Silvija Čižaitė-Rudokienė
Kuo tampa vieta, kai prie jos prisiliečia šventumas? Ar sakralumas gali turėti galiojimo laiką? Juk stebuklai nepavaldūs laikui, todėl kiek mus šiandien paliečia įvykiai, datuojami, pvz., dar XVII a.? Šiuos klausimus kelia, taip pat ir pateikia atsakymus maža vietovė Raseinių rajone, didinga savo šventove – Šiluva.
Šventas ir sakralus
Prabylant apie sakralumo santykį su konkrečia vietove, svarbu yra tai, kaip jį patį suvokiame. Žodis „šventas“ paprastai asocijuojasi su tuo, kas yra absoliučiai / visiškai geras. Taigi šventumas sietinas su morale, etika bei lingvistiškai veikia kaip racionalaus pasaulio dėmuo. Rudolfas Ottas (vokiečių liuteronų teologas ir religijotyrininkas) siekė atskleisti šventumo sąvoką, kuri peržengia šias ribas, kurios reikšmė nebūtų išmokstama, o būtų sužadinama. Ar jam pavyko? Štai terminai – numen ir numinous („sukeliantis dvasines ar religines emocijas; paslaptingas ar keliantis baimę“ – red. past.).
Lietuvių kalbos žodyne žodis „sakralus“ (lot. sacralis < sacer – šventas) reiškia tai, kas susiję su religijos šventenybėmis. O žodžio „šventas“ viena iš reikšmių – esantis Dievo malonėje. Įdomu, o ir svarbu tai, jog šventumo veikiama erdvė gali tapti sakrali, t. y. atsidurti Dievo malonėje. Kaip kad architektūroje bažnyčių erdvė skirstoma į šventą ir švenčiausią (nes tai pirmiausia dvasinė vieta), tikėtina, jog toks skirstymas gali atsirasti ir didesnio mastelio, dažnai netgi ne taip struktūriškai aiškiai apibrėžto, erdvėje. Todėl drįstame sakyti, kad šventumo veikiama vietovė gali bent iš dalies tapti sakrali ir veikti urbanistiką per se.
Juanas Martinas Velasco, prabildamas apie sakralią erdvę, akcentuoja, jog „sakrali erdvė <...> tarnauja kaip ašis, galinti įcentruoti pasaulį, kuriam nuolat gresia pavojus subyrėti į chaosą, jei jis nutols nuo visos svarbos šaltinio“ (The Idea of the Holy, p. 6). Taigi sakralumas yra ne tik pastovumo, bet ir tikrumo atributas, to, kas nepajudinama judančiame pasaulyje, kur gimstama ir mirštama, kariaujama, skelbiama taika, statomi ir griūna pastatai.
Juozo Kamensko nuotrauka
Provaizdžiai
Šventumas sklinda ir paliečia visus prie jo atsidūrusius. Katalikų Bažnyčios katekizmas (865) atskleidžia, jog Bažnyčios šventumas plinta tuose, kurie yra jos paliesti: „Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „Dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“. Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš jo grynos meilės bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).“
Nenuostabu, jog vietovių, miestų provaizdžių sutinkame ir Šventajame Rašte. Be abejo, toks tobulas miestas tampa, kur link juda visa žmonija, – Naujoji / Dieviškoji Jeruzalė. Tačiau ir iki to Senajame bei Naujajame Testamentuose randama skirtingų miestų pavyzdžių, kurie atskleidžia žmogaus ir žmonijos santykį su Dievu. Pavyzdžiui, miesto tyrėjas Philipas Sheldrake‘as knygoje The Spiritual City. Theology, Spirituality, and the Urban pateikia Biblijoje vaizduojamų miestų pavyzdžius, tokius kaip Sodoma ir Gomora, Babelio miestas ir Babelio bokštas. Babelio miesto pavadinimas yra gana dviprasmiškas, tarsi lingvistinis atspindys Babilono miesto, kurio pavadinimas senąja akadų kalba reiškia „Dievo vartai“, o hebrajų kalba – „sumišimas“, „burbėjimas“. Tad miestas gali būti puikus socialinio organizuotumo pavyzdys, bet kartu ir nevienalytė, nestabili žmonių organizacijos forma, susigundanti eiti savo keliu.
Miestas, paženklintas šventumo
Vietovė gali būti paženklinta šventumo, kuris, kaip ir Biblijos istorijose, patraukia link sunaikinimo dėl korupcijos, savidestrukcijos ir blogio įsigalėjimo, kaip tai įvyko Sodomoje ir Gomoroje; gali išsklaidyti bendruomenę dėl perdėto troškimo ne savo laiku priartėti prie Dievo, kaip atsitiko Babelio miestui ir bokštui; būti Pažadėtosios žemės simboliu kaip Jeruzalė arba dieviškosios tobulybės faktu kaip Naujoji Jeruzalė. Tad miestas nėra tik neutrali vietovė, kurioje gyvenama; tai vieta, veikiama joje gyvenančiųjų, tačiau taip pat turinti santykį ir su joje esančiaisiais. Kaip Bažnyčia nėra tik architektūros elementas, pastatas, taip ir miesto erdvė nėra tik egzistavo vieta; tai kūrybos vieta, plačiąja prasme įtraukianti būtį.
Būtent dėl įvykusio Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvos miestelis ėmė augti kaip šventovė. Ir tai pasireiškė ne tiek per gyventojų gausėjimą, kiek per kultūros vertybių atsiradimą, meninius inkliuzus, architektūros kūrinius, tarsi kuriant arba trokštant sukurti Dievui tai, ką tuo metu įmanoma geriausia sukurti. Tiesa, žmonių srautai gausiausi per atlaidus, tačiau pastatai buvo skirti ne tik jų poreikiams patenkinti (nors neabejotinai ir tam); kuriamo pastato ypatingumu trokštama pagarbinti patį Dievą ir pagerbti apsireiškusią Jo Motiną.
Vietos istorija atskleidžia, kad itin svarbus vaidmuo teko apsireiškimui, turėjusiam tiesioginę įtaką Šiluvos miestelio suklestėjimui. Todėl, regis, dalykai, kurie galėtų kelti nuostabą – vėlyvojo baroko šedevras Mergelės Marijos Gimimo bazilika su viduje esančiomis Tomo Podgaiskio SJ skulptūromis, o kitoje aikštės pusėje į dangų kylanti geniali Antano Vivulskio projektuota Apsireiškimo koplyčia, – nieko nestebina. Nestebina nė tai, kad tūkstančio gyventojų neturinčioje vietoje išvystame bei randame sukaupta tiek daug kultūros ir meno vertybių.
Ne praeities ženklas
Turbūt logiška, kad jog ir šiais laikais Šiluvos šventovė vaidina gana ženklų vaidmenį Raseinių rajono gyvenime. Tai akivaizdžiai išreiškia 2018 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp savivaldybės ir Kauno arkivyskupijos, drauge rengiant turizmo programą ir jos įgyvendinimo priemonių planą. Svarbu ir tai, kad savivaldos institucijos ir arkivyskupija suvienija jėgas siekdamos to paties tikslo. Programos kontekste vykdomos skirtingos kultūrinės, turistinės, edukacinės ir panašios veiklos, itin daug dėmesio skiriama komunikacijai – šis šiuolaikinės visuomenės atributu tapęs žodis apima gana gausią evangelizacijos žinios sklaidą, o tai yra pagrindinė Šiluvos šventovės žinia: Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas ir Geroji Naujiena.
Marijos apsireiškimas Šiluvoje yra ne praeities ženklas, bet šventumo prisilietimas prie vietovės, turintis ne ką mažesnę įtaką ir nūdienos kontekste. Dvasinis ir materialus dialogas, prasidėjęs XVII a. pradžioje, vis dar gyvybingas ir XXI amžiuje. Juk stebuklas prisilietė ne tik prie vietos, tačiau ne ką mažiau buvo ir tebėra svarbus gyventojams ir joje apsilankantiems. Stebuklo vieta yra nepavaldi laikui, tačiau prisideda prie urbanistinės vietovės kūrimo, aukštosios kultūros klestėjimo, piligrimystės sampratos atgaivos šiandienos pasaulyje.
