiradimo itin prisidėjo pamokslaujantys ir keliaujantys pranciškonai, kurie priėmė popiežių siūlymą švęsti Eucharistiją pagal Romos apeigas. Jų amžininkai dominikonai labiau linko į vadinamąsias Paryžiaus apeigas. Kaip minėta, nėra žinoma, kokios knygos pateko į pranciškonų rankas. Spėjama, tai galėjo būti popiežių Inocento III (1198–1216) ir Honorijaus III (1216–1227) pontifikato metais susiformavęs Mišiolas, kuris mūsų dienų nepasiekė, bet gali būti rekonstruojamas iš keleto kitų manuskriptų. Kad ir kokia knyga tai buvo, pranciškonų rankose ji patyrė tokią pat adaptaciją, kaip ir praėjusių amžių knygos. Tai susiję su pačiu judriu pranciškonų gyvenimo būdu ir evangelizavimo darbu: suprantama, kad dviese ar trise keliaujantys broliai negalėjo išlaikyti tokio pat ritmo (dienos ir nakties), negalėjo atlikti tokių ilgų ir sudėtingų, iš įvairių vaidmenų susidedančių apeigų, kurias numato vienoje vietoje gyvenusių, dažnai dešimtis narių turėjusių senųjų vienuolinių ordinų bendruomenių naudoti Mišiolai.
Tokį adaptuotą Ordo Missalis Fratrum Minorum secundum consuetudinem Romanae Curiae („Mažesniųjų brolių Mišių tvarka pagal Romos kurijos papročius“) į savo brolių rankas 1243–1244 m. įdėjo penktasis pranciškonų generolas Haymo’s iš Faveršamo. Šį mišiolą pranciškonai perrašinėjo ir gabenosi į savo misijas ir konventus, kurių skaičius nuolatos augo kartu su brolių skaičiumi. Daugybė krikščioniškų bendruomenių, buvusių toliau nuo Romos, išmoko Romos apeigų arba jas perėmė remdamosi būtent pranciškonų mišiolu. Vienas iš tokių Mišiolų Mikalojaus III pontifikate (apie 1277 m.) tapo privalomas Romos bažnyčioms. Netrukus vyskupas ir popiežiaus dvare Romoje gyvenęs liturgistas Wilhelmas Durandas jį pritaikė (apie 1293–1295 m.) vyskupų vadovaujamoms apeigoms – toks Mišiolas dar vadinamas pontifikalu. Durando parengta mišiolo redakcija itin paplito.
Nemažesnės svarbos faktas tas, kad Haymo’s iš Faveršamo adaptuotas Mišiolas ar jo perrašytos kopijos tapo pirmojo 1474 m. spaustuvėje atspausto mišiolo prototipu. O Durando pontifikalas tapo pagrindu pavyzdiniam 1485 m. pontifikalo leidimui, kurį parengė popiežiaus ceremonijų meistras Agostino Patrizi Piccolomini.
Spaudos amžius
Spaudos technologijos, pakeitusios perrašymą ranka, išradimas yra revoliucinis įvykis žmonijos kultūroje. Taip pat ir liturgijoje, nes sukūrė materialų jos standartizavimo pagrindą: tapo įmanoma sąlygiškai greitai ir mažesnėmis sąnaudomis atspausti daug visiškai vienodo teksto kopijų. Romos apeigų Mišiolas buvo atspaustas praėjus mažiau nei 20 metų nuo pirmosios knygos – Gutenbergo Biblijos atspausdinimo 1455 m. Bet reikia patikslinti, kad 1474 m. Mišiolo laidos, kuri daug kartų pakartota vėlesniais dešimtmečiais, poreikį diktavo visų pirma praktiniai sielovadiniai sumetimai, o ne troškimas sukurti juridiškai privalomą ir vieningą standartą. Tai iliustruoja faktas, jog toje pat Milano spaustuvėje po metų išleistas ir šv. Ambraziejaus apeigų Mišiolas (1475 m.), naudotas pačioje Milano arkivyskupijoje.
Istorijai svarbūs vyskupo ir popiežiaus ceremonijų meistro Johno Burckardo bei Venecijoje ir Romoje gyvenusio dominikono Alberto Castellani Mišiolo redakcijos (atitinkamai 1498 ir 1520 m.), kurios buvo skirtos kunigams.
Tridento Susirinkimo Mišiolas
XVI amžius ženklina naują erą Vakarų krikščionybės ir Bažnyčios istorijoje. Tai Liuterio ir Reformacijos, taip pat Tridento Susirinkimo amžius, kuris mūsų temai svarbus dėl to, kad davė vieną mišiolą visai Katalikų Bažnyčiai. Jis parengtas ir išleistas 1570 m., o po dvejų metų Pijaus V sprendimu tapo privalomas, atsisakant visų kitų. Išimtis padaryta toms liturginėms tradicijoms, kurios galėjo įrodyti, jog turi bent du šimtus metų.
Visas 1570 metų apeigyno pavadinimas yra Missale Romanum ex decreto SS. Concilii Tridentini restitutum („Romos Mišiolas, atkurtas šventojo Tridento Susirinkimo dektretu“), ir jis dažnai vadinamas tiesiog Tridento arba šv. Pijaus V Mišiolu. Tai, ką Susirinkimas atkūrė arba sugrąžino, yra ne kas kita, o 1474 m. Mišiolas (arba kiek vėlesni to paties teksto leidimai), papildytas atsižvelgus į Burckardo ir kitų liturgistų indėlį. Kitas šių sprendimų aspektas – liturginio pliuralizmo ir įvairovės nykimas. Tiesa, kad liturginės disciplinos ir doktrininės vienybės poreikis iškilo dėl protestantizmo kritikos, skvarbos ir liturginių apeigų keitimo pagal savo supratimą. Tačiau šviesesniems protams Bažnyčios reformos poreikis buvo akivaizdus jau anksčiau. 1513 m. Leonui X, vykstant Laterano V Susirinkimui, du vienuoliai kamalduliai iš Venecijos įteikė reformos pasiūlymą ( Libellus ad Leonem X), tarp kitų dalykų nurodydami:
Aptiksi daug tūkstančių vienuolių, kurie nemoka padoriai skaityti ar rašyti. Tarp tokios skaitlingos vienuolių šeimos vos du iš šimto ar dešimt iš tūkstančio išmoko lotynų kalbą tiek, kad iki galo suprastų tekstus, kuriuos kasdien skaito bažnyčiose. <...> Kai vienuolių nemokšiškumas toks didelis, galima lengvai suprasti, koks didelis kultūros trūkumas tarp kitų žmonių. Neverta stebėtis, o tik krimstis, jei daug klaidų, daugybė klaidingų nuomonių ir religijai prieštaraujančių principų visai šiuos žmones ir visą krikščionių tautą pavergia <...>. Gėdinga ir nederama , jog Dievo Bažnyčioje daug vienuolių ir kunigų niekada neperskaitė šventosios Evangelijos istorijos, kuri pakankamai trumpa, nors perskaitė daug pasakų ir daugybę nenaudingų dalykų.
Kamalduliai siūlė gerinti lotynų kalbos ir mokymo pažinimą remiantis Bažnyčios tėvais ir Biblija, taip pat išversta į vietines kalbas. Įdomu tai, kad ir Castellani Mišiole kunigams taip pat yra vertimų iš lotynų, kad kunigai geriau suprastų, ką skaito, taip pat numatoma, jog kai kuriuos veiksmus, kaip kad atnašų įteikimą, atlieka tikintieji pasauliečiai. Tridento Mišiole, šį kartą iš tiesų reaguojant į reformatorių įvestus pakeitimus, šių elementų atsisakyta: palikta išimtinai lotynų kalba, visi liturginiai veiksmai sutelkti į dvasininkų rankas. Katalikų Bažnyčios vidinė reformacija buvo suvokiama visų pirma kaip dvasininkijos gyvenimo ir ugdymo reformacija, manant, kad geri kunigai reformuos ir liaudį: tuo metu retas pasaulietis buvo raštingas, galėjo ar norėjo įsigyti ganėtinai brangių knygų. Šis dėmesys dvasininkijai atsispindi Tridento Mišiole.
Vadinamasis Pijaus V Mišiolas buvo redaguotas šešis kartus, kai ką pataisant, pridedant, atsisakant popiežių Klemenso VIII, Urbono VIII, Leono XIII, Pijaus X, Pijaus XII pontifikato metais. Šiems leidimams prigijo editio typica pavadinimas, pabrėžiantis jų, kaip standartų, vertę.
Vis dėlto per keletą amžių koją pradėjo kišti liturgijos šventimo pagal Tridento Susirinkimo Mišiolą nenumatytos pasekmės: liturginis sąstingis ir nejudrumas, atstumas tarp dvasininkijos ir pasauliečių, per didelis pasauliečių nuslydimas į kitokias nei Eucharistija pamaldumo praktikas. Lotynų kalbos pažinimui mažėjant, daugėjo pasyvaus dalyvavimo Mišiose.
Paskutinis peržiūrėtas Tridento Susirinkimo – Pijaus V Mišiolo leidimas pasirodė 1962 metais, šv. Jono XXIII pontifikato metu. Tas pats popiežius sušaukė ir pradėjo Vatikano II Susirinkimą, užbaigtą jo įpėdinio šv. Pauliaus VI. Vienas šio Susirinkimo vaisius – 1963 m. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium nurodo, jog Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis, nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs stebėtojai (14; 48).
1969 m. patvirtintas ir 1970 m. išleistas naujas Mišiolas lotynų kalba, tačiau skirtas vertimams ir kartais vadinamas Pauliaus VI Mišiolu. Jis apėmė Vatikano II Susirinkimo nurodymą „pilnai, aktyviai“ įtraukti tikinčiuosius į liturgiją. Ką tai reiškia, svarstysime kitame Artumos numeryje.
