Atvykęs į Lietuvą popiežius Pranciškus pirmąją oficialią kalbą pasakė valdžios, visuomenės atstovams ir diplomatams prie Prezidentūros, tačiau sykiu čia jis kalbėjo visiems Lietuvos žmonėms. Į ką Šventasis Tėvas norėjo atkreipti mūsų dėmesį? Aptarime dalyvauja dr. Irena Eglė LAUMENSKAITĖ, dr. Vygantas MALINAUSKAS, kunigas Algirdas AKELAITIS ir diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.
Eglė: Popiežius Pranciškus kalba apie mūsų tautą subrandinusią „sielą“. Čia jis turi omenyje lietuvius kaip liaudį / tautą, pabrėždamas, kad tokia „siela“ atveria perspektyvą ateičiai, nes „mes sugebėjome kiekvieną akistatą su džiaugsmu ir neteisybe perkeisti į galimybę“. O kviesdamas mus į svetingumą Pranciškus kalba apie naciją, kuri yra jau kitas tautos raidos etapas – kai drauge sugyvename ne tiek dėl to, kad esame lietuviai, kiek dėl bendrų pastangų drauge kurti ateitį. Vadinasi, jis kalba apie naciją – apie visus, gyvenančius Lietuvoje. Tai labai svarbus dalykas, kuris mus atveria vaisingai ateičiai, neapsiribojant vien savo tautiškumu. Gaila, kad to, versdami jo kalbą, mes neskiriame, kai jis aiškiai skiria tautą / liaudį (it. popolo) ir naciją (it. nazione).
Vygantas: Manau, jog popiežius kalba remdamasis savo patirtimi iš Lotynų Amerikos. Jis yra kilęs iš imigrantų krašto – Argentinos, kur gyvena italai, lietuviai, ispanai, vokiečiai ir kt., turintys savo praeitį, istoriją ir šaknis, o tai, ką jie kuria ir puoselėja, jau nebėra tai, iš kur yra kilę, – jie kuria argentiniečių naciją. Bet ar tikrai kiekviena tauta turi transformuotis į naciją? Šaknys turi prasmę tik tada, jeigu jos maitina augalą. Bet tas augalas nėra nacija, jis vis tiek yra tauta. Kai virstama nacija, to augalo gali nebelikti. Kodėl mes sukūrėme Lietuvos valstybę, o ne Abiejų Tautų Respubliką ar Litbelą? Nes matėme, jog mums reikia valstybės, kad mūsų tautai, jos augalui būtų erdvės. Dabar matau įtampą. Jeigu žiūri iš Argentinos patirties, viskas gerai, bet Lietuva nėra Argentina.
Eglė: Nacijos istoriškai formavosi vienós – pagrindinės – tautos pagrindu, prie jos jungiantis kitoms tautinėms grupėms, kurios čia istoriškai gyveno. Jos priima šią pagrindinės tautos kultūrą, įnešdamos į ją ir savitumo, kad drauge kurtų ateitį. Pvz., Vilnius – unikalus miestas, susiformavęs įvairių tautų gyvenimo drauge pagrindu. Šiandien kalbėdami apie Lietuvos valstybę, kalbame apie naciją, kurią suformavo mūsų ilga istorija, lietuvių gebėjimas sugyventi su kitais.
Algis: Svetingumas niekada nebuvo lengvas, ir popiežius tai pabrėžė, sakydamas, – jūs patyrėte, ką reiškia tie istorijos lūžiai. Man regis, labai svarbu, kai tu, Vygantai, sakai, jog tai yra įtampa. Šiuo metu mes vėl turime spręsti imigracijos klausimą. Esame tokioje geopolitinėje situacijoje, kur net nebeturime galimybės rinktis. Mums teks būti nacija, t. y. vis sąmoningiau tai rinktis. Kaip rašė Vanda Juknaitė, „į Baltijos kelią apsikabinti, apkabinti savo žemę kartu su mumis, lietuviais, išėjo visų tautybių žmonės: rusai, ukrainiečiai, lenkai, žydai, gruzinai, karaimai, totoriai, armėnai – visi savos tėvynės vaikai“.
Eglė: Būtent – tenka sąmoningiau apsispręsti. Tai nereiškia, kad būsime praeinamu kiemu, kur bet kas gali eiti ir mindžioti. Tai reiškia, kad mes svetingai priimame tuos, kurie atvyko ar atvyksta čionai, norėdami kartu gyventi ir kurti ateitį. Ir padedame jiems priimti Lietuvos kultūrą.
Algis: Pranciškus daug kalba apie svetingumą (it. ospitalità). Henris Nouwenas svetingumą apibrėžia kaip saugios erdvės padarymą šalia savęs kitam, kad jis galėtų laisvėje ieškoti tiesos. Popiežius sako, kad galiausiai svetingumas kitataučiui, svetingumas jaunimui atveda į svetingumą ateičiai. Vadinasi, reikia saugotis ambicijos vienašališkai „projektuoti“ ateitį. Mūsų reikalas – rūpintis, kad tos ateities būtų ieškoma bendrystėje ir laisvėje.
Reikšminga tai, kad popiežius mums pacitavo mūsų valstybės himno eilutę: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Ką jis nori mums šiais žodžiais pasakyti? Pavyzdžiui, įsakymas gerbti tėvą ir motiną yra neatsiejamas nuo išlikimo Pažado žemėje. Ją Izraelis praranda tuomet, kai sulaužo Sandorą su Dievu. Tad įsakymas gerbti tėvą ir motiną yra įsakymas ir tėvams – perduoti vaikams tikėjimą, kad jie pažintų, kaip gyventi pagal Sandorą. Tikrai nemanau, kad „šaknis“, apie kurias popiežius tiek daug kalbėjo, galima nukelti į nostalgišką praeitį, nes tai yra susiję su tuo, ką mes, kaip nacija ir tauta, perduodame kitai kartai.
Darius: Pranciškus, pirmąkart savo kalba prabildamas Lietuvoje, realiai parodė, kaip jam pačiam svarbios šaknys. Pabrėždamas, kad šios piligrimystės pradžia jam teikia džiaugsmo ir vilties, jis pradeda nuo savo pirmtako šv. Jono Pauliaus II citatos, kad Lietuva yra „tyli karštos meilės tikėjimo laisvei liudytoja“. Taip Pranciškus byloja, kad ir jis pats nori šaknytis – savo žodžius Lietuvoje susieti su šaknimis – pirmojo čia įžengusio popiežiaus žodžiais.
Eglė: Jis daro ir kitą žingsnį. Pacitavęs himno žodžius: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, jis priduria: „Kad drąsiai žvelgtų į akis dabarčiai.“ Ateitį mes kuriame dabartyje. Šis kūrimas remiasi praeityje subrandinta tautos „siela“ ir yra atviras ateičiai tik tuomet, jei šiandien kuriame atitinkamus santykius.
Vygantas: Atsimenu, prieš daugelį metų kunigas prof. Jonas Juraitis kėlė klausimą, iš kokios praeities mes semsime stiprybės. Tos praeitys yra labai įvairios. Ir čia esminis klausimas. Taip, gražiai skamba – mes, lietuviai, buvome svetingi, visus priimdavome ir t. t. Bet atsiminkite, kad nuo XVI a. iki XIX a. pabaigos didžioji dalis lietuvių tautos buvo neraštingi valstiečiai, baudžiauninkai, žemiausia klasė, turinti visuomenėje mažiausiai įtakos. Politinė, socialinė, ekonominė ir kultūrinė įtaka priklausė ne lietuviškai kalbantiems. Ir vakarietiška lietuvių kultūra atsiranda tik XX a.
Eglė: Mes negalime suvesti savo tapatybės į vyžuotus lietuvius ir šiaudinius pirkių stogus – įvaizdį, kurį suformavo sovietmečio etnografiniai muziejai. Etniškumas buvo taip sureikšmintas, kad pamiršome, jog buvome europiečiai. Kuo, pvz., Adomas Mickevičius ir Česlovas Milošas yra unikalūs lenkų kultūroje? Jie patys rašė, kad juos subrandino Vilnius ir lietuviškosios šaknys.
Vygantas: Jeigu žiūrėtume į mūsų istorinę patirtį, lietuviai caro laikais buvo nustumti į žemiausią sluoksnį, ir gan sparčiai vyko nutautėjimas, net patys tėvai skatino vaikus mokytis lenkiškai, kad šie galėtų greičiau įsilieti į lenkų kultūrą ir ten turėtų ateitį. Kokį šimtmetį mes ką tik šventėme? Tai apatinio sluoksnio sukilimą, nes nenorėjome būti kažkokios didelės, nors senos, tradicijos dalimi, norėjome turėti savo valstybę, kurioje galėtume puoselėti savo šaknis.
Eglė: Ar mes išstumiame LDK patirtį ir grįžtame tik prie Antano Maceinos tarpukariu pasiūlyto modelio, kuriame Lietuva yra vien lietuviams? Šiais laikais rusai ir lenkai, apsisprendę gyventi Lietuvoje, leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas, tačiau nepraranda savo tautiškumo. Be to, praeityje buvome ne vien neraštingi valstiečiai, nes uždraudus lietuvių kalbą atsirado knygnešiai, ir šeimose slapta vaikai buvo mokomi lietuvių kalbos bei raštingumo. Iš kur XIX a. pabaigoje gimė siekis kurti Lietuvos valstybę? Iš tų pačių Vakaruose ir Rytuose išsimokslinusių lietuvių, kurie istoriškai puoselėjo savo kalbą ir kultūrą, nors galimybės tam nebuvo palankios.
Darius: Atrodo, kad Pranciškus pats atsako į prof. Juraičio klausimą – iš kurios praeities semsim stiprybę. Šventasis Tėvas sako: ir iš tos, ir iš tos, ir iš tos praeities.
Algis: Popiežius pasako vos ne kaip apibrėžimą – semti stiprybę iš praeities reiškia išlaikyti gyva tai, kas leido nepalūžti ir augti, – pakantumą, svetingumą, pagarbą ir solidarumą. Iš esmės tai evangelinio silpnumo, padedančio išlaikyti gyvą gebėjimą atsiverti kitam, raginimas Šios kalbos pabaigoje popiežius pasakys: „Jūsų misija – būti tiltu.“
Darius: Pranciškus dar atkreipia dėmesį, kad įtampos buvo didžiulės, tačiau tai būdinga ne vien tik mūsų tautai, bet ir daugeliui kitų, gal net visoms. Užtat jis sako, kad mūsų – Lietuvos – patirtys yra vertingos ir gali būti svarbios kur kas platesniame kontekste, kad turime savo misiją ir galime prisidėti tardami savitą žodį: „Svetingumas priimant skirtybes.“ Popiežius net kalba apie mūsų nacijos misiją, užduotį, pašaukimą, kad mes su savo patirtimis galime labai svariai pasitarnauti žmonijai! Ar drįsim išgirsti ir priimti tai?
Algis: Popiežius kviečia į svetingumą kaip krikščionišką atsaką šiandienei tendencijai konfliktus ir nesutarimus paversti instrumentais, kurie užkerta galimybes atvirai priimti kitą kaip kitokį, tuo tarsi atmetant sąlygą išlikti savimi.
Vygantas: Eglė pradžioje paminėjo, kad svetingumas nėra prisileisti į savo namus benamių ir leisti jiems gyventi. Svetingumas yra priimti svečius į svečius. Tačiau svečias netampa tavo šeimos nariu.
Eglė: Pranciškus išplečia tokią svetingumo sąvoką ir kalba apie svetingumą jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms ir pan. Jie yra daugiau nei „svečiai“. Jis sako, kad semtis jėgų iš praeities reiškia skirti ypatingą dėmesį jauniesiems, kad jie, pirma, neprarastų ryšio su nacijos šaknimis; antra, kad jaustųsi svarbūs audžiant socialinį ir bendruomeninį audinį, ir trečia – aktyviai dalyvautų visuomenės gyvenime.
Darius: Manau, kad formuluotė „svetingumas priimant skirtybes“ turėtų mums tapti kertiniu akmeniu. Girdžiu tame atskambančius net mūsų sociopolitinius konfliktus, kuriuos esame pripratę spręsti iš jėgos pozicijų. O štai popiežius mus kviečia iš tikrųjų praktikuoti svetingumą priimant skirtybes. Mes turime rasti vietą kiekvienam.
Algis: Tai aktualu ir šių dienų Bažnyčiai, kurioje vis labiau kristalizuojasi „dešinioji“ ir „kairioji“ srovės, neretai pasiduodama pagundai užimti jėgos poziciją kito atžvilgiu. O popiežius sako – prisiminkite save, kai buvote silpni, ir puoselėkite tai, kas jums tuo metu leido nepalūžti ir augti: pakantumą, svetingumą, pagarbą ir solidarumą.
Nors kalba pasakyta valdžios, visuomenės atstovams ir diplomatams, bet joje išdėstytas pamatinis principas, kuris galioja ir mums, kaip katalikams: „iš praeities semti stiprybę“ reiškia grįžti prie savųjų ištakų, priimant savąją tikrovę, kad esame Bažnyčia, nešiojanti savo kūne Kristaus žaizdas ir tuo pat metu patirianti vienybę Kristaus Kūne, nes esame skirtingi to Kūno nariai.
Darius: Man įstrigo jo kvietimas šiame konfliktų pilname pasaulyje rasti ilgalaikius sprendimus. Pranciškus jau ne pirmą kartą pabrėžia, kad tai įmanoma tik su sąlyga, jei sprendimai bus grindžiami ne abstrakčiomis sąvokomis ar per prievartą, o dėmesiu konkrečiam asmeniui, ypač silpniausiam! Skamba gal net utopiškai, bet tik šitai, pasak Šventojo Tėvo išminties, turi realios galios nešti išliekančius vaisius visiems.
Eglė: Tai yra pagrindinis Bažnyčios socialinio mokymo principas. Pranciškus neseniai yra pasakęs, kad bet koks politinis-ekonominis sprendimas turi remtis žmogaus, kaip asmens, besąlygiškos vertės pripažinimu. Todėl pirmiausia turėtume klausti: „Ar šis sprendimas daromas kiekvieno žmogaus labui?“
Vygantas: Taip, tai labai svarbu. Bet kas yra pagarba žmogui ir kas yra orumas? Šiais laikais orumu argumentuojamos visiškai priešingos pozicijos. Pvz., mes sakom, kad tos pačios lyties asmenų „santuoka“ prieštarauja asmens orumui, kiti sako, kad neleidimas jos sudaryti prieštarauja žmogaus orumui. Mes visi sutariame, jog pagarba žmogui yra svarbi, bet kas ji yra?
Eglė: Pranciškus kalba kaip Bažnyčios ganytojas ir turi labai aiškų atskaitos tašką: žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą – įsikūnijusį Dievo Sūnų. Ir jeigu matai Kristaus veidą žmoguje, gali jį priimti.
Darius: Turbūt popiežius pats ir atsako – jeigu mūsų sprendimai remiasi dėmesiu konkrečiam asmeniui.
Algis: Tikrai svarbu tai, kaip mes elgiamės Bažnyčioje. Mes patys neretai Bažnyčioje siekiame greičiau politinės, o ne eucharistinės vienybės. Popiežius kalba politiniame kontekste, bet jis kalba kaip krikščionis. Todėl kai klausiame – koks orumas, koks žmogus, atsakymas būtų – evangelinis orumas, evangelinis žmogus. Jis jau įgyvendintas Kristuje, todėl galima tik klausti: kiek mes, kaip Bažnyčia, imamės tuo gyventi?
Vygantas: Popiežius kalba apie ypatingą dėmesį jaunimui. Dabar jauno žmogaus amžius vis ilgėja. Anksčiau jaunimas buvo iki 20 metų, paskui iki 30, dabar jaunimo Sinode kalbėjo „jaunimo“ atstovai, jau bebaigią ketvirtą dešimtį. Visa šiuolaikinė politika ir Europos Sąjunga su savo programomis iš jaunimo daro tam tikrą „rezervatą“. Jeigu anksčiau mūsų tradicijoje pagalba jaunam žmogui buvo padėti kuo greičiau tapti suaugusiam, tai dabar jam padedama, kad jis kuo ilgiau liktų jaunas, neprisiimtų atsakomybės ir t. t. Verta popiežiaus žodžius apmąstyti ir šiame kontekste.
Eglė: Taip, prieš gerą dešimtmetį ir Bažnyčia pagrindinį dėmesį skyrė jaunimo sielovadai – buvo steigiamos ir puoselėjamos jaunimo grupės, bet jos kažkodėl neįsiliedavo į parapiją su jaunimui suteiktomis galimybėmis ir netapdavo integralia parapijos sielovados dalimi. Tad Bažnyčia suprato, kad pirmiausia reikia stiprinti šeimą kaip pirminę bendruomenę, nes iš jos ateina jaunimas, santuokos ir ateitis. Popiežius kalba, kad jaunimą turime palaikyti ne kaip atskirai puoselėtiną. Reikalingas dėmesingumas, kuris paskatintų jį aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, padėtų perimti gebėjimą sunkumus perkeisti į galimybes.
Darius: Popiežius sako, kad turime įausti jaunimą į bendruomeninį audinį, t. y. būti drauge su juo – čia audinio grožis, jo raštų, spalvų įvairovė ir dermė viename kūne. Kalbant apie Bažnyčią Lietuvoje, apie mūsų patirtį, man jau keletą metų neduoda ramybės klausimas, ar nereikėtų peržiūrėti mūsų pastoracinės struktūros, kuri pradėta kurti prieš tris dešimtmečius – tada, vos tik išlaisvėjusioje Lietuvoje, moterys drąsiai imasi kurti Caritą – tarnaujančios Bažnyčios Lietuvoje rankas ir veidą. Ir joms rūpėjo ne tik vargšus pamaitinti bei aprengti, bet ir šeimomis, jaunimu, tikėjimo perdavimu pasirūpinti. Iš to tiesiogiai ir ne, bet gimė šiandieninės sielovados struktūros – šeimos, jaunimo, katechetikos centrai, Carito skyriai. Manau, kad atsižvelgiant į tuometinę situaciją, toks sprendimas buvo optimalus ir teisingas. Bet klausiu: ar nereikia jo peržiūrėti, ieškant naujų būdų, siekiant daugiau bendradarbiavimo, jaunimo bei visų suaudimo į bendrą Bažnyčios sielovadinę veiklą, nes šiandien gal esame pernelyg išsiskaidę?
Algis: Tai, ką sakai, yra grynai sakramentinė Bažnyčios tvarka. Jaunimas – tai jaunieji Carito nariai, jaunieji parapijos pastoracinės tarybos nariai, jaunieji šeimos bendruomenių nariai. Lyginant šią kalbą ir pasakytą pačiam jaunimui Katedros aikštėje, įdomu matyti, kad popiežius vyresniuosius kviečia į svetingumą jaunimo atžvilgiu, o jaunimą – į dėmesingumą vyresniesiems. Šioje vienybėje, ypač šeimose, atsiveria galimybė labai konkrečiai rūpintis savąja tauta, šeimoje vaikams skiriant atsakomybę daryti sprendimus, nuo kurių priklauso taip pat ir kito gėris. Tai būtų tinkamas atsakas į Vyganto minėtą jaunimo kaip „rezervato“ reiškinį. Todėl, kad kiekvienam vaikui neišvengiamai ateis laikas prisiimti atsakomybę priimant ir kitatautį arba kitaip mąstantį.
Eglė: O taip pat ir atsakomybę už Bažnyčią, kurioje ir su kuria teks spręsti nueinančios kartos paliekamus klausimus. Štai koks konkretus yra Pranciškaus parodytas svetingumas ateičiai.
