Dr. Nijolė Liobikienė
Ar XXI amžiuje Ksantipės ir Sokrato pavyzdys gali iliustruoti tarpasmeninius santuokos santykius? Pavartę enciklopediją sužinome, kad Ksantipė buvo Sokrato žmona, pasižymėjusi aršumu ir nesugyvenamu charakteriu. Ji niekindavo savo vyrą, bardavo jį, kad šis esąs tinginys ir nevėkšla, per dienų dienas besivalkiojantis su būriu gerbėjų mokinių po Atėnų gatves, o jai, vargšei, tenka visi darbai ir visi šeimos vargai. Pasakojama, kad pasitaikydavo, jog Ksantipė apipildavo savo vyrą Sokratą pamazgomis, o geriausiu atveju – vandeniu, kurio tekdavo ir Sokrato mokiniams. Esą, Sokratas žinojo apie sunkų Ksantipės būdą, tačiau ją vedė, sakydamas, kad jei sugebės su ja gyventi, tai sugebės bendrauti ir gyventi su visais aplinkiniais. Panašu, kad Sokratas įrodė galintis sugyventi su visais ir su Ksantipe, kurios nei išvarė, nei prilupo, nei kam skundėsi. Pagirtinos dorybės...
Bet dabar XXI amžius, žmonės išsimokslinę, daug pasiekę, neblogai gyvenantys, – kam čia kalbėti apie didįjį Atėnų filosofą ir jo žmoną? „Saulė teka ir saulė leidžiasi, skubėdama į vietą, iš kurios pateka. <...> Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekada nėra pilna. <...> Po saule nėra nieko naujo“ (Koh 1, 5–9). Tai Senojo Testamento išmintis. Žmonės, jų santykiai, bendravimo pobūdis šeimose mažai kinta. Panagrinėję sutuoktinių tarpusavio santykius, galime ir šiame amžiuje atpažinti ksantipes ir sokratus, nors jie vadinami kitokiais vardais.
Ksantipės modelis
Nagrinėjant sutuoktinių santykius šeimoje, pastebimi šie ksantipių naudojami elgesio modeliai.
Ksantipė valdovė. Ji nuolat pabrėžia savo realų ar tariamą pranašumą ir visažinystę įvairiuose reikaluose, todėl savo ir vyro reikalus tvarko savarankiškai, nesivargindama pasitarti su vyru. Juk valdovėms nepridera klausti patarimo savo pavaldinių, nes šiuo atveju jos sokratas yra jos pavaldinys. Jei pavaldinys nepaklūsta valdovės įsakymams, jis gali būti, o dažnai taip ir įvyksta, baudžiamas valdovės nuožiūra, kartais ilgalaike tyla, kartais atskiru miegamuoju, kartais... Čia jau valdovės išradingumo klausimas. Bausmė gali būti sušvelninta arba kai kada panaikinta, priklausomai nuo valdovės nuotaikos ir gebėjimų.
Ksantipė auklėtoja. Būdama išsimokslinusi ir išsilavinusi jai prieinamais būdais, ksantipė yra įsitikinusi, kad jos misija yra gerai išauklėti ir išugdyti ne tik vaikus, bet ir savo sokratą, kad jis atitiktų arba bent kiek priartėtų prie jos savo intelektu. Ji turi platų arsenalą įvairių auklėjimo metodų: nuo nuolatinės kritikos namie ir viešosiose vietose privačiai ir viešai iki elgesio korekcijos pykčiu ir nuolatiniu nepasitenkinimu, jei jos sokratas nepasiduoda ir nerodo pakankamai pastangų tobulėti pagal jos norą ir planą. Ksantipė auklėtoja įsitikinusi, kad taip elgiasi iš meilės, norėdama savo vyrui gero ir parodydama užuojautą dėl vyro tėvų ar giminės aplaidumo, kurie nepakankamai išauklėjo jos sokratą. Ji skundžiasi draugėms ir yra užjaučiama, nes auklėtojos darbas sekinantis ir nedėkingas.
Manipuliuojanti ksantipė. Šis modelis reikalauja ypatingų gebėjimų ir patirties. Ksantipė moka pasiekti tai, ko nori, įvairiais būdais – pataikavimu, apsimestiniu gerumu, keldama kaltės jausmą vyrui, suvaidindama dramą dėl menkniekio, apsimesdama labai nelaiminga, o ją laimingą galį padaryti kokie nors „mažmožiai“ – dovanos, išėjimas pasilinksminti, kelionės ir pan. Iš principo minėti dalykai yra visai geri, bet būdas, kuriais to siekiama, yra manipuliuojantis ir negarbingas. Teko girdėti pasakojimą, kaip moteris pasipelno iš savo draugo: „Apsimetu, kad labai man nesiseka, praradau brangų daiktą, pavyzdžiui auskarą, žiedą, nuoširdžiai sielojuosi dėl to. Mano draugas supranta užuominą ir padovanoja tai, ko noriu, siekdamas mane paguosti ir pralinksminti.“ Manipuliacijos būdų yra begalės; elgesys yra išmoktas, tačiau negarbingas ir nenaudotinas.
Smurtaujanti ksantipė. Atrodo, šis modelis arčiausias klasikiniam Atėnų Ksantipės elgesiui. Moteris kupina pykčio, jį lieja nuo ryto ligi vakaro, išvadindama vyrą niekam tikusiu, nieko nemokančiu, lygindama jį su kitais: „Antai kaimynas Bronius – kaip viską moka, kaip gali uždirbti, o tu...“ Kai vyras bando daugiau dirbti, jam prikišama, kad nebūna namie. Vyro iniciatyvos yra menkinamos, jo darbas, draugai, gebėjimai niekinami. Kad ir ką vyras darytų namuose – viskas netinka, gal tik nebando apipilti vandeniu ar pamazgomis, kaip Atėnų Ksantipė. Blogiausia, kad savo elgesį ji projektuoja vyrui – tai jis jos negerbiąs, nesiskaitantis, kritikuojantis. Ji labai nelaiminga, ir tai tiesa, tačiau priežastis nustatoma klaidingai – ji pati yra savo būsenos būti nelaimingai priežastis.
Mūsų laikų sokratai
Na, o mūsų laikų sokratai, skirtingai nuo Atėnų Sokrato, nėra kantrūs ir pasirengę tikrinti savo charakterio ribų. Nėra ko jiems skųstis – ką vedė, tą ir turi, reikėjo geriau pagalvoti ir pamatyti, su kuo savo gyvenimą suriši. Jei jau taip atsitiko, tada lieka rinktis vieną iš trijų galimybių: susitaikyti ir gyventi, kovoti arba pabėgti. Pirmas pasirinkimas tarsi būtų panašus į Atėnų Sokrato pasirinkimą – susitaikyti ir gyventi, vykdant protingus ksantipės reikalavimus, nepamirštant savo gebėjimų ir siekiant įprasminti savo gyvenimą. Jie sunkiai neša ne tik savo, bet ir jos kryžių. Manau, kad tokių yra mažuma. Jei toks vyras pasiduoda, prarasdamas savo asmenybę, gyvenimas tampa tragiškas, nepakeliamas ir kartais baigiasi išėjimu iš šio pasaulio.
Antras pasirinkimas – kovoti. Ši kova dažniausiai būna be laimėtojų, tačiau šalia esantys vaikai labai nukenčia. Pora taip įsitraukia į savitarpio kovas, kad užmiršta pagrindinę užduotį – rūpintis vaikų gerove. Dažnai į kovas įtraukiami vaikai pirmiausia sužalojami, tačiau į jų sužalojimus nekreipiama dėmesio; svarbiausias tėvų uždavinys šiuo atveju tampa tarpusavio kova. Taip kovodamas mūsų dienų sokratas net nepastebi, kad tapo vyriškąja ksantipės atmaina.
Trečias pasirinkimas – pabėgti. Gerai, jeigu pabėgama į saugią vietą ar randamas saugus uostas kitos moters, ne ksantipės, glėbyje, tačiau dažnai bėgama nuo žalingų santykių į dar žalingesnę aplinką – azartinius žaidimus, alkoholį, narkotikus, tampama darboholiku. Šiuo atveju ksantipė triumfuoja. Ji jaučiasi nelaiminga ir gauna užuojautą, patvirtinimą, koks jos sokratas niekam tikęs; patvirtinimą, kad tik tokia kantri, nuostabi moteris kaip ji taip ilgai su netikša sokratu galėjo išgyventi. Dabar ji rodo savo gerumą jo nepalikdama, o iš tiesų toliau menkindama ir žemindama. Jei sokratas pabėga pas kitą, tai ksantipė gali patvirtinti, jog jos santuoka su sokratu buvo netikusi, nes jis iš pradžių, gal nuo pat gimimo, buvo netikęs.
Tie, kurie jau spėjo pasipiktinti, kad per daug kritikos moterų atžvilgiu, skubu nuraminti – tie patys modeliai tinka ir sokratams, visiškai idealiai, taigi, pakanka vietoj ksantipės įrašyti „sokratas“, ir būsite nuraminti.
Sugyvenimas su savim ir kitais
Iš kur atsiranda šių laikų ksantipės ir sokratai? Aišku, iš savo šeimų. Viską atsinešame iš savo vaikystės, nes mūsų smegenys pasąmonėje sukaupia ir viską prisimena. Atsimename nesuprasdami, kad atsimename, tiesiog bandome elgtis taip, kad būtume mylimi, o mūsų tėvai būtų laimingi dėl mūsų elgesio. Tėvai būna laimingi, jei elgiamės taip, kaip jie trokšta. Vaikystėje išmokstame bendravimo su kitais žmonėmis, vyrais ir moterimis. Nors ne kartą esame prisiekinėję, kad jau mes užaugę niekad, niekad taip nesielgsime, deja, turime nusivilti, nes įpratimas, kaip teigia patarlė, yra antras prigimimas.
Šiandien debatai vyksta dėl jaunimo lytinio auklėjimo ir švietimo teigiant, kad jei jie bus tinkami, pagal idealią programą parengti, šeimose įsivyraus taika, meilė ir ramybė. Kadangi lytinis švietimas ir auklėjimas vyksta beveik trisdešimt metų, rezultatai turėtų būti džiuginantys, o ksantipės ir sokratai būtų tik Atėnų istorijos dalimi. Deja, šeimai svarbu tokie dalykai, apie kuriuos užmirštama kalbėti ir jie neugdomi nei šeimose, nei mokyklose. Kiekvienas berniukas ir mergaitė turėtų mokytis sugyventi pirmiausia su savimi – save pažinti, priimti ir mylėti, išsiugdyti tokius asmenybės bruožus ir dorybes, kurie padėtų netapti ksantipėmis ir ksantipiškais sokratais arba apsisaugoti nuo jų. Tai pagarba, atsakomybė už savo elgesį, gebėjimas susivaldyti, atjausti, užjausti, išklausyti, nesmerkti, suprasti, priimti kitą kaip kitokį ir neprarasti savo identiteto, draugauti, pasipriešinti išnaudojimui ir rūpintis, kad nebūtų pažeidžiamas žmogiškasis orumas. Deja, dažnai į tuos paprastus, o iš tiesų nepaprastus dalykus nekreipiama dėmesio. Pagaliau gebėjimas išmintingai pasirinkti savo gyvenimo draugę(-ą)
visam gyvenimui, o ne iki tol, „kol meilę jaučiu“, pabandymui, taip pat susiję su išminties dorybe, kuri gali būti gaunama dovanai, jei pripažinsime savo ribotumą ir prašysime Dievo pagalbos, bendrystės ir bendruomenės. „Dviem yra geriau, negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų“ ( Koh 4, 9–10).
Na, o jei nepavyko, visada galima ir reikia ieškoti pagalbos abiem ar vienam, nes pasikeisti gal visi, jei supranta, kad reikia keistis (primenu – keistis, o ne keisti kitą). O pradžioje siūlau dažnai ir sąmoningai kartoti šią maldelę: Viešpatie, suteik man nuolankumo priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeist, ir išminties, kad atskirčiau vieną nuo kito.
Sėkmės, mielieji šio amžiaus sokratai ir ksantipės! Tik nepraraskite vilties, nes Meilė nugali viską.
