Ką reiškia normaliam katalikui „gyventi tiesoje“?! Pasaulyje tiesa yra labai paprasta. Tiesiog „tiesa“ paprastai yra toje pusėje, kur telkiasi pinigai. Pinigai, deja, labai galingi. Turi pinigų – esi nepriklausomas, laisvas, darai, ką nori, esi žmonių apsuptyje. Žmonės tau meilinasi, valdantieji tau keliaklupsčiauja, visi stengiasi įtikti ir patikti. Tik kelių dalykų negali nupirkti, būtent – tiesos ir meilės. O meilė ir tiesa neatskiriamos. Meilė „nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 6). Žmogiškosios būtybės linkusios apsimesti mylinčios ne dėl pinigų, tačiau kaip tik čia pritrūksta tiesos, o be tiesos nebelieka ir meilės.
Reikia pripažinti, kad dėl didesnio tų pinigų kiekio pasaulis daug išmoko. Vadybininkai išmoko išklausyti darbuotojus, formuluoti tikslus ir uždegti kolektyvą, būti mandagūs, įvardyti savo ir kitų poreikius bei trūkumus, išmoko bendradarbiauti ir tartis, būti atviri. Tai geri dalykai. Didžiulių susivienijimų vadovai labai vieningi ir palaiko vieni kitus – žinoma, dėl pinigų. Tačiau dėl godumo tiems patiems pinigams kyla nepasitikėjimas, išdavystės, melas, manipuliacijos.
Greta pinigų, tiesa pasauliui tapo dar ir malonumai. Kartais žmonės piktinasi, kad Bažnyčia prieš malonumus. Bažnyčia pripažįsta, kad malonumai yra tikrai labai geras dalykas, tačiau, kaip ir saldumynais, naudotis jais gali saikingai, antraip jie tampa sutryptais, sugriautais, subjaurotais ir paniekintais gyvenimais, nesibaigiančiomis, tęstinėmis ir neišsprendžiamomis problemomis. Bažnyčios nariams taip pat labai sunku išlaikyti malonumų saiką.
Bažnyčioje, man rodos, kartais sunkiau sekasi įvardyti poreikius ir trūkumus, tikslus bei uždavinius, o ypač sunku bendradarbiauti bei tartis, palaikyti vieniem kitus ir padėti – kaip tai daro didelių susivienijimų vadovai. Gal pats tikslas ne toks aiškus? Juk tai ne apčiuopiami ir tuoj pat duodantys naudą pinigai, bet kažkas sunkiai suvokiamo – amžinybė, Dangaus karalystė... O tie žmogiški silpnumai juk niekur nedingsta – tas pats godumas, nepasitikėjimas, ambicijos, melas, kito neigimas – su tuo tenka visiems kovoti visą gyvenimą.
Pats Jėzus sako, kad tikinčiuosius į Jį turėtume atpažinti pagal tai, kaip mylime vienas kitą (plg. Jn 13, 35). Įsivaizduojate – tarp milijardų pasaulio gyventojų turėtume pastebėti tuos, kurie yra kitokie, nei likusi gyventojų dalis. Jie turėtų išsiskirti iš minios – gyventų meilėje ir tiesoje, atsižvelgtų į kitų poreikius, nemeluotų, pasitikėtų vienas kitu, visada pastebėtų silpniausius, nieko negriautų, neskriaustų, nelygintų žmonių tarpusavyje – jie būtų vadinami Dievo vaikais. Tikrai turėtume pastebėti tokius žmones. Jie turėtų būti atviri, visada pasirengę padėti, be klastos, nesiekiantys sau naudos, linkę tartis ir bendradarbiauti, kantrūs, maloningi, atvirai pakeliantys smūgius ir, nežiūrint patirtų skriaudų, visais pasitikintys. Jie turėtų siekti bendrystės, mokėtų išklausyti ir suprasti. Labiausiai jie skirtųsi nuo pasaulio tuo, kad gyventų lėtai: būtų lėti teisti ar smerkti, siektų ne tiek efektyvaus darbo, kiek darnaus ir harmoningo santykio. Jie suprastų, kad kiekvienas, kuris keliauja į rojų vienas, keliauja priešinga kryptimi. Kiek sutikote tokių žmonių? Ar tai tikrai įmanoma? Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesu patyrusi susitikimo su tokiu (šventu) žmogumi džiaugsmo, bet bijau, kad mane minioje atpažįsta retai.
Dar viena sunkiai suvokiama tiesa yra ta, kad visi žmonės yra vienodai vertingi. Ne kartą esu diskutavusi su netikinčiais bei savo kailiu patyriau, kaip sunku suprasti, kad chroniukas prie larioko, mirtinai sergantis ligonis, tylus žemdirbys ir didis mokslininkas – visi vienodai vertingi Dievo akyse. Mes nežinome kiekvieno žmogaus atėjimo į šį pasaulį misijos. Gaila, bet ne mūsų nosiai pasverti, kas pasauliui padarė didesnę įtaką – alkoholikas ar mokslininkas. Galbūt dėl to alkoholiko kažkas įkūrė anoniminių alkoholikų savipagalbos grupę, galbūt kažkas susimąstė ir atsivertė, gal kažkas blogio nepadarė, gal neįvyko perversmų ar revoliucijų. Ne mums tai suprasti. Viešpats ragino mus būti gailestingus, neteisti, atleisti (plg. Lk 6, 36–37), – „lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10). Ne pasauliui tai sakoma, tačiau mums, Bažnyčios nariams, nors šito, regis, neįmanoma įvykdyti.
Paguoda tik ta, kad mūsų Bažnyčia – atgailaujančių nusidėjėlių bendruomenė. Jei mojuotume teisumo kardu, taptume tik atgrasesni. „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19). Jei taip sunkiai gėrį kurti sekėsi apaštalui Pauliui, tai neturėčiau viltis, kad man seksis lengviau, nors labai norėčiau. Tiesa ta, kad mus visus slegia pasaulio negalios (kaip tik dėl to ir reikia eiti išpažinties), todėl neturime, kuo didžiuotis, nebent džiaugtis Viešpačiu, kuris sako: „Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7, 47). Gyventi tiesoje – tai pripažinti, kad to padaryti tiesiog nepajėgi.
