Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė
Kalbomis apie blogėjančią ekologinę padėtį mūsų gyvenime (ir ne tik mūsų, jei tai ką nors guodžia) nieko nenustebintume – juk žinome, kodėl didžiausiose šalies upėse nesimaudoma, o pigiausius maisto produktus iš viso vargiai galima pavadinti maistu. Tikslumo dėlei reikėtų juos vadinti dešros, sūrio, sausainių ir t. t. imitacija, muliažu. Bet juk kažkas perka, antraip nepardavinėtų. Ne tik perka, bet ir tuos produktus vartoja, tikriausiai įsivaizduodami, kad gaminys, kuris atrodo kaip dešra ir turi jos skonį, ir yra dešra. Tai toks buitiškas saviapgaulės atvejis, kurį gali būti nulėmusios įvairiausios priežastys, viena jų – ribota finansinė padėtis – toli gražu ne pirmutinė. XX amžiuje iškelta idėja, kad teršdamas aplinką žmogus daro žalą ne tik gamtai, bet pirmiausia sau, tebelieka opi ir šiandien. Čia turima galvoje organizmo tarša. O, kad tik organizmo! Kas išmatuos informacinės asmens taršos mastus XXI amžiuje? Aišku, atsakymų į šį klausimą ieškos jau ateities mokslas, bet neturėkime iliuzijų, kad stiprias neigiamas emocijas sukeliantys vaizdai televizoriaus, kompiuterio ar mobiliojo telefono ekrane nepalieka jokių pėdsakų mūsų psichikoje.
Visa tai – moderniųjų laikų bėdos. Tačiau buvo ir tebėra labiausiai paplitęs, senas kaip pasaulis savitaršos būdas. Tai – saviapgaulė, arba melas sau. Juk kiekvienas žmogus, patyręs kito apgavystę, nesąžiningumą, piktinasi ir jaučiasi įskaudintas bei pažemintas. O kaip dėl melo sau pačiam? Ar daug matėte žmonių, kurie daužė galvą į sieną ir raudojo – na, kodėl melavau sau? Kaip aš galėjau?! Vis dėlto visi esame sumelavę patys sau, ir ne kartą. Kodėl?
Protas nevisagalis
Vienas labiausiai įsišaknijusių klaidingų įsitikinimų – manyti, kad žmogus visada remiasi protu ir sąmoningai suvokia savo elgesio priežastis bei gali jas įvardyti. Suabejoti tuo reiškia suabejoti žmogaus elgesio protingumu. Tačiau šiuolaikinės psichologijos požiūriu nederėtų pervertinti žmogaus gebėjimo sąmoningai suvokti savo elgesį ir tiksliai nusakyti jo priežastis. Daugelis poelgių būna paskatinti tokių priežasčių, kurių pats asmuo sąmoningai nesuvokia. Tai nereiškia, kad toks elgesys yra beprasmis. Tiesiog mūsų gyvenimo sąlygos yra daugialypės ir ne visada mums palankios. Todėl ir siekiame gyventi taip, kad tie nepalankūs poveikiai būtų kuo labiau sumažinti. Šitai yra taip natūralu, jog žmogaus sąmonė net neįsijungia į tokias nevalingas asmens pastangas. O ar gali žmogus vienaip ar kitaip pasielgti net nežinodamas, kodėl jis tai daro? Be abejo. Maža to, konkretų poelgį gali paskatinti priežastys, kurių pats asmuo nesupranta arba jas supranta neteisingai. Kodėl? Jau praeito amžiaus viduryje psichologijos mokslo klasikas S. Freudas atskleidė šį psichinio gyvenimo dėsningumą. Jis teigė, kad kiekvienam žmogui būdinga tam tikra psichinės gynybos sistema, kuri turi apsaugoti jį nuo žeidžiančių ar nemalonių išgyvenimų. Tad kaip praktiškai veikia ši sistema?
Gyvenime mes patenkame į pavojingas ar mus skaudinančias situacijas dažniau, nei to norėtume. Tuomet galimi trys pagrindiniai veikimo būdai. Pirmasis, beje, pats vaisingiausias, – suvokti grėsmę, ją pašalinti ir taip išspręsti nemalonią problemą. Pvz., iškilus įtampai darbe tarp mūsų ir tiesioginio viršininko, kartais užtenka su juo asmeniškai pasikalbėti ir išsiaiškinti. Aišku, toks sprendimas iš mūsų reikalauja tam tikros drąsos. Tačiau esti situacijų, kai taip išspręsti iškilusių sunkumų neįmanoma – tuomet asmuo gelbstisi bėgimu, naudodamasis antruoju veikimo būdu. Pvz., suvokus, kad tapai viršininkui amžinas priešas ir kad jo tikslas – tave kuo greičiau iš čia „išėsti“, protinga būtų tau pačiam kuo skubiau susirasti kitą darbo vietą. Tačiau kartais atsitinka taip, kad nei pirmas, nei antras būdas, kaip įveikti sunkumus, konkrečiomis aplinkybėmis netinka. Tarkim, labai abejoji, kad galėsi susirasti panašią darbo vietą (tau patinkančio pobūdžio darbą ir gerą atlyginimą). Kas tada? Į pagalbą pasitelkiama saviapgaulė, kuriai pavadinti vartojamas psichinės gynybos terminas. Šiuolaikinė psichologija priskaičiuoja net kelias dešimtis tokiosgynybos atmainų. Čia trumpai aptarsime tuos saviapgaulės būdus, kuriuos dažniausiai pasitelkiame savo kasdienoje.
Agresija tarpasmeniniuose santykiuose dažniausiai atsiskleidžia ne fizinės jėgos, bet mąstymo ir kalbos lygmeniu. Šiuo atveju pradėtume nekęsti viršininko ir jį vertinti remdamiesi tik neigiamais jo bruožais. Dažnai tai pasireiškia neigiamos nuomonės apie viršininką skleidimu tarp bendradarbių ir blogo linkėjimu jam. Asmuo gali net nesuvokti, kad tokį jo elgesį sąlygojo viršininko „nemeilė jam“, kuri kelia grėsmę jo gerovei.
Nusišalinimas. Bėgimas nuo nemalonios padėties irgi nebūtinai privalo būti fizinis. Dažnai atsisakome patrauklaus darbo pasiūlymo vien dėl to, kad nesame tikri, jog sėkmingai jį atliksime. Nesėkmė sukeltų neigiamų, skausmingų išgyvenimų ir nusivylimą savimi. Todėl ir skubame atsisakyti, lyg siekdami apsisaugoti nuo tų neigiamų potyrių. Ir, keisčiausia, atsisakymas pačiam žmogui atrodo visai natūralus, tiesiog jis nenori „tame dalyvauti“. Kartais savo praktikoje matau ir fizinį bėgimą iš nemalonios situacijos. Štai žmona labai nepatenkinta bendravimo su vyru stoka. Mat vyras pasinėręs į darbą taip, kad aukoja jam ir visą savo laisvalaikį. Tuo tarpu vyras teigia, jog „kažkas juk turi uždirbti šeimai pinigų“, ir nemato jokios bėdos dėl to, kad į namus grįžta tik pernakvoti („Dabar tokie laikai, visiems tenka daug dirbti, jei nori daugiau uždirbti!“). Išsikalbėjus paaiškėja, kad vyrui jau seniai neteikia džiaugsmo bendravimas su bambekle žmona, bet „ką padarysi, jau toks jos charakteris“. Ir žmogus randa išeitį – „pabėga“ į darbą.
Kompensacija. Tenka sutikti žmonių, taip pasinėrusių į kokią nors sritį, kad už jos ribų kitokio gyvenimo nė nebelieka. Štai fiziškai silpnas akiniuotas jaunuolis savo intelektualinius sugebėjimus išlavina tiek, kad tampa labai geru programuotoju. Arba mergina, kuriai sunkiai sekasi mokslai, įnirtingai ir sėkmingai siekia modelio karjeros. Tai vis „iš tos pačios operos“: siekdamas išvengti skausmingų išgyvenimų dėl savo nevisavertiškumo konkrečioje, beje, jam svarbioje srityje, asmuo metasi į kitą sritį ir joje pasiekia gerų rezultatų, taip išgelbėdamas savo žmogišką orumą („Aš sugebu!“) kitų ir savo paties akyse. Tokia psichologinė gynyba gali padėti iš tikrųjų įveikti tam tikrą nevisavertiškumą, jį kompensuojant puikiais laimėjimais kitoje srityje. Tačiau būna, kad jaunuolis prastą mokymąsi siekia kompensuoti rodydamas fizinę jėgą, kai sprendžiami tarpusavio nesutarimai su bendraamžiais.
Neigimas. Kai kurios situacijos, regis, turėtų būti vertinamos kaip visiška nesėkmė. Štai į renginį vietoj planuotų kelių dešimčių asmenų susirinko tik keli, bet kaip tenka nusistebėti, kai aptariant renginį išgirsti teigiamą jo organizatoriaus atsiliepimą („Atėjo tie, kuriems tikrai rūpėjo aptariami klausimai“, „Geriau mažiau žmonių, bet tikrai suinteresuotų“ ir pan.). Kartais net nusišnekama, kad to ir buvo tikėtasi. Suprask, viskas vyko pagal planą... Juk taip dažnai įvairiausių televizijoje organizuojamų konkursų dalyvius girdime sakant: „Svarbu ne rezultatas, bet pats dalyvavimas, aš nė negalvojau apie konkursą ar užimamą vietą jame, man konkursas visai nerūpėjo, beveik nė nežinojau, kad jis vyko.“
Išstūmimas. Turbūt nesyk pastebėjome, jog žmogus linkęs „pamiršti“ nemalonius išgyvenimus ir juos sukėlusias aplinkybes. Vyresni asmenys neretai padūsauja, kad seniau gyvenimas buvęs daug geresnis. Mat jų atmintyje stipriau išlieka teigiamus jausmus sukėlę įvykiai. Dažnai pasitaiko, kad nemalonaus įvykio liudininkui priminus tą atsitikimą, žmogus iš viso nuoširdžiai neigia tai nutikus. Ir šitai būdinga visokio amžiaus žmonėms, įskaitant vaikus.
Racionalizacija. Kartais asmuo moka labai racionaliai, „patogiai“ paaiškinti savo nesėkmingą elgesį. Pralaimėjome atrankoje į vadovaujamas pareigas, anot mūsų, tikriausiai dėl to, kad ji buvo tik spektaklis, nes rengėjai jau turėjo numatę „savą“ žmogų. Arba ten jiems reikėjo marionetės, o ne tokio nepriklausomai mąstančio žmogaus, koks esu aš... Paprastai savo nesėkmių priežastis aiškiname išorinėmis aplinkybėmis, kitų asmenų nepadorumu bei nesąžiningumu arba siektojo tikslo nereikšmingumu. Kaip pasakėčioje apie lapę ir vynuoges: ai, ir gerai, kad nepasiekiau, vis tiek jos buvo dar žalios...
Problemos laukia sprendimo, o ne bėgimo nuo jų
Psichinė gynyba yra neatsiejama kiekvienos asmenybės dalis. Ji pasiteisina tuomet, kai leidžia visiškai išspręsti sunkumus (pvz., kai kuriais jau minėtais kompensacijos atvejais) arba kai problema nėra rimta ir didelė. Juk ar ne geriau, jei tau nelabai sekasi vienoje srityje, pasiekti puikių rezultatų kitoje reikšmingoje srityje, arba pamiršti nereikšmingus nesklandumus, užuot juos išpūtus ir sudramatinus? Tačiau jei susiduriame su rimtais sunkumais, kuriems įveikti prireikia visų mūsų jėgų sutelkimo, kūrybiškumo ir atsakomybės, saviapgaulė, melas sau, yra pavojingas vidaus teršalas. Kai žmogus apgaudinėja pats save, jis neieško galimų būdų, kaip įveikti vienokį ar kitokį rūpestį. O pati neišspręsta problema, nustumta giliai į mūsų psichikos užkaborius, tampa nesąmoningu vidinio nerimo, įtampos ir nepasitenkinimo šaltiniu.
Melavimas sau – rimta kliūtis mūsų asmens brandai, augimui. Kuo mažiau save apgaudinėsime, tuo daugiau turėsime jėgų ir energijos atsiradusiems sunkumams nugalėti. Tad patyrinėkime savo poelgius, žodžius ir mintis. Ar kai kurie iš jų nėra tik saviapgaulė? Jei taip, drąsiai save stabdykime. Liaukimės bergždžiai eikvoti vidines jėgas. Verčiau jas nukreipkime iškilusioms problemoms įveikti. Ir tuomet jau visa širdimi su giliausiu dėkingumu ir džiaugsmu galėsime švęsti gyvenimą.
2008 m. Artuma balandis
