unsplash.com nuotrauka
Dr. Gintautas Vaitoška
Nuo vyrų gimties galios dinamikos, nagrinėtos praėjusiame straipsnyje, derėtų pereiti prie ne taip retai pasitaikančios situacijos, kai save stimuliuoja vaikai.
Apie šią problemą Sigmundas Freudas rašė 1905 m. veikale Trys esė apie seksualumo teoriją, davusiame pradžią seksualinei revoliucijai. Masturbacija yra Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojama ir mažiems vaikams, o kad mus supanti seksualinės revoliucijos nuotaika buvo sukurta pratęsiant marksistinę revoliuciją, mes esame užmiršę, o gal net ir visai šio proceso nesupratę. Tad šio, regis, tokio „nereikšmingo“ dalyko kaip masturbacijos įprotis analizė veda į sunkiai žvilgsniu aprėpiamas mūsų epochos prasminio lauko platumas. Todėl prieš nagrinėdami savęs stimuliavimo klausimus bei galimas rekomendacijas tėvams, susidūrusiems su šiuo dalyku savo šeimoje, pamėginsime bent kiek suprasti mūsų laikmečio, kuriame, pasak Markuso Regneruso, seksas yra „natūraliai“ nevaisingas, idėjines ištakas.
Sigmundo Freudo mintys ir jų interpretacijos
Pasipriešinimas skaistumui, kaip Karolis Wojtyła rašė Meilėje ir atsakomybėje, Vakarų šalyse ėmė plisti XX a. I pusėje. Jis susijęs su vadinamąja „seksualine revoliucija“. Nors šios „revoliucijos“ šaknys glūdi senesniuose istorijos etapuose, labiausiai šį didžiulį pokytį visuomenės gyvenime paveikė psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas.
Dar savo karjeros pradžioje – Trijose esė apie seksualumo teoriją – Freudas pateikė detalią gimties galios veikimo žmoguje analizę. Jo, kaip žydų tautos mąstytojo, išmintis persipynė su įvairiais labai nepagrįstais, vien iš subjektyvių įspūdžių kylančiais teiginiais ir plačiai vyravusiu liberaliu nusiteikimu. Pavyzdžiui, rašydamas apie vaiko raidos pirmąsias stadijas, psichoanalizės kūrėjas teigia, kad krūtimi žindomų kūdikių svarbiausias noras yra patirti seksualinį (sic!) malonumą, nes jų erogeninės zonos per pirmus dvylika mėnesių yra sukoncentruotos burnos gleivinėje1. Vėliau tame veikale jis rašo, kad „nė vienas, kuris yra matęs pasisotinusį kūdikį, atsitraukiantį nuo krūties ir ramiai užmiegantį su palaiminta šypsena ir paraudusiais skruostais, negali išvengti minties, kad šis vaizdas yra seksualinio pasitenkinimo prototipas vėlesniame gyvenime“2.
Yra ir kitokių svarbių terminų, vėliau tapusių tokių seksomarksizmo pradininkų, kaip iš Austrijos kilęs Wilhelmas Reichas ar iš Vokietijos į JAV persikėlęs Herbertas Marcuse, esminiais teiginiais. Pavyzdžiui, Freudas teigia, kad „paveikti tvirkinimo, vaikai gali tapti polimorfiškai iškrypę“. Jis taip pat teigia, kad ši galimybė parodo, jog toks jų polinkis yra įgimtas. Toliau Freudas rašo, kad tokia vaikų dispozicija yra panaši į „neišsilavinusių moterų“ ar prostitučių dispoziciją; didelis tokių moterų, turinčių polinkį į prostituciją, skaičius leidžia daryti išvadą, kad „šis polinkis į įvairiausių rūšių [seksualinio elgesio] perversijas yra bendras ir fundamentalus žmogaus bruožas“3.
Įdomi, švelniai tariant, mintis! Prof. Michaelis Waldsteinas yra sakęs, jog Freudas savo veikaluose sugriovė Vakarų kultūros pamatus. Iš tiesų, toks teiginys apie žmoniją – kaip ir jo fantazijos apie seksualiai pasitenkinančius kūdikius – yra ciniškas. Krikščionis, žinoma, neneigtų žmogaus polinkio į gašlumą, tačiau jis taip pat suvokia, kad tokia problema žmogaus asmenybėje kyla iš gimtosios nuodėmės, o per krikšto malonę jos pasekmės yra ištaisomos. Skaistumas reikalauja kovos, tačiau su Dievo pagalba jis galimas. Tokios malonės nepažįstantis Herbertas Marcuse – svarbiausias audringųjų 1968-ųjų seksualinės revoliucijos ideologas – drąsiai aiškino, jog būti „polimorfiškai iškrypusiu“ yra normalu ir siektina! Kad nevaržantis seksualinio geismo žmogus tampa kūrybingas ir, anot žymiojo hipių laikų šūkio Make love, not war! (liet. Santykiaukite, o ne kariaukite!), nebeagresyvus.
Tačiau verta pastebėti, kad Freudo teiginys apie esminį žmogaus iškrypimą yra paradoksalus: normalia ir neiškrypusia žymusis psichoanalitikas laikė tokią vyro ir moters meilę, apvainikuojamą kūdikio gimimu! Gi „iškrypusių santykių“ sąrašas jam apėmė tai, kas mūsų dienomis yra laikoma visiškai priimtinais veiksmais: „oralinis seksas“, „analinis seksas“, homoseksualiniai santykiai ir t. t. Marcuse ir Reichas žydiškąją Freudo mąstysenos dimensiją griežtai atmetė ir kritikavo – tad štai ir siūlymas, dabar jau tapęs realybe, būti „polimorfiškai iškrypusiais“. Jau net nebeprisimenama, kad tai iškrypimas...
Social imaginary arba „šiuolaikinis žmogus“
Terminą social imaginary į platų vartojimą anglakalbėse šalyse įvedė žymus kanadiečių filosofas Charlesas Tayloras. Nėra labai lengva atrasti termino prasmę atitinkantį lietuvišką žodį, tad „šiuolaikinis žmogus“ gal ir neatspindi Tayloro minties labai tobulai, nors siūlome jį nerasdami nieko geresnio. „Šiuolaikinis žmogus“ – o juo būti visi norime lygiai kaip nenorime būti „atsilikę“ ar „pasenusių pažiūrų“ – tvirtai tiki, kad jo nuomonė remiasi mokslu ir dėl to nėra diskutuotina. Gi iš tikrųjų jis įsivaizduoja, o ne žino, kad jo supratimas apie kokį nors reiškinį yra teisingas (tai Tayloras ir pasako anglišku žodžiu imaginary). Kalbant apie gimtinę sferą, yra plačiai manoma, jog seksualinis gyvenimas yra būtinas žmogaus sveikatai, kad susilaikymas sveikatai kenkia, kad vaikų skaičių, visiškai suprantama, reikia riboti vartojant kontracepciją, homoseksualų potraukį jaučiančių asmenų meilė atitinka jų prigimtį, gimtį lemia ne biologija, o jausmas, ir t. t. Kad tokios pažiūros kyla iš įsivaizdavimo, jog jas įrodė mokslas, nėra suprantama. Kaip ir tai, kad šis „mokslas“ aprašytas vienas kitam prieštaraujančių teiginių pilnuose Freudo raštų puslapiuose, o vėliau – dar ir blaiviąją Freudo mąstymo dalį paneigusių marksistinių seksualinės revoliucijos ideologų darbuose.
Suprantama, Freudo mokslas pasirodė visiems ypač patrauklus. Taikliai šį faktą suformulavo palaimintasis amerikiečių vyskupas Fultonas Sheenas, sakydamas, jog „psichoanalizės populiarumą nulėmė tai, jog ji leido žmonėms kalbėti apie seksą prisidengiant mokslu“. Kaip jau esame minėję, Jeano-Jacqueso Rousseau sukurtas homosentimentalis dėl Freudo darbų transformavosi į homosexualis. Seksualiniai santykiai – žinoma, beveik visada kontracepcijos priedangoje – yra laikomi būtina gyvenimo dalimi ir ne vienas Lietuvos urologas pasakys: „Jei jų nepraktikuosite – susirgsite“. Tik atsilikęs, nešiuolaikiškas žmogus yra seksualiai „pasyvus“. Seniau būtume sakę: skaistus... Vienas žymiausių XX a. psichoanalitikų Erikas Eriksonas 1958 m. apie save ir savo profesijos atstovus rašė, kad jie apgailestaudami turi pripažinti, jog mėgindami sukurti mokslu pagrįstą terapiją keletui, moralės liga jie susargdino daugelį – t. y. visą visuomenę4. O žymiojoje esė Aštuoni amžiaus tarpsniai, kurią kiekvienas psichologijos studentas nagrinėja kaip klasikinę vaiko ir apskritai asmenybės raidos analizę, Eriksonas rašė, jog jo laikmečio visuomenė yra įsitikinusi, kad „psichoanalizė kaip gydymo metodas mėgina pacientą įtikinti, kad Dievui ir žmogui jis turi tik vieną pareigą: patirti gerus orgazmus, su tinkamu „objektu“ ir dar reguliariai“5. Belieka pridėti, kad, kaip esame sakę, „šiuolaikinis žmogus“ yra įsitikinęs, kad taip gyventi yra jo pareiga, nors ir nežino, kad šis „mokslas“ kyla iš Freudo įsivaizdavimų. O jei dar tiksliau – iš silpnosios Freudo pusės eksploatavimo ir tam tikro psichoanalizės suvulgarinimo, kurį atliko seksualinės revoliucijos ideologai. Tiesiog toks seksualumo supratimas „šiuolaikiniam žmogui“ yra savaime aiškus.
Kaip jau minėjome, Freudo raštuose galima atrasti ir nuodugnų, su judeokrikščioniškuoju etosu sutampantį ir jį net pagilinantį gimtiškumo supratimą. Tai paradoksas, tačiau atskleidžiant seksualinės revoliucijos destruktyvų pobūdį, galima pasinaudoti jos svarbiausio architekto mintimis. Apie tai, o taip pat apie dabar užmirštą marksistinį seksualinės revoliucijos pobūdį, kalbėsime kitoje ciklo dalyje.
Projektą iš dalies finansuoja
