Sausio 27-ąją minime palaimintąjį Jurgį Matulaitį, Bažnyčios mylėtoją ir vieną iš Artumos ištikimų globėjų Danguje. Skaitytojus kviečiame susipažinti su tėvo Jurgio vestomis rekolekcijomis kunigams 1911-ųjų vasarą, kurios buvo pirmosios Žemaičių vyskupijoje lietuvių kalba. Įžanginiame žodyje kunigai buvo pakviesti „bent kiek atsiilsėti“, suprantant jų nuovargį, rūpesčius, nuolatinius reikalavimus iš parapijiečių ir apleistumą. Kunigai liudija, kad palaimintajam Jurgiui kalbant suprato, jog tai mylinčio Tėvo žodžiai: „verkėme kaip maži vaikai.“
Kunigas turi pasaulį mylėti ir jo neapkęsti: patraukti jį prie savęs ir bėgti nuo jo, pašvęsti jį ir prakeikti, pasišvęsti jam ir su juo kovoti. <...> Ir čia reikia protingumo, išminties, kad suprastum, ką būtent mylėti, o ko neapkęsti. Reikia dvejopų dorybių: tų, kurios patraukia, t. y. socialinių dorybių, ir tų, kurios iš tolo laiko, t. y. moralinių. Pasaulis nori socialinių dorybių, kurios mus pašvenčia, bet neapkenčia moralinių.
Tam tikra prasme visos dorybės yra socialinės, nes tiesiogiai arba netiesiogiai prisideda prie visuomenės gėrio. Bet yra tokių, kurios tiesiogiai prie to veda žmogų. Štai keletas.
Geras būdas. Svarbu ne tik nuodėmių vengti, bet ir su ydomis kovoti, savo būdą stengtis pataisyti. <...> Yra kunigų, kurie nežiūri to: šiurkštūs, aštrūs, statūs, nuobodūs. Pasauliečiai lavinasi tame, o kunigai net nesistengia. Kiek yra kunigų, kurių darbai, įtaka, santykiai sugadinti dėl būdo ydų: žodis prieš ką nors, kova, aštrumas – ir kyla audra. Geras būdas – dar ne šventumas, bet paskata šventumui. Ko reikia, kad sutrukdžius ganytojavimo darbą? Išsišokti kartą, įsikarščiuoti. Ne tiek daug bloga parapijose nuo kunigo nuodėmių, kiek nuo jo būdo ydų. Nesutikimai su žmonėmis, su valdžia, su savimi – ir pats neturi ramybės, ir kitiems neduoda. Evangelijos dvasia reikalauja gero būdo.
Romumas. Jis net balse, veide apsireiškia. Romų žmogų žmonės vien pamatę myli. Šv. Augustinas apie tą, kuris tapo jam autoritetu, yra pasakęs: „Pradėjau jį mylėti ne kaip tiesos mokytoją, o kaip malonų žmogų.“ Svarbu, kad nebūtų kartybės širdyje. Kuris kunigas tikrai dievotas? Ar tas, kuris turi užuojautos vargdieniams, rūpinasi parapija, yra malonus, ar tas, kuris atlieka daug pamaldumo praktikų? Manyti, kad pastarasis, būtų labai siauras maldingumo supratimas. „Palaiminti romieji, jie paveldės žemę.“ Svarbu nebūti karštakošiu, nesivelti į ginčus. Nedera kunigui piktumas ir rūstybė, aštrumas ir kietumas! „Mokykitės iš manęs, nes aš romus...“ (Mt 11, 29).
Atvirumas. Kristus – paprastas, bet išmintingas. Jo siela ir širdis permatoma. Tai nereiškia viską visada išplepėti. Kunigas – ne tas, kur viską sako, ką mano, bet kuris nesako, ko nemano, kuris atviras ir aiškus, rodo širdį, nes nieko nedoro joje nėr, nėr ką slėpti. Melas žemina. Žmonės turi pasitikėti kunigo žodžiu.
Mandagumas. Jei jis kyla iš meilės – yra antgamtinė dorybė. <...> Mandagumu daugiau ne kartą darome, nei mokslu. Nemandagumu gi galima daugelį atstumti nuo savęs ir Bažnyčios <...>. Užuojauta – buvimas su kitais ligoje, artimųjų mirtyje, linksmybėse ir t. t. – be galo svarbu. Bet tai nereiškia būti nuolat ir visur landžioti. Geriau būti retu svečiu, kad netaptum kitiems sunkenybe. Prie darbo su žmonėmis susipažinti geriausia. Jei ir būtina kur nors su žmonėmis būti – visada jauskis ir rodykis kunigu.
Švelnumas, meilumas. Kunigas, kaip Kristus, turi priimti visus: mažiukus, vargdienius, darbininkus, bet ir turtingųjų ir galingųjų neatmesti. Svarbu nebūti prasčioku, bet tik švelniu. Būti geram tai nereiškia būti be būdo. Blogio reikia neapkęsti, bet žmones – mylėti. Reikia turėti savo nuomonę ir jos laikytis.
Diskretiškumas. Kunigas turi būti mažakalbis ir sakyti tik tai, kas reikia. Visuose pokalbiuose turite būti šventi. Juk žmonės su jumis kalbasi jumis pasitikėdami. Netinka kunigui juokdario laikysena, plepalai, apkalbos, juokeliai, pašaipos, kritikavimas. Niekada neatleis žmogus kunigo išjuoktas.
Geras kunigas visuomet bus geradariu toje visuomenėje, kur gyvena. Ir aš čia nekalbu apie šv. Povilą ar apie Arso kleboną. Tiesiog apie gerą kunigą. Joks įstatymas neuždraus skleisti dorybių šilumą.
Reikia auklėti pašaukimus. Ir nesakyti, kad jų nėra. Kas nori, visuomet suras, nereik matyt apie save tik dykumą. O jei ir dykuma būtų – tai įdirbti ją privalome.
Kauno katedra, 1900–1912 m.
Tikėjimo akimis žiūrint, už jūsų – žmonių pulkai ir minios, kurias ganote, sielos. Kalbėdamas jausti turiu, kad į minių minias kalbu. Jūsų padėtis? Dievai esate. Žmogaus ir Dievo mišinys. Kunigo didybė su niekuo negali būti tinkamai palyginta (šv. Ambraziejus). Kunigai dažnai lyginami su angelais, Švč. Panele, net iki Kristaus. Juk sakoma: kunigas – kitas Kristus ( alter Christus). Taigi, kunige, atpažink savo didybę!
Kaip Dievas amžinamoje sakė: „Tu esi mano Sūnus, pagimdęs esu Tave šiandien“, ir tai atsitiko. Taip ir konsekruojant dabar, laike, kai prie altoriaus kalbi: „Tai mano Kūnas.“ Kas dedasi? Dievas nusileidžia, klauso. Paklūsta Dievas žmogaus balsui! Kokios pagarbos vertas kunigas! Į save pažvelkime: Dievas iš meilės tvėrė. O mes, eidami prie altoriaus? Iš įpročio, intereso, dėl žmonių akių? Bėda tam liežuviui, kuris liepė Jėzui nužengti, jei meilę pažeidžia.
„Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Nusidėjėlį padaryti nekaltą didesnis stebuklas, nei pasaulį sutverti. Ir ta galybė tau suteikta, kunige. Karaliaus jurisdikcija turi ribas, o kunigo – siekia amžinybę. <...> Švč. Panelė, visagalinga maldoje, neturėjo valdžios išrišti. Žiūrėk į tą jauną kunigą, kuris taria: Ego te absolvo! Kokia galybė. Kokia ta ranka, kuri išriša: siekia į amžinumą, į sielą. Gal jau pamiršai, kad esi kunigas? Gal tik pasyvus automatas išrišdamas?
Mes apgaudinėjame žmones, jei nesame išrinktoji tauta, jei nesame šventi, kuomet prie altoriaus stoti išdrįstame.
Negali kunigas gyvendamas nedaryti į kitus įtakos: ar skelbia Dievo Žodį, ar katekizuoja, ar prie altoriaus, ar tarp žmonių svečiuose, visur: jis arba šviesybės angelas, arba liuciferis, kuris kitus patraukia. Mes – Dievo žmonės. Nesiliaukim tokie būti. Pilypas Neris yra pasakęs: duokite man gerų kunigų, o aš pasaulį atnaujinsiu. Mūsų tarnystė veikia ex opere operato (pačiu atliktu veiksmu – red. past.), tai tiesa. Kas būtų, jei tik nuo opere operantis (veikiančiojo, veiksmo atlikėjo, veikimu – red. past.) priklausytų?
Kristus, tapdamas žmogumi, nusižemino neprarasdamas gero vardo ir vertybės: juo labiau slėpė savo garbę, tuo labiau rodė savo meilę. Taip ir kunigas: jam privalu nusileisti iš aukštybių, bet kad tai būtų auka ir pasišventimas, o ne į purvą įkritimas. <...> Taip, kunigas turi būti žmogus. Bet ne iš pataikavimo, bailumo, tolerantizmo, laicizmo dvasios. Tai būtų klaida. Jis dorybėmis turi būti žmogus. Žiūrėk į Kalvarijos kalną: žmogus prikaltas, pažemintas, apnuogintas, kenčia. Bet: Ecce Homo! Tu esi toks.
Kas didžiausias? Kunigas, kaip Dievo žmogus, Kristus jumyse ir jūs Kristuje. Kas menkiausias? Kunigas kaip nusidėjėlis.
Pasaulio žmonės pagal turtus branginami. Kunigas – pagal neturtą. Turime save apiplėšdami Bažnyčią turtinti. Mažiau rūpinkimės ateitimi, o daugiau – amžinybe. Juo mažiau reikalauji, juo turtingesnis esi. Pinigo godumas padaro mus vyskupo atžvilgiu įkyriais, o žmonių – plėšriais. Bažnyčia tampa turtinga, kai mes, kunigai, neturtėliais virstame.
Jėzus išalkęs su mokiniais várpų pasigvildeno, ištroškęs vandens pasiprašė iš samarietės, kai miego norėjo – gulė po atviru dangum. Kas atspės, kad tas kunigas klebonijoje, kur kilimai, lovos minkštos ir kėdės, stalai linksta, žmonės prieš jį galvas lenkia, – tai Kristaus atstovas?
Rūpinkimės, kad žmonės, į mus pažvelgę Kristų pamatytų.
Kristus tapo žmogumi. Kalbėdami tai priklaupiame. O Tu, kunige, tapdamas žmogumi? Et homo factus est! Kristus žmogumi tapo iš meilės. O mes? Et homo factus est! Žmonės žiūri į kleboniją ir kambarius. Et homo factus! Į savimeilę, į jautrumą ir įžeidumą. Žiūrėkime į Kristų – žmogų. Jis mūsų žmogystę priėmęs. Kuomet eidamas gulti bučiuoji kryželį, pagalvok tik, ar Kristus, rimtai ir gailestingai pažvelgęs, nepasakytų tau: „Taip, Tu mano dieviškąsias funkcijas šiandien atlikai. Bet kaip su žmogiškosiomis? Mano kojos prikaltos prie kryžiaus, o Tau kilimai po kojų. Mano ausys piktžodžiavimais užtvindytos, o Tavo – prisimeilinimo žodžiais. Mane girdė tulžimi. O Tu apsčiai turi valgio ir gėrimo. Mano kūnas – tai pati žaizda. O Tave kaip stabą kartais garbina. Nesakyk „Tėve“, nes nėr panašumo. Ir nesakyk: „aš Tave tikiu.“ Nes netikėliai į Tave žiūrėdami sako: „Jis pats netiki!“ Ir nesakyk: „Aš Tave myliu.“ Darbai kitką rodo. Kiek išpažinčių, kiek rekolekcijų! O kur atmaina?“
Aš kalbėjau į savo kunigystę, aš save apsiskundžiau į jus kreipdamasis!
