Šventoji Žemė – kraštas, daug amžių traukiantis piligrimus iš viso pasaulio. Krikščionys čia gali pamatyti vietas, kuriomis vaikščiojo Viešpats, geriau suprasti Šventąjį Raštą ir Jėzaus naudotus palyginimus, susipažinti su religija ir kultūra, kuri ugdė ir Kristų. Apie šabą – vieną iš svarbiausių žydų tikėjimo ir kultūros švenčių – pasakoja VDU Socialinio darbo katedros lektorė doc. dr. Nijolė LIOBIKIENĖ, kaip piligrimė keliavusi į Šventąją Žemę.
Jūs lankėtės Šventojoje Žemėje. Suprantu, kad parsivežėte daug įspūdžių. Kas buvo ypač įspūdinga?
Daug kas buvo įspūdinga: kraštas, su Biblija ir Išganymo istorija susijusios vietos, skirtingos kultūros apraiškos. Tačiau didžiausią įspūdį paliko dalyvavimas tikinčių žydų šabo vakarienėje. Nors šabo paminėjimas glaudžiai susijęs su žydų religija, ją švenčia ir tikintys, ir netikintys žydai. Penktadienio vakarą visa Jeruzalė tarsi apmirė: nei automobilių, nei autobusų. Nedirba kavinės ir restoranai, ką jau kalbėti apie parduotuves. Gatvės viduriu pasipuošę vyrai būreliais eina į sinagogą, kurioje yra Tora – ritiniai su Senojo Testamento tekstais. Pasimeldę jie sugrįžta į namus ir švenčia šabo vakarienę. Šabo šventimas pirmiausia skirtas šeimai, tačiau jame gali dalyvauti pakviesti giminės, kaimynai, draugai. Mus kaip piligrimus priėmė maloni jauna šeima su dviem mažais vaikais.
Paprastai šabas švęsti pradedamas penktadienio vakare, kada leidžiasi saulė, ir baigiasi šeštadienio vakare, vėl saulei leidžiantis. Šabo metu žydai laikosi tam tikrų taisyklių, kurios leidžia jiems pilnutinai išgyventi šį laiką, būti čia ir dabar (pvz., nenaudoja elektroninių komunikacijos priemonių). Šis laikas skirtas melstis, bendrauti, mėgautis maistu, džiautis ir linksmintis. Ilgas stalas buvo padengiamas šventiškai, balta staltiese, gražiais stalo įrankiais.
Kuo skiriasi paprastas pasisėdėjimas nuo šabo?
Per šabą laikomasi tam tikrų ritualų ir jų eiliškumo. Jais išreiškiamas žmogaus ir Dievo santykis, prisimenama žydų tautos istorija ir sustiprinami šeimos tarpusavio ryšiai.
Pirmiausia prieš pat saulės laidą uždegamos žvakės, simbolizuojančios tikėjimo į Dievą šviesą. Dievas yra Šviesa. Šabo metu naudojamos žvakidės perduodamos iš kartos į kartą, kaip ir apeiginė vyno taurė. Paprastai šeimoje šie daiktai perduodami vyriausiam vaikui. Tai simbolizuoja žydų tautos ir šeimos ryšius. Tai tarsi santykių tarp kartų, istorijos, papročių ir tradicijų tęstinumo ženklas. Tikrai nuostabu, kaip šie daiktai išsaugomi per didžiules žydų tautą ištikusias tragedijas, tremtis, migraciją. Mūsų šeimininko prosenelis buvo kilęs iš Vilniaus. Iš jo paveldėta taurė buvo naudojama šabo metu. Ji tikrai nebuvo nei auksinė, nei labai graži, bet tai – prosenelio paveldas.
O kas vyksta prie stalo?
Kai susėdome prie stalo, šeimininkai trumpai paaiškino šabo vakarienės reikšmę ir eiliškumą, paminėjo, kad šabo metu prisimenama, jog Dievas sukūrė visą pasaulį, ir minimas vienas reikšmingiausių Izraelio tautos įvykių – išėjimas iš Egipto vergijos. Pirmiausia buvo sugiedota pasveikinimo giesmė „Šalom Aleichem“. Į apeiginę taurę įpylė vyno ir kalbėjo kiduš – vyno palaiminimo maldą. Maldoje sakoma, kad visa, ką sukūrė Dievas, yra gera, ir dėkojama, kad Dievas palaimino Izraelio tautą. Tik po šios maldos buvome pakviesti paragauti vyno.
Mane ypač sujaudino vaikų palaiminimas. Tėvas uždėjo rankas ant vaiko galvos – pirmiau vyresniojo, po to jaunesniojo. Uždėjus rankas kalbama malda, kurios pirmoji dalis berniukui ir mergaitei yra skirtinga. Laiminant sūnų, Dievo prašoma palaiminti jį kaip Efraimą ir Manasą (žydų giminių protėvius). Laimindamas dukrą, tėvas prašo, kad ji būtų palaiminta kaip Senojo Testamento garsiosios moterys – protėvių Abraomo, Izaoko ir Jokūbo žmonos Sara, Rebeka, Rachelė ir Lėja. Antroji palaiminimo dalis vienoda abiem vaikams. Joje linkima, kas Dievas visada būtų su jais, kad „Viešpats palaimintų ir saugotų, kad Viešpaties veido šviesa būtų virš tavęs ir tau šviestų, kad būtų maloningas ir dovanotų tau ramybę“. Laimina abu tėvai. Tai labai gražu ir prasminga. Pirmiausia, vaikai jaučiasi svarbūs ir mylimi. Laimindami juos, tėvai primena jų tautos istorines šaknis. Neabejotinai paaugę vaikai domėsis, kas yra tie, į kuriuos jie turi lygiuotis, kuo jie reikšmingi žydų tautai, kaip jie susiję su tautos istorija, koks jų santykis su Dievu. Per kiekvieną šabo vakarienę tėvai primena jiems svarbiausius dalykus, tarsi tiesia kelią iš praeities į dabartį ir ateitį. Laimindami vaikus tėvai prašo Viešpaties ne turto, galios, sveikatos, bet Dievo palaimos ir ramybės, „kad Viešpaties veido šviesa“ visada jiems šviestų. Tikrai turime ko pasimokyti iš žydų tautos. Ar mes nepamirštame laiminti savo vaikus?
Toliau vyras pagerbia moterį. Jis tai daro kiekvieno šabo metu. Vyras skaito Patarlių knygos 31 skyrių „Ideali žmona“. Moteriai dėkojama už tai, kad ji parengė namus šabo šventei, paruošė maistą. Sakytume, tai jos pareiga, tačiau žydai labai vertina moters darbą: maisto ruošimą, vaikų priežiūrą, namų tvarkymą. Todėl kiekvieną šabo dieną skaito moteriai šias eilutes:
Koks retas radinys sumani žmona, brangesnė už perlus yra jos vertė! Savo širdį jai patiki jos vyras, ir turi tikrą lobį. Ji gerumu atsilygina, o ne piktumu, per visas savo gyvenimo dienas. Ji pasirūpina vilnų bei linų ir pluša įgudusiomis rankomis. <...> Stiprybė ir orumas yra jos drabužis; su šypsniu ji žiūri į ateitį. Kai atveria burną, ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio malonus pamokymas. Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį, niekada nevalgo dykaduonio duonos. Pakilę jos vaikai ją giria; jos vyras – ir jis liaupsina ją: „Daug yra sumanių moterų, bet tu viršiji jas visas!“ Žavumas apgaulingas, o grožis – rūkas; moteris turi būti giriama už jos pagarbią Viešpaties baimę. Duokite jai atlygį už jos triūsą, – teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi! (10–13. 25–31).
Jei mes tai darytume, gal Lietuvoje pagerėtų vyro ir žmonos santykiai be didelių investicijų? Reikėtų taip nedaug – atsiversti Bibliją ir gražiai perskaityti savajai šią ištrauką, o po to dar galėtų savo širdies žodžių pridurti...
Prieš valgant nusiplaunamos rankos. Pirmiausia tris kartus užpilama ant kairės, po to ant dešinės rankos – tarsi atkartojamas Saliamono šventykloje buvęs ritualas. Nusiplovęs rankas namų šeimininkas pradeda dalyti duoną ir druską. Šabo vakarienės metu dalijamas duonos kepalėlis yra dvigubas. Tai susiję su žydų tautos išėjimo iš Egipto istorija. Sunkios kelionės metu Dievas izraelitus maitino mana, kuri krisdavo visas dienas, išskyrus šeštadienį. Žydai negalėdavo prisirinkti manos atsargai, nes ji sugesdavo, išskyrus penktadienį. Tada jie galėdavo prisirinkti manos dviem dienoms ir iškepti dvigubą kepaliuką. Šiai istorijai atminti šabo šventei kepami dvigubi duonos kepaliukai. Namų šeimininkas sulaužė duoną ir padalijo visiems vakarienės dalyviams. Kartu su duona buvo siunčiamas indelis su druska. Druska – kiekvienos dienos atnaujintoja, amžinumo simbolis, maisto paskanintoja. Stalas tampa tarsi šventovės altoriumi. Mėgavimasis maistu taip pat svarbi šabo dalis.
Po duonos ir druskos padalijimo galima išgerti ir valgyti. Vaišės prasideda daržovių salotomis. Tai tarsi primena, kad Dievas, atskyręs tamsą ir šviesą, žemę ir vandenis, kūrė pasaulį nuo augalų. Daržovės buvo ir žalios, ir virtos, tačiau viskas neapsakomai skanu. Po to patiekė žuvį. Po žuvies – vištienos sultinį su kukuliukais iš macų tešlos. Šis receptas perduodamas iš kartos į kartą. Toliau buvo karštas jautienos patiekalas (kaip žinoma, kiaulienos žydai nevalgo), o pabaigoje – saldumynai.
O ką dar reiškia švęsti šabą?
Malda, ritualai ir maistas yra svarbios šabo vakarienės dalys, kaip ir bendravimas bei dalijimasis. Kiekvienas pasakoja apie save, savo patirtį per savaitę. Šabo metu žydai linksmai dainuoja ar gieda. Tikrai labai linksmai praleidome laiką. Buvo labai jauku ir ramu.
Išėję galvojome apie tai, kas padėjo žydams išlikti per visas jų istorijos negandas. Šabo paprotys tikrai ne paskiausias. Ir netikintys žydai vis tiek susirenka, kalbasi, valgo. Tai vienija. Jei esi užaugęs žydų šeimoje, esi įpratęs dalytis maistu ir patirtimi. Tai tikrai puiki mokykla.
Jiems nereikia bendravimo įgūdžių mokymų, – jie tai daro nuo pat vaikystės.
Mūsų šeimininkas buvo rabinas. Ant sienos kabojo labai gražus paveikslas, į jį buvo įkomponuotas šios poros sutuoktuvių liudijimas. Vaikai nuo lopšio mato, kad santuoka labai svarbi. Ir tautos, ir šeimos istoriją perduoti labai svarbu. Tai įsitvirtina vaikų sąmonėje ir pasąmonėje. Tėvai laimina duoną, dalijasi, laimina vaikus, motiną, kuria istoriją ir ją perduoda iš kartos į kartą. Manau, kad sekmadienį turėtume švęsti kažkaip panašiai: su malda, pasidalijimu, maistu, kalbėjimusi, perdavimu. Viso to turėtume mokytis iš naujo. Neturime kopijuoti šabo, bet verta padėkoti vyrui, žmonai, palaiminti vaikus.
Kalbino Dalia LUKĖNIENĖ
