Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Rugpjūčio intencija: „Melskimės už Bažnyčią, kad Šventoji Dvasia jai suteiktų malonės ir jėgų persitvarkyti pagal Evangeliją.“
Netrukus švęsime kapą metų nuo ketverius metus trukusio Visuotinio Bažnyčios suvažiavimo – Vatikano II Susirinkimo – pradžios 1962 m. Spauda rašė ir tikintieji jautė, kad popiežius Jonas XXIII atidarė Bažnyčioje langus, kurių niekas neįstengia uždaryti. Popiežius Paulius VI užbaigė šį darbą, prieš akis turime visus dokumentus, pareiškimus, aiškinimus. Tebesistengiame įgyvendinti, ką pustrečio tūkstančio vyskupų iš visų šalių maldingai ir ryžtingai nutarė Bažnyčios labui.
Mums, mažiesiems, didžiausią įspūdį darė „maži dalykai“, kurie po gerų 500 metų pakeitė ilgalaikį katalikų gyvenimą, palietė ir kitas krikščioniškąsias bendrijas ir net kitatikius, visuomenę. Iki šiandien išgyvenami dalykai, kurie atrodo kraštutiniai, pvz., tradicijų niekinimas ir pan. O peržiūrėję dokumentus matome, kad, pvz., liturgijoje, bažnytinėse apeigose, atsirado tik du nauji dalykėliai – viešas atgailos aktas Mišių pradžioje ir kūdikio krikšto apeigos. Jau tūkstančius metų liturgija vyko bent 21 kalba, 14 apeigų (iš kurių Romos apeigos gausiausios, bet tik vienos). Moterys diakonės žinomos iki XII–XIII a., Komuniją žmonės laikydavo namuose pirmaisiais amžiais ir protarpiais vis priimdavo iki kito sekmadienio vigilijos.
Atsivėrė Šventojo Rašto pažinimas, palengvintas spauda, kompiuteriais, žiniasklaida, kartu ir kritiška senovinių Raštų apžiūra. Skaitinių ciklas priimtas ir kitų krikščioniškų Bažnyčių taip tobulai išvystytas (dar bus įterpta daugiau skaitinių su moterimis). Ryšiai kaip tinklas (ir Popiežiaus pasaulinis maldos tinklas) sieja 212+ valstybių, tūkstančius kultūrų, kalbų į vieną – Kristaus sekėjų – šeimyną, besistengiančią tikėjimu ir teisingumu tarnauti pasauliui, ypač pakraščiuose paliktiems ar nustumtiems, vargstantiems, vienišiems.
Lotyniškas posakis (tad neklystantis!) yra Ecclesia semper reformanda – „Bažnyčia visada turi būti atnaujinama“, kaip šį mėnesį meldžiame, patys būdami to atnaujinimo veikėjai ir dalyviai. Štai ką tik paskelbta nauja bažnytinės (kanonų) teisės laida, atnaujinanti ankstesnes 1983 m. ir pirmąją 1917 m. laidas.
Moderniais laikais nebūta tiek sinodų kiek dabar, skirtų atskiriems klausimams, pasaulio sritims, Bažnyčios gyvenimo vietiniams ir visuotiniams reikalams. Popiežius Pranciškus su supratinga talka sudarė sąlygas kukliam Amazonijos Sinodui su visa kelerių metų, šimtų pasitarimų, seimelių, studijų dienų džiunglėse ir megamiestuose. Visi galėjo kalbėti ir buvo išgirsti. Iš anksto sudaryti metmenų dokumentai vyskupijose, šie perdirbti į viso krašto, tada žemynų, ir pagaliau Vatikane vyksiančio Vyskupų sinodo gairės, sukurtos išklausius visokiausių žmonių, bendrijų, vienetų, dvasininkų, vienuolijų, vyskupų. Dėl šios sudėtingesnės negu „iš viršaus“ nustatytos tvarkos Sinodas nukeltas į 2023 metus, kad visi būtų išgirsti, įtraukti darbu, malda ir ryžtu nuolat naujinti, gilinti, skleisti.
Šios maldos ir mintys padės visiems vystyti sinodinę laikyseną, reikalingą tauriai ir solidariai sugyventi ir veikti. Sinodinis Bažnyčios gyvenimas – eiti, žygiuoti vieniems šalia kitų Kristaus keliu.
