Romanas Kazakevičius
Juozo Kamensko nuotrauka
„Dievas save parodo apsireikšdamas istorijoje ir laike. Laike gimsta procesai, erdvė juos kristalizuoja. Dievas randamas laike, šiuo metu vykstančiuose procesuose. Turime teikti pirmenybę ne galios erdvėms, bet procesų laikui, kai kada ilgam. Turime pradėti procesus, o ne užimti erdves. Dievas save parodo laike ir yra istorijos procesuose. Tad teikime pirmenybę veiksmams, kurie gimdo naujas dinamikas. Ir tai reikalauja kantrybės, laukimo“, – lygiai prieš dešimt metų kalbėjo popiežius Pranciškus (interviu su Antonio Spadaro SJ, 2013 09 19) .
Galbūt šie popiežiaus Pranciškaus pirmaisiais pontifikato mėnesiais ištarti žodžiai, ypač skatinimas pradėti procesus, o ne užimti erdves, išreiškia pirminį jo lūkestį dėl Sinodo apie sinodiškumą ir viso Sinodinio kelio (2021–2024), ir jo stotelių parapijose, vyskupijose, žemynuose bei Romoje, o to vaisių laukiama su įvairiausių jausmų palete – nuo entuziazmo iki nerimo...
Per pastaruosius kelerius metus žodis „sinodas“ įsiveržė į katalikų leksiką ir nuolat yra linksniuojamas ganytojų homilijose, parapijų ratelių diskusijose, katalikiškoje žiniasklaidoje. Tačiau dažnai neišeina atsikratyti jausmo, kad šis žodžio vartojimas turi dirbtinumo ar neįprastumo. O kartais – net svetimkūnio atspalvį įprastame katalikiškame tikėjimo žodyne, jau nekalbant apie darinį Sinodas apie sinodiškumą. Tai galima pastebėti ne vien Lietuvoje ir ne vien tarp paprastų tikinčiųjų, bet ir tų, kurie turi ganytojiškąją atsakomybę ar yra „ragavę“ teologijos.
Katalikų Bažnyčios katekizme, dabartiniame mūsų pamatiniame tekste, išsamiai ir vieningai pristatančiame visą katalikų mokymą, apie sinodą rasime tik kelias užuominas: pvz., kad vienos geografinės arba kultūrinės platumos vyskupai gali susiburti į sinodą (nr. 887), ar kad pasauliečiai gali bendradarbiauti vyskupijos sinode (nr. 911). Todėl nenuostabu, kad daug svarstoma apie tai, kas yra Sinodas, o kas nėra, kas turi ir ko neturi būti, ko tikėtis ir ko nesitikėti. Ir tai bus toliau svarstoma Sinode apie sinodiškumą.
Kai kurias pastabas, nepretenduodami pateikti išsamios apžvalgos, paminėsime, bet visų pirma pasinaudokime proga pažvelgti į ankstesnę ir dažniausiai visai nežinomą Bažnyčios Lietuvoje sinodinę patirtį praėjusiais dešimtmečiais ir net amžiais.
Nuo pasitarimo „su kunigais“ iki pasitarimo „su visais“
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi istorinės sinodiškumo patirties, bet tuo pat metu galima konstatuoti, kad ji buvo užgožta, kaip tarpukariu ar dar ankstesniais amžiais, arba tarsi pasimetė, kaip laiko atžvilgiu mums artimas Kauno arkivyskupijos II Sinodas – labai toliaregė ir inovatyvi, bet pagreičio neįgavusi iniciatyva.
Paminėtini Panevėžio vyskupijos I Sinodas, surengtas 1936 m. sausio 2–4 d., Kaišiadorių vyskupijos I Sinodas, įvykęs 1936 m. gegužės 11–12 d., ir, galima sakyti, toną davęs Kauno arkivyskupijos pirmasis diecezinis Sinodas, vykęs 1934 m. vasario 21–23 d. Istorinis šių sinodų kontekstas – nepriklausoma tarpukario Lietuvos valstybė, o bažnytinis fonas – 1926 m. atliktas buvusių Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų teritorijų pertvarkymas, Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas ir naujų – Kauno, Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio – vyskupijų sudarymas. Sinodus kas dešimt metų rengti įpareigojo tuometinė bažnytinė teisė.
Jei peržvelgsime Sinodų nutarimus (žr. epaveldas.lt), pamatysime, kad šių naujų vyskupijų siekis buvo apsirūpinti įvairios prigimties – administracinėmis, liturginėmis, sielovadinėmis, disciplinos – nuostatomis. Iš mūsų perspektyvos, kai kurios galėtų pasirodyti kone komiškos, o kai kurios – labai taiklios ir reikalingos net šiandien, bet šio straipsnio rėmuose įdomiausia yra tai, kas vadinama sinodu ir kas jame dalyvauja.
Kauno arkivyskupijos I Sinodas, 1934 m. Kauno arkivyskupijos archyvo nuotrauka
„Nuo pat Katalikų Bažnyčios pradžios visuomet būdavo Vyskupo pasitarimų su jo vyskupijos kunigija. Ilgainiui tie pasitarimai įgijo tam tikrą formą ir gavo vyskupijos sinodų vardą“, – sveikinimo žodyje paaiškina tuometinis Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas. „Vyskupijų sinodai <...> yra vyskupų pasitarimai su savo kunigais“, – rašoma Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko įvadinėje kalboje. O Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta itin pabrėžia moralinės ir kitokios tvarkos, nuo kurios nukrypta, atkūrimo vaidmenį: „Bažnyčios istorijoje tai matome. Daugely atvejų tvarka pairdavo; tuomet tie, kuriems pavesta tvarkos prižiūrėti, rinkdavosi draugėn momento svarbumui aptarti ir į ateitį pažvelgti. Iš čia tai ir ima savo pradžią sinodai.“ Sinodas yra „įstatymų leidimo įstaiga“, priduria šis vyskupas. Dokumentuose primenama, kad Lietuvos Bažnyčios istorijoje surengta beveik keturiasdešimt sinodų, tačiau labai seniai – paskutinis sinodas Vilniaus vyskupijoje įvyko 1744, o Žemaičių vyskupijoje – 1752 metais. Vėliau jų buvo neįmanoma surengti dėl nepalankių politinių sąlygų ir dėl „uždėtų pančių“.
Tarpukario Lietuvos vyskupijų sinodai, kaip ir byloja jų apibrėžimai, iš tiesų buvo išimtinai „vyskupo pasitarimai su kunigais“: Kauno arkivyskupijos Sinode dalyvavo kone 70 kunigų, Panevėžio apie 60, o Kaišiadorių beveik 30. Sinodų nutarimuose ir nuostatuose vyrauja kunigijos žvilgsnis, ir kunigai yra pagrindiniai jų subjektai. Taip pat ir tie klausimai, kurie lietė tikinčių pasauliečių reikalus, yra formuluojami kone išimtinai iš kunigo perspektyvos: kaip jam elgtis, kaip vertinti, ko mokyti, ko vengti.
Šiuo požiūriu iš esmės skiriasi Kauno arkivyskupijos II Sinodas, po rimto net kelerius metus trukusio pasirengimo, įvykęs 2007 metais – Lietuvai vėl nusimetus okupacijos pančius ir įpusėjus antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Šio Sinodo bažnytinės gairės – jau Vatikano II Susirinkimo ir vėlesni Šventojo Sosto dokumentai, o istorinis kontekstas – laisva Bažnyčia demokratinėje valstybėje, be to, ir naujasis sekuliarizmas, pliuralizmas ir kt.
Kauno arkivyskupijos II Sinodas, 2007 m. Silvijos Knezekytės nuotrauka
„Graikų kilmės žodis sinodas reiškia ėjimą drauge į tą patį tikslą. Bažnyčia jį apibūdina kaip išrinktų kunigų ir kitų tikinčiųjų susirinkimą, skirtą padėti diecezijos vyskupui, siekiant vyskupijos tikinčiųjų gerovės“, – rašė tuometinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ 2003 m. ganytojiškajame laiške, aiškindamas šį „nemažai daliai tikinčiųjų naują, negirdėtą ir nesuprantamą“ žodį.
„Norėčiau, kad arkivyskupijoje neliktų nė vieno kunigo, nė vienos sesers vienuolės ir nė vieno pasauliečio, kuris kuo nors neprisidėtų prie Sinodo darbų. <...> Viliuosi, kad pasirengimas Sinodui išjudins ne tik aktyviausius Bažnyčios narius, bet ir tuos, kurie šiuo metu pasinėrę sekuliarizuoto pasaulio sūkuryje ir veikiami masinės kultūros sunkiai atpažįsta savo krikščionišką bei katalikišką tapatybę. Jie yra mūsų broliai ir seserys, kuriems mūsų tikėjimo kelias ir asmeninis liudijimas gali padėti labiau atsigręžti į Kristų“, – priduriama ten pat. Kaip nurodoma šio Sinodo kronikoje, jo darbe dalyvavo 118 delegatų – 31 dvasininkas, 2 seserys vienuolės ir 85 pasauliečiai, deleguoti arba dėl einamų pareigų Kauno arkivyskupijoje, arba išrinkti savo parapijose, rektoratuose ar dekanatuose.
„Noriu, kad jūs geriau susipažintumėte su tuo, ką veikia jūsų vyskupas, gi aš pats noriu artimiau pažinti jūsų problemas. Žinoma, negalime keisti nuostatų, saistančių visą Bažnyčią, bet nuo mūsų priklauso nuspręsti, kaip geriau galime įgyvendinti Evangeliją kasdienybėje, kad būtume geresniais krikščionimis ir apaštalais savo aplinkoje, kaip galime skleisti malonės gyvenimą, kaip visi galime tapti geresni“, – apie minėto Sinodo tikslą rašė arkivyskupas Tamkevičius, kurio žodžiai mus priartina prie dabartinio Sinodinio kelio.
Nuo Vyskupų sinodo link visos Dievo tautos sinodo?
Žvelgdami į popiežiaus Pranciškaus pontifikato Vyskupų sinodus, ypač šį Sinodą apie sinodiškumą, matome pokytį, kažkuo panašų į tą, kurį aptikome lygindami tarpukario ir dabartinės Lietuvos sinodus. Nuo 1967-ųjų Romoje vykstančius Vyskupų sinodus (ši institucija įsteigta 1965 m.), pasitelkiant ankstesnius apibrėžimus, būtų galima vadinti „popiežiaus pasitarimais su vyskupais“. Tačiau šeimai (2014–2015 m.), jaunimui (2018 m.), Amazonijai (2019 m.) ir Sinodiniam keliui (2021–2024 m.) skirtuose Vyskupų sinoduose, jų reglamentų ir metodų evoliucijoje galima matyti aiškią tendenciją – tų, su kuriais popiežius „pasitaria“, skaičiaus didinimą. Šio spalio Sinode apie sinodiškumą balso teisę turės ne vien vyskupai ar kunigai, bet ir pasauliečiai, diakonai, vienuoliai, vyrai ir moterys. Liepą paskelbtame dalyvių sąraše iš 363 balso teisę turinčių asmenų 70 nėra vyskupai. Balsuos 54 moterys. Jei tai taps bendra taisykle, o ne išimtimi, akivaizdu, kad Vyskupų sinodo pavadinimas nebeatitiks sambūrio sudėties.
Naujovė buvo iš tiesų kapiliari tikinčiųjų visuose žemynuose konsultacija, vykdyta tūkstančiuose susitikimų. Ne visur ji praėjo sklandžiai, ne visur buvo įsitraukta visa širdimi, be vaidybos, formalumų ir išankstinių schemų. Bet vienas iš pagrindinių Sinodo organizatorių – jo generalinis sekretorius kardinolas Mario Grechas – užsimena, kad tai yra pradžia tikrų bažnytinių įgūdžių lavinimo su ilgalaike perspektyva: „Neturime iliuzijų, kad visose Bažnyčiose konsultacijos vyko vienodai rūpestingai: esame bažnytinės kelionės pradžioje, ši kelionė reikalauja kantrybės ir suvokimo, kad kiekvienas pagal savo būklę ir veiklą yra Bažnyčios gyvenimo, taigi ir sinodinės kelionės, dalyvis. Svarbu tai, kad parodėme ir toliau rodysime, jog Bažnyčios kelionė prasideda ir semiasi jėgų iš įsiklausymo“ (Žemyninio etapo pristatymas, 2022 08 26).
Neaktyvuota funkcija
Tačiau iš kur kilo visi šie nauji dalykai, kurie, regis, ateityje taps Vyskupų sinodo ar naujos jo formos bei visų neabejingų tikinčiųjų dalyvavimo bažnytiniame gyvenime dalimi? Kaip pabrėžia popiežius, ne iš paprasto siekio tobulinti procedūras, bet iš konstatavimo, kad dalis Visuotinės Bažnyčios gyvenimo nesivystė taip, kaip derėjo pagal pačios Bažnyčios prigimtį ir vidinę sąrangą. Remiantis apaštalo Pauliaus Bažnyčios kaip Kristaus Kūno metafora, tarsi būtume menkai naudojęsi savo kojomis, todėl jos pasidarė netvirtos, o prireikus pabėgioti – tuoj pradeda trūkti oro. Arba, pasitelkus „išmaniąją“ analogiją, tarsi nesinaudotume visada egzistavusia ir aktyvia funkcija. Kokia ji? Tai Šventosios Dvasios „aktyvuota“ Dievo tauta.
Pažvelgus retrospektyviai, galima aiškiai pamatyti, kad Sinodinio kelio pamatai buvo pakloti gerokai anksčiau, nei apie šį kelią pradėta plačiai kalbėti ar paskelbta sinodiškumo tema. Sinodinis kelias yra nuosekli ir organiška pasekmė to, ką popiežius Pranciškus pareiškė prieš aštuonerius metus Vyskupų sinodo 50-ųjų įsteigimo metų paminėjimo kalboje (2015 10 17). Nors paminėjimas buvo istorinio pobūdžio, Vyskupų sinodų istorijai popiežius skyrė visai nedaug dėmesio. Pagrindinė tema buvo Sinodo paskirtis ir ateitis.
Tarp kitų dalykų priminęs, kad Vyskupų sinodą įsteigęs Paulius VI norėjo, jog ši institucija pratęstų tai, kas buvo Vatikano II Susirinkimo dvasia ir metodas, o šv. Jonas Paulius II svarstė, jog ateityje ji galėtų būti patobulinta taip, kad geriau išreikštų kolegialią sielovadinę atsakomybę; Pranciškus pateikė tolesnio kelio gaires – senas ir naujas tuo pat metu. Senas, nes suformuluotas prieš dešimtmečius, ir naujas, nes neįgavusias reikšmingesnio struktūruoto pavidalo Visuotinės Bažnyčios gyvenimo tvarkyme.
Popiežius primena savo pontifikato programinio dokumento Evangelii Gaudium (2013 m.) nuostatas, kurias verta pacituoti labai išsamiai, nes būtų sunku pasakyti aiškiau: „Visuose pakrikštytuose nuo pirmo iki paskutinio veikia pašventinamoji Dvasios jėga, akinanti evangelizuoti. Dievo tauta yra šventa dėl šio patepimo, padarančio ją neklystančią in credendo. Tai reiškia, kad tikint neklystama, net jei ir nerandama žodžių savo tikėjimui išreikšti. Dvasia neleidžia išklysti iš tiesos ir veda į išgelbėjimą. Kaip dalį savo meilės žmonijai slėpinio, Dievas dovanojo visiems tikintiesiems tikėjimo instinktą – tikėjimo jausmą, padedantį atpažinti, kas tikrai ateina iš Dievo. Dvasios artumas suteikia krikščionims tam tikrą bendraprigimtiškumą su dieviškąja tikrove ir išmintį, leidžiančią jiems intuityviai suvokti, nors ir neturint tinkamų priemonių tai tiksliai išreikšti (paryškinta straipsnio autoriaus). Gautojo Krikšto galia kiekvienas Dievo tautos narys tampa misionieriaujančiu mokiniu. Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas, ir būtų neteisinga manyti, kad evangelizacijos planą turi vykdyti kvalifikuoti darbuotojai, o likusi tauta būti tik jų veiklos adresatu. Naujoji evangelizacija turėtų apimti naują suvokimą, kad aktyvus veikėjas yra kiekvienas pakrikštytasis“ (žr. EG, 11–120).
Savo ruožtu tai – Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium (1964 m.) mokymo išplėtimas: „Visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20. 27), tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, „nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio“ (LG, 12)“.
Ne galia, ne dalinis požiūris
Štai kaip galime suprasti popiežiaus Pranciškaus užmojų ir į tolesnę ateitį žvelgiantį lūkestį Sinodo apie sinodiškumąatžvilgiu, kai Šventasis Tėvas ragina neapsiriboti erdvių užėmimu ir esamos padėties jose konservavimu, bet pradėti naują procesą. Tai „tinkamų priemonių“ – struktūrinių ir Bažnyčios gyvenimą visais lygiais turtinančių priemonių – Dievo tautos tikėjimo jausmui išreikšti ieškojimas. Taip pat šių priemonių derinimas su tomis, kurias jau turi tikėjimo garantai apaštalų įpėdiniai – popiežiaus vadovaujama vyskupų kolegija, per kurią, kaip nuo seniausių laikų tvirtai tiki Bažnyčia, taip pat kalba ir veikia Dvasia. Sinodiškumas gali būti apibrėžtas kaip mokymasis atpažinti įvairius Dvasios kalbėjimo būdus ir jos balso tonus. Todėl kone visuose popiežiaus pasisakymuose apie Sinodą itin pabrėžiama įsiklausymo, ne vien girdėjimo, būtinybė. Galima sakyti, kad tai yra ir tam tikro disbalanso, pasireiškiančio popiežiaus minėtu Dievo tautos pasyvumu, buvimo tik „adresatu“, ištaisymas; žinoma, sykiu tai ir kova su klerikalizmo yda, kai sielovadinės atsakomybės pozicija suvokiama ne kaip tarnavimo, o kaip galios ir prestižo pozicija.
„Sinodas yra dvasinės įžvalgos kelias, į kurį leidžiamės ne tam, kad gražiai atrodytume, bet kad geriau bendradarbiautume su Dievu istorijoje. Todėl, kalbant apie sinodinę Bažnyčią, negalime pasitenkinti forma, reikia ir turinio, priemonių ir struktūrų, skatinančių dialogą ir sąveiką Dievo tautoje, ypač tarp kunigų ir pasauliečių. Kodėl tai pabrėžiu? Todėl, kad kartais tarp dvasininkų yra tam tikro elitizmo, kuris juos nutolina nuo pasauliečių. Kunigas galiausiai tampa „aptvaro šeimininku“, o ne visos į priekį žengiančios Bažnyčios ganytoju. Dėl to reikia keisti tam tikrą iš viršaus žvelgiantį, iškreiptą ir siaurą požiūrį į Bažnyčią, kunigų tarnystę, pasauliečių vaidmenį, bažnytinę atsakomybę, valdymą ir pan.“ (Sinodinio kelio pradžios apmąstymas, 2021 10 09).
Pasakyti, kas yra sinodas, galima ir tuo, kuo jis nėra
Kaip minėta, Sinodo apie sinodiškumą laukiama su dvejopais jausmais: su entuziazmu ir su nerimu. Globalizacija, kelionės, skaitmeninės komunikacijos priemonės suartino ne vien valstybes, bet ir katalikų bendruomenes Europos, Afrikos, Azijos, Amerikos ir Okeanijos regionuose. O suartėjus išryškėjo ne vien bendri dalykai, bet ir įvairaus pobūdžio skirtumai, keliantys įtampą ir konfliktus. Tai, kas vieniems atrodo nutolimas nuo evangelinės tiesos, rizikuojantis sukelti skilimą, kitiems yra būtinas ir skubus nuvytusios formos pakeitimas, kad toji evangelinė tiesa naujai suspindėtų.
Nekintamo Bažnyčios tikėjimo turinio ir kintamos jo istorinės formos skirtumo supratimas yra toks pat subtilus, kaip ir tikinčiojo bandymas suprasti, kuris jo vidinis balsas yra iš Dvasios, o kuris iš jo paties, koks kvietimas iš Dievo, o koks iš kitų jėgų. Ir toks pat sunkus, kaip savo mąstymo ir elgesio įpročių keitimas. Tad galime nujausti, kodėl Pranciškus nuolatos pabrėžia maldos, nuolankumo, atvirumo nuostatas Sinodiniame kelyje, be kurių nesugebėsime daryti nieko kito, kaip tik transliuoti save, mums artimas pasaulio nuostatas ar paprastas dabartinio momento viešosios nuomonės madas.
Kartais girdimi kieti, neretai kategoriškai ir iš aukšto dalijami patarimai, „kaip Bažnyčiai elgtis“, nenušviesti pokalbio su Dievu maldoje, nėra tai, kas padės sinodinei kelionei. Tačiau kiekvieną atvejį reikia vertinti atskirai ir neperlenkti į kitą pusę: Šventoji Dvasia veikia tarp visų žmonių, reikia gerbti, kas yra tikra visų, taip pat kitų religijų išpažinėjų bei netikinčiųjų, patirtyje ir pripažinti pagrįstą kritiką iš išorės.
Plačiau neaptarsime, tik paminėsime ir dialogą su kitų krikščioniškųjų konfesijų atstovais. Kai kurie iš jų – reikia nuolankiai pripažinti – įvairias sinodiškumo formas praktikuoja nuo seniausių laikų ir gali katalikus daug ko išmokyti. Sinodo darbuose dalyvaus dvylika broliškų ortodoksų ir protestantų Bažnyčių stebėtojų.
Pasakyti, kas yra sinodas, galima pabrėžiant ir tai, kuo jis nėra. „Sinodas nėra parlamentas, kur sutarimas ar bendras susitarimas pasiekiami derantis, lygstantis ar darant kompromisus. Vienintelis Sinodo metodas yra atsivėrimas Šventajai Dvasiai apaštališka drąsa, evangeliniu nuolankumu ir pasitikėjimo kupina malda, kad būtent Dvasia mus vestų bei apšviestų, ir mes regėtume ne savo asmenines nuomones, bet tikėjimą į Dievą, ištikimybę Magisteriumui, Bažnyčios gėriui ir salus animorum (sielų išgelbėjimui)“, – yra pasakęs popiežius Vyskupų sinodo tėvams (Sinodo pradžios kalba, 2015 10 05).
Tas pats principas galioja visam Sinodiniam keliui: „Pakartoju, kad sinodas nėra parlamentas, kad Sinodas nėra nuomonių apklausa; Sinodas yra bažnytinio gyvenimo momentas, o pagrindinis Sinodo veikėjas yra Šventoji Dvasia. Jei nebus Dvasios, nebus ir Sinodo“ (Sinodinio kelio pradžios apmąstymas, 2021 10 09).
Nors jau dabar aišku, kad Sinodinis kelias reikalauja kompetencijų ir atsakomybės pasidalijimo ar perskirstymo tarp dvasininkijos ir pasauliečių, Pranciškus ne kartą perspėjo, kad jei pasaulietis norėtų susikeisti su dvasininku tik tam, kad gautų šio turėtą galią ir prestižą, tai toks pat krikščionišką gyvenimą slopinantis klerikalizmas, tik iš kitos pusės. Daug naudingų pastabų, kaip nesusiaurinti sinodo paskirties ir nenuskurdinti jo, rasime Popiežiaus Laiške keliaujančiai tautai Vokietijoje (2019 06 29).
Pasitikėjimas Dvasia
Pastebėtina, jog Sinodo apie sinodiškumą darbinis dokumentas (Instrumentum Laboris), kuriuo remiantis vyks diskusijos, nuo ankstesniųjų skiriasi „klausimų žanru“: jame dešimtys svarbių, kartais opių ir jautrių temų yra suformuluota kaip atviri klausimai, o ne toną duodantys ar kryptį iš anksto lemiantys teiginiai. Galimi atsakymai į juos, kaip minėta, vienus neramina, o kitus džiugina. O ką galėtų manyti procesą pradėjęs popiežius Pranciškus? Ar jis jau žino atsakymus? Nors Pranciškus turi tvirtų įsitikinimų kai kuriais klausimais, galutinių atsakymų nežino, nes, kaip yra sakęs, jie išryškėja tik nuėjus kelio atkarpą visiems kartu. Ar nebijo, kad pradėjo kažką baugaus ir nesuvaldomo? Vargu ar popiežius gali išvengti žmogiškojo nerimo ar susirūpinimo dėl ateities, tačiau dar didesnis yra Pranciškaus nuolatos išreiškiamas pasitikėjimas Šventosios Dvasios galia harmonizuoti tai, kas žmogiškai baigtųsi kaktomuša arba išcentriniu išsvaidymu į šonus.
„Šventoji Dvasia ne tik užtikrina vidinę harmoniją, bet ir kuria darną tarp žmonių. Ji iš mūsų padaro Bažnyčią, skirtingas dalis sudeda į vieną harmoningą statinį. Tai gerai paaiškina šv. Paulius, kuris, kalbėdamas apie Bažnyčią, dažnai primena skirtingumą – skirtingos charizmos, skirtinga veikla, skirtingos tarnystės (žr. 1 Kor 12, 4–6). Esame skirtingi, pasižymime savybių ir dovanų įvairove. Dvasia jas išradingai paskirsto, nesulygindama, nesuvienodindama. Ir šiuos skirtumus suvienija. Ji tai daro nuo pat sukūrimo, nes moka chaosą paversti kosmosu, įnešti harmoniją. Ji yra skirtingumų ir turtų kūrimo specialistė: kiekvienas savitas, skirtingas. Ji yra šios įvairovės kūrėja ir tuo pat metu ta, kuri ją harmonizuoja, skirtingumui suteikia harmoniją ir vienybę. Tik Ji gali padaryti šiuos du dalykus“, – teigė popiežius Pranciškus per 2019-ųjų Sekmines, ir tai matome vykstant.
