Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2022 m. gruodis 12
Sinodiškos Bažnyčios link

Sinodiškumas ir namų Bažnyčia

arba Naujosios ekleziologijos link

2022-12-13 | Gregory K. ir Lisa A. Popcak
artuma202212 rs 20 1
pexels.com asociatyvi nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus vartojamas terminas „sinodiškumas“ yra pranašiškas raginimas Bažnyčiai įsiklausyti, kad Kristaus Kūnas dosniai ir gailestingai atsižvelgtų į kiekvieno savo nario poreikius. Mūsų kontekste „sinodiškumas“ – tai kvietimas hierarchinei Bažnyčiai ir namų Bažnyčiai mokytis vienai iš kitos ir ieškoti būdų, kaip padėti kiekvienai skirtingai „Bažnyčios apraiškai“ vykdyti savo misiją Kristuje.

O kokia ta misija? Vienu žodžiu – „šventumas!“ Šventumas, kuris skirtas visiems! Ypač šeimoms. Vatikano II Susirinkimas, skelbdamas visų Bažnyčios narių pašaukimą į šventumą (LG, 39), priminė pasauliui, kad šventumas skirtas ne tik misionieriams, kankiniams, kunigams ar vienuoliams. Jis yra skirtas ir mamoms, tėčiams bei vaikams! Apie tai X Pasaulinio šeimų susitikime pagrindinį pranešimą skaitė sutuoktiniai Gregory K. ir Lisa A. Popcak .

Tačiau ką iš tikrųjų reiškia šeimoms būti šventoms? Šeimos nori būti šventos, tačiau joms nesuteikta palankių priemonių – „draugiškų šeimai“ – šiai savo misijai įgyvendinti.

Dauguma to, ką laikome „katalikišku dvasingumu“, yra kilę iš vienuolinių ir dvasininkijos tradicijų. Kad ir kokios vertingos šios praktikos, jas gali būti sunku suderinti su įtemptu šeimos gyvenimu. Tėvai dažnai sako: „Gyvenau puikų maldos gyvenimą... iki susituokdamas ir susilaukdamas vaikų.“ Daugelis katalikų mano, kad šeimyninis gyvenimas kažkaip prieštarauja šventumo siekiui... O vis dėlto per pastaruosius kelerius metus Šventoji Dvasia, regis, stengiasi mesti iššūkį šiam labai klaidingam požiūriui. Ypač su pasauline pandemija susiję apribojimai tapo katalizatoriumi rimtų pokalbių apie namų Bažnyčios ir naujų katalikiškojo dvasingumo metodų poreikį.

Kaip sakė kardinolas Mario Grechas, Vyskupų sinodo generalinis sekretorius, su pandemija susijusi mūsų patirtis rodo, kad „Bažnyčios ateitis yra... reabilituoti namų Bažnyčią ir suteikti jai daugiau erdvės, išgyventi Bažnyčią-šeimą, sudarytą iš šeimų-Bažnyčių. Mes turime išgyventi Bažnyčią savo šeimose“ (Spodaro, 2021). Kardinolas taip pat pažymėjo „naujos ekleziologijos“ poreikį. Tokios, kuri tikėtų, kad namų Bažnyčia bus tikra ir aktyvi Bažnyčios gyvenimo ir jos misijos partnerė.

Tačiau ką praktiškai reiškia „gyventi Bažnyčia savo šeimose“?.. Atsakymų ieškota prieš pat pandemiją Notre-Dame (Indiana, JAV) universitete surengtame simpoziume apie katalikų šeimos gyvenimą ir dvasingumą; dalyvavo 50 teologų, socialinių mokslų atstovų, pastoracijos specialistų ir Bažnyčios vadovų, atrinktų dėl savo kompetencijų šeimos gerovės ir dvasinio gyvenimo srityse. Jie nagrinėjo keturis svarbiausius šeimų gyvenimui atnaujinti klausimus:

1. Ar, atsižvelgiant į katalikišką šeimos sampratą, katalikų šeimos yra pašauktos kitaip bendrauti tarpusavyje nei nekatalikiškos ir nekrikščioniškos šeimos?

2. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma su katalikišku dvasingumu susijusių praktikų yra kilusios iš vienuolynų ir dvasininkijos tradicijų, sunkiai integruojamų į šeimos gyvenimą, kaip praktiškai turėtų atrodyti autentiškas namų Bažnyčios dvasingumas?

3. Kadangi tiek daug Bažnyčios sielovados pastangų skiriama gaudyti avims, kurios apskritai neturėjo būti prarastos – vaikams, augantiems katalikų šeimose, – ką dar galima padaryti, kad katalikų namai taptų sąmoningų krikščionių kalvėmis ir augintų naująją sąmoningos mokinystės kartą?

4. Kaip parengti katalikų šeimas, kad jos efektyviau dalyvautų Bažnyčios gyvenime ir misijoje, būdamos pagrindiniai evangelizacijos ir teigiamų socialinių pokyčių židiniai?

Kaip suvokti namų Bažnyčią?

Pirmiausia reikėjo praktiškai apibrėžti namų Bažnyčios sąvoką. Nors Katekizme (2204) teologiškai ji apibrėžiama kaip specifinis bažnytinės bendrystės atspindys, bet šis apibrėžimas teikia mažai praktinių įžvalgų apie tai, ko reikia norint sukurti ar išlaikyti sveiką, dinamišką namų Bažnyčios gyvenimą. Remdamiesi simpoziume pristatytais tyrimais, parengėme darbinį namų Bažnyčios apibrėžimą:

tai namai asmenų, sujungtų su Dievu ir vienas su kitu per sakramentinį Bažnyčios gyvenimą, IR įsipareigojusių gyventi pagal krikščionišką / Trejybinę meilės viziją tarpusavio santykiuose ir santykiuose su pasauliu.

Kuo labiau konkreti šeima atspindi šią viziją, tuo labiau ji jau yra namų Bažnyčia. Ir priešingai, kuo sunkiau konkreti šeima kovoja, siekdama atspindėti šią viziją, tuo labiau ji yra kviečiama tapti dar dinamiškesne namų Bažnyčia.

Manome, kad ši pirminė apibrėžtis tinkamai apima visų tipų katalikiškas šeimas (pvz., susituokusias ir išsiskyrusias, vienišų tėvų, senelių ir prosenelių, globėjų šeimas ir t. t.), sykiu atsižvelgiant į šeimas, įsišaknijusias Santuokos sakramente. Tai svarbu, nes, nors Bažnyčios gyvenime dalyvauja visų tipų namų Bažnyčios, kiekviena jų galiausiai turi būti orientuota į krikščioniškąją santuoką – tiek dėl savo pačios pašaukimo dalytis santuokos malone, tiek dėl atsakomybės užauginti vaikus, kurie suaugę patys būtų gerai pasirengę švęsti krikščioniškosios santuokos pilnatvę.

Namų Bažnyčios liturginis gyvenimas – kas tai?

Tai antrasis simpoziumo vaisius – gebėjimas suformuluoti konkrečius elementus to, ką pavadinome namų Bažnyčios liturginiu gyvenimu. Popiežius Pranciškus Amoris laetitia rašo: „Šeimos meilės dvasingumą sudaro tūkstančiai realių ir konkrečių veiksmų“ (315). Per šią prizmę matome, kad mažos, šeimyninės praktikos, sudarančios namų Bažnyčios liturginio gyvenimo pagrindą, suteikia šeimoms priemonių, kuriomis jos gali bendradarbiauti su visų sakramentų, ypač Eucharistijos, malone ir tapti dinamiškomis namų bažnyčiomis.

Šiaurės Amerikos armėnų katalikų arkivyskupo Michaelio Mouradiano žodžiais tariant, „namų Bažnyčios gyvenimo liturgija yra mistinė priemonė, per gyvąjį Kristaus Kūną perduodanti eucharistinę malonę visam pasauliui“.

Todėl siūlome, kad namų Bažnyčios gyvenimo liturgija būtų reali liturgija. Tai liturgija, kuri yra neatsiejama nuo namų Bažnyčios gyvenimo ir tarnystės.

Įsteigta, bet neišrasta

Pirma, kaip ir visos liturgijos, namų Bažnyčios gyvenimo liturgija buvo įsteigta, o ne išrasta. Dar būdamas kardinolu Josephas Ratzingeris knygoje Liturgijos dvasia rašė, kad žmonės negali išrasti liturgijos. Ją turi įsteigti Dievas. Žodis „liturgija“ reiškia konkretų garbinimo veiksmą, kurį mums davė pats Dievas, kad išgydytų nuodėmės daromą žalą mūsų santykiams su Dievu ir vienas kitu. Pavyzdžiui, žmonės neišrado Eucharistijos liturgijos. Kristus ją įsteigė per Paskutinę vakarienę, kad atkurtų mūsų vienybę su Dievu ir padarytų įmanomą bendrystę su kitais.

Panašiai Dievas sukūrimo aušroje į savo žmonių šeimos projektą įaudė numanomas praktikas, kurias bendrai vadiname namų Bažnyčios gyvenimo liturgija. Socialinių mokslų tyrimai įrodė, kad šios praktikos ne tik leidžia šeimoms (per visą istoriją ir visose kultūrose) klestėti žmogiškuoju lygmeniu, bet, gyvenant maldoje ir sąmoningai, šie įpročiai leidžia šeimoms dalyvauti meilėje, trykštančioje iš Švenčiausiosios Trejybės šerdies. Todėl teigiame, kad namų Bažnyčios gyvenimo liturgija yra pirmapradė liturgija, kurią Dievas įsteigė, kad išgydytų nuodėmės padarytą žalą žmonių šeimai kaip visuomenės ir Bažnyčios pagrindui.

Liturgija, Bažnyčia ir kunigystė

Antroji priežastis, kodėl siūlome namų Bažnyčios gyvenimo liturgiją ir laikome ją tikra liturgija, tai dėl glaudaus ryšio tarp liturgijos, Bažnyčios ir kunigystės. Katalikų supratimu, Bažnyčia negali egzistuoti ir funkcionuoti kaip Bažnyčia be liturgijos; pvz., Bažnyčia negalėtų būti savimi be Eucharistijos.

Namų Bažnyčia nėra metaforinė Bažnyčia. O jeigu tai tiesa, tuomet kokia liturgija yra neatsiejama nuo jos egzistavimo? Kokia liturgija įgalina namų Bažnyčią gydyti nuodėmės daromą žalą žmonių santykiams pačiu pamatiniu visuomenės lygmeniu?

Tas pat pasakytina ir apie kunigystę. Nėra kunigystės be liturgijos. Jos neatsiejamos. Štai kodėl Didįjį ketvirtadienį minime ir Eucharistijos įsteigimą, ir kunigystės pažadų atnaujinimą. Tarnaujančioji kunigystė negali egzistuoti be Eucharistijos liturgijos, ir atvirkščiai.

O kaip tada dėl visų bendrosios kunigystės, suteikiamos per Krikštą? Nors ji ir skiriasi nuo tarnaujamosios (hierarchinės) kunigystės, pakrikštytųjų kunigystė yra tikra kunigystė. Davidas W. Fagerbergas, cituodamas Lumen gentium (10), paaiškina:

Bendroji pakrikštytųjų kunigystė yra nukreipta į šio pažeisto pasaulio struktūros gydymą, o tarnaujamoji (hierarchinė) kunigystė pasitarnauja bendrajai kunigystei, kad parengtų juos pasauliečių apaštalavimui... Todėl nors skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau ir pasauliečių, ir hierarchinė kunigystė yra tarpusavyje neatsiejamai susijusios: kiekviena iš jų savitu būdu dalyvauja vienintelėje Kristaus kunigystėje .

Jei pasauliečių kunigystė yra tikra kunigystė, nukreipta į pažeisto pasaulio struktūros gydymą, tai kokia yra toji liturgija, kuriai pasauliečių kunigystė vadovauja? Ir kaip ta liturgija pašvenčia pasaulį Kristui?

Teigiame, kad namų Bažnyčios gyvenimo liturgija jai leidžia visapusiškai veikti kaip Bažnyčiai ir patirti pasauliečių kunigystę – ne tik kaip abstrakčią teologinę sąvoką, bet kaip tikrą ir gyvybingą kunigystę, turinčią sau būdingą pamatinį orumą bei dvasinį autoritetą. Sykiu tai parodo, kaip namų Bažnyčios gyvenimo liturgija, siūlydama naujai pažvelgti į pasauliečių kunigystės orumą ir vaidmenį, galėtų tapti veiksmingu ir pozityviu priešnuodžiu klerikalizmo nuodui.

 

artuma202212 rs 20 3
Andrea Piacquadio / pexels.com asociatyvi nuotrauka

 

Kaip švenčiama namų Bažnyčios liturgija?

Kyla natūralūs klausimai: o kas yra ta namų Bažnyčios gyvenimo liturgija? Ir kaip ji švenčiama?

Ją sudaro trys apeigos: krikščioniško santykio, šeimos ritualų, rūpinimosi kitais.

Prigimtiniu atžvilgiu šias apeigas patvirtina dešimtmečius trukę socialinių mokslų tyrimai, kuriuose išryškėja su sveiku šeimos funkcionavimu susijusi praktika visame pasaulyje ir per visą istoriją.

Dvasiniu atžvilgiu jos susijusios su gautomis per Krikštą kunigiškąja, pranašiškąja ir karališkąja misijomis.

Krikščioniško santykio apeigos padeda šeimoms išgyventi kunigiškąją misiją. Čia siūlomos paprastos praktikos, leidžiančios šeimoms pašvęsti kasdienį savo gyvenimą Dievui, kiekvieną bendravimą pripildant pasiaukojamos Kristaus meilės.

Šeimos ritualų apeigos padeda šeimoms vykdyti pranašiškąją misiją. Savo žodžiais ir veiksmais pranašai ragina žmones gyventi vienybėje su Dievu (žr. KBK, 905). Kai krikščioniškos šeimos sukuria prasmingus bendro darbo, žaidimų, pokalbių ir maldos ritualus, jos pranašiškai kviečia vienas kitą ugdyti krikščionišką požiūrį į darbą, pramogas, santykius ir tikėjimą.

Rūpinimasis kitais apeigos padeda šeimoms švęsti karališkąją misiją. Karaliauti su Kristumi – tai kartu su Juo tarnauti (plg. LG, 36). Popiežius Pranciškus paraginime Amoris laetitia primena, kad rūpinimasis kitais yra neatsiejama šeimos dvasingumo dalis (AL, 312). Čia siūlomi praktiniai būdai, kaip kiekviena šeima gali būti Dievo palaiminimu vienas kitam ir visam pasauliui. Be to, šitai gali padėti šeimoms įžvelgti savo unikalią misiją ir charizmą, kurią Dievas suteikė kiekvienai konkrečiai jų namų Bažnyčiai.

Kuo labiau šeima derina bendrą dalyvavimą sakramentiniame Bažnyčios gyvenime su (numanomu ar aiškiai išreikštu) namų Bažnyčios gyvenimo liturgijos šventimu, tuo labiau ji yra pasirengusi tapti dinamiška. Toliau trumpai apžvelgsime įvairias su šiomis trimis apeigomis susijusias praktikas.

Krikščioniško santykio apeigos

Jos padeda šeimoms vykdyti iš Krikšto gautą kunigiškąją misiją per keturias paprastas praktikas, leidžiančias kiekvieną bendravimą pripildyti pasiaukojamos Kristaus meilės; štai jos:

1. Šeimos laiką suplanuoti pirmiausia. Šeimos turi sąmoningai skirti laiko bendrystei kurti. Jos turėtų būti skatinamos pirmiausia susiplanuoti šeimos laiką, o kitas veiklas, kaip tik įmanoma, planuoti aplink šeimos valgymus, žaidimų vakarus, maldą, namų ruošos darbus, bendravimo laiką ir t. t. Namų bažnyčia kiekvieną savaitę turi nusimatyti ir saugoti konkretų laiką sau, kad galėtų palaikyti tvirtus santykius.

2. Rodyti išskirtinę meilę ir patvirtinimą. Kristaus meilė yra ypatinga, itin gausi ir dosni, sakytum, „ekstravagantiška“. Jėzus tapo žmogumi, kad mes galėtume patirti Jo meilę savo pojūčiais. Jis davė mums sakramentus, kad ir po Jėzaus žengimo į Dangų galėtume toliau patirti Jo meilę savo juslėmis. Per sakramentus Dievo rankos visada atviros savo vaikams. Krikščionių šeimos parodo Kristaus meilę – įsikūnijančią, jausmingą, perteklinę meilę, o per tai – palengvina saugų psichologinį prisirišimą, kai rodo tinkamą, išskirtinę meilę ir patvirtinimą.

3. Greitas, dosnus, džiugus ir nuolatinis dėmesys vienas kito poreikiams . Dievas reaguoja į mūsų poreikius greičiau, nei ištariame žodžius ( Ps 139, 4). Be to, žmonės buvo sukurti pagal paveikslą Švenčiausiosios Trejybės, kuri, pasak šv. Bonaventūros, yra tarsi trys kibirai ant judančio vandens rato – nuolat išsiliejantys, bet niekada neišsenkantys, nes nuolat pripildomi vienas kito. Tokia Trejybinės meilės vizija yra sveiko šeimos gyvenimo modelis. Greitai, dosniai, džiugiai ir nuolat rūpindamosi vienas kito poreikiais, krikščioniškos šeimos yra „Trejybės ikonos“, liudijančios abipusiškai save dovanojančią meilę, kylančią iš Dievo Širdies.

4. Mokinystė. Kristus yra Gerasis Ganytojas, vedantis savo kaimenę švelniu kantrumu, rūpestingumu ir meile. Amoris laetitia primena, kad „visas šeimos gyvenimas yra gailestingasis ganymas“ (322). Namų Bažnyčios gyvenimo liturgija ragina tėvus mėgdžioti Gerąjį Ganytoją praktikuojant tai, ką mes vadiname „mokinyste“ – švelniu prieraišumu grįstas auklėjimo metodas, kurio šaknys glūdi šv. Jono Bosko prevencinėje vaikų ugdymo sistemoje. Šis šventasis atmetė griežtas bausmes. Jis patarė palaikyti draugiškus globėjų ir vaikų santykius. Mokinystė yra dieviškoji pedagogika, taikoma auklėjimui. Ji padeda tėvams sutvirtinti vaikų širdis Kristui ir suteikia tėvams švelnių, pozityvių, palaikančių būdų, kaip užauginti Dievą mylinčius suaugusiuosius. Ir tai veiksminga. Iš tikrųjų šis metodas užaugino šventąjį! Šv. Jono Bosko mokinys šv. Dominykas Savio laikomas pirmuoju prevencinės sistemos vaisiumi.

 

artuma202212 rs 20 2
Gregory K. ir Lisa A. Popcak / vaticannews.va nuotrauka

 

Šeimos ritualų apeigos

Jie padeda šeimoms išgyventi savo pranašiškąją misiją, kylančią iš Krikšto. Kai šeimos sukuria prasmingus kasdienius ritualus, skirtus kiekvieną dieną drauge dirbti, žaisti, kalbėtis ir melstis, tuomet jos pranašiškai kviečia vienas kitą ugdyti krikščionišką požiūrį į darbą, linksmybes, santykius ir tikėjimą. Šeimos ritualai yra krikščioniškosios mokinystės namuose šerdis. Štai keturios praktikos:

1. Šeimos darbo ritualai. Reguliariai pasirenkami namų ruošos darbai, atliekant juos kartu. Taip šeima praktikuoja solidarumą, komandinį darbą, rūpinimąsi savo namais. Nuolat susiduriama su pagunda kasdienio gyvenimo užduotis laikyti paprasčiausiu vargu. Priešingai, tinkamai atliekami šeimos darbo ritualai padeda šeimoms net kasdienius namų ruošos darbus suvokti kaip galimybę atskleisti save kitiems bei kurti tvirtus ryšius.

2. Šeimos žaidimų ritualai. Pasaulyje, kuriame linksmybės dažnai tapatinamos su nuodėmingu, save žalojančiu elgesiu, šeimos žaidimų ritualai (pvz., žaidimų ar filmų vakarai, šeimos diena, išvykos, šventės ir t. t.) moko jos narius sveiku, dievišku būdu gyventi džiaugsmingą gyvenimą. Šie ritualai mums primena, kad šeimos turi švęsti gyvenimą savo namų bažnyčioje bei stengtis pripildyti namus džiaugsmo ir juoko.

3. Šeimos pokalbių ritualai. Katalikų šeimos turi kasdien skirti laiko aptarti temoms, kurios nėra savaime suprantamos, pvz., kaip jie susitiko Dievą dienos pakilimuose ir nuosmukiuose, kaip geriau rūpintis vienas kitu ir pan. Pokalbiai kuria bendrystę per bendravimą (angl. communion through communication).

4. Šeimos maldų ritualai. Krikščionių šeimos yra pašauktos pakviesti Dievą į savo namus, bendrauti su Juo kaip su svarbiausiu šeimos nariu. Susikurdamos reguliarų dienos laiką bendrai maldai ir apmąstydamos Dievo pašaukimą, šeimos atpažįsta konkrečius kelius, kaip Viešpats jas lydi pašaukime vis labiau vienas kitą branginti, mylėti ir dosniau tarnauti.

Rūpinimosi kitais apeigos

Jos padeda šeimoms išgyventi per Krikštą gautą karališkąją misiją. Praktikuodami šiuos keturis paprastus įpročius, šeimos nariai išmoksta naudotis savo dovanomis, kad taptų Dievo palaiminimu vieni kitiems ir savo bendruomenėms:

1. Dosniai tarnauti vienas kitam namuose. Kristaus kvietimas mylėti savo artimą prasideda nuo artimiausių – mūsų šeimos! Gali būti pagunda sutelkti dėmesį į tarnavimą žmonėms, teikiantiems mums ypatingą pagarbą, o ignoruoti žmones, su kuriais gyvename. Dosnus tarnavimas namuose skatina intymią bendrystę ir sveiką prieraišumą. Kiekvieną dieną šeimos turėtų aptarti: ką (bent) vienu dalyku galima padaryti, kad palengvintume ar padarytume malonesnę vienas kito dieną?

2. Galvoti apie kitus būnant šeima namuose. Per labdaros ar svetingumo tarnystes šeimos gali būti nuostabiu palaiminimu kitiems, net neišeidamos iš savo namų! Paprasta, bet prasminga veikla, pvz., pagaminti maisto vargstančiam kaimynui; aukoti labdarai; mažai naudotus daiktus dovanoti stokojantiems; paversti savo namus vieta, kur žmonės gali mėgautis bendravimu ir linksmybėmis, – tai tik keli būdai, kaip šeimos gali laiminti kitus, būdamos savo namų Bažnyčioje.

3. Būti šiame pasaulyje Dievą mylinčiomis šeimomis. Per gerumo tarnystes šeimos gali palaiminti kiekvieną sutiktą žmogų. Popiežius Pranciškus dažnai primena šeimoms apie svarbą būti mandagiems, geranoriškiems ir daryti mažus gerumo darbus, kai šeima tvarko reikalus, vakarieniauja ar užsiima kita veikla. Bendraudami su kitais žmonėmis, šeimos nariai turėtų klausti: Kokį mažą dalyką galime padaryti, kad kiekvieną sutiktą žmogų paliktume šiek tiek laimingesnį, nei jį sutikome?

4. Drauge tarnaujančios namų bažnyčios. Šeimos neturėtų leisti, kad parapijos ir bendruomenės tarnystės taptų dar vienu jas skiriančiu dalyku. Kiek įmanoma, jos drauge turėtų dalyvauti tarnystėje. Taip tarnaudami, ne tik laiminame kitus savo konkrečiais artimo meilės darbais, bet, dar svarbiau, laiminame kitus tarpusavio meilės liudijimu.

Kibirkštis. Užsidegimas. Liepsna

Ryšys tarp Krikščioniško santykio, Šeimos ritualų ir Rūpinimosi kitais apeigų namų Bažnyčios liturgijoje yra panašus į ugnies degimo etapus: kibirkštį, užsidegimą, liepsną!

Krikščioniškas santykis įžiebia Dievo meilės kibirkštį namuose, pripildydamas šventos šilumos ir meilės visa, ką šeima daro.

Šeimos ritualai yra užsidegimas, leidžiantis tai kibirkščiai įsižiebti ir palaikyti ugnį.

Rūpinimasis kitais suteikia šviesos ir šilumos, patraukiančių pasaulį prie Kristaus.

Kiekvienas jų yra labai svarbus. Be Dievo meilės kibirkšties, kurią suteikia Krikščioniško santykio apeigos, Šeimos ritualai tampa sausų malkų krūva – dar viena užduotimi, dėl kurios šeima gali susipykti. Be Šeimos ritualų kibirkštis negali įsižiebti, o liepsna lengvai užgęsta. Be Rūpinimosi kitais nėra nei šviesos, nei šilumos. Ugnis per maža, kad būtų išties naudinga.

Bendra sistema. Įvairios išraiškos

Trijų apeigų liturgija suteikia bendrą, bet universaliai pritaikomą sistemą, kuria Bažnyčia gali evangelizuoti šeimas ir skatinti katalikišką šeimos gyvenimo viziją.

Tai panašus požiūris į šeimos gyvenimą, kokį Bažnyčia šimtmečius propagavo vienuolinio gyvenimo srityje. Visos vienuolinės bendruomenės turi panašią struktūrą. Visos duoda neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus, tačiau tai, kaip kiekviena bendruomenė gyvena pagal šiuos įžadus, labai skiriasi ir priklauso nuo konkrečios misijos, charizmos ir regulos. Panašiai ir apeigos bei praktikos, susijusios su namų Bažnyčios gyvenimo liturgija, bendruomenėms, vadinamoms „namų bažnyčiomis“, suteikia bendrą struktūrą, kurią kiekviena šeima visame pasaulyje gali pritaikyti prie savo šeimos, etninių ir kultūrinių tradicijų, ritualų ir praktikų.

Per nuotolinius mokymus PeytonFamilyInstitute.org tinklalapyje šią namų Bažnyčios gyvenimo liturgiją pristatėme daugiau nei 30 šalių penkiuose žemynuose. Iš jų atsiliepimų sužinojome, kad ši liturgija siūlo autentišką daugiakultūrį, universaliai pritaikomą požiūrį į šeimos dvasingumą ir gerovę, kartu suteikdama katalikų šeimoms bendrą kalbą, kuria jos gali padrąsinti ir palaikyti viena kitą, idant gyventų sveiką ir šventą gyvenimą.

 

artuma202212 rs 20 4
Helena Lopes / unsplash.com asociatyvi nuotrauka

 

Steigti namų Bažnyčias

Namų Bažnyčios gyvenimo liturgija ne tik siūlo naujas šeimos dvasingumo kryptis, bet ir radikaliai naują požiūrį į šeimų tarnystę. Knygoje Dieviškasis panašumas ( Divine Likeness) kardinolas Marcas Ouellet pažymi: „Dar visai neseniai šeima buvo laikoma galutiniu adresatu, kuriai pritaikomi Bažnyčios pastoraciniai sprendimai. Po Vatikano II Susirinkimo šeimą įvertinus kaip namų Bažnyčią, jai atsiveria dar neregėtos dalyvavimo Bažnyčios gelbstinčioje misijoje perspektyvos.“

Užuot žiūrėjus į šeimos tarnystę tik kaip į tarnystę šeimoms, namų Bažnyčios gyvenimo liturgijos modelis kviečia tarnaujančius šeimoms tapti namų Bažnyčios planuotojais, kūrėjais, sodintojais. „Bažnyčių sodinimas“ – tai terminas, vartojamas (pirmiausia evangelikų krikščionių) apibūdinti procesui, kai didesnė, klestinti bendruomenė steigia naujas, gyvybingas vietines bendruomenes. Namų Bažnyčių sodinimo modelis teikia planą, kaip iš pagrindų kurti dinamiškas namų bažnyčias. Tai pasiekiama mokant šeimas grakščiai švęsti namų Bažnyčios gyvenimo liturgiją kasdieniame gyvenime ir per įvairius išbandymus.

Būdami namų bažnyčių sodintojais, šeimos gyvenimui tarnaujantieji tampa atsakingi už visų namų bažnyčių, sudarančių jų aptarnaujamą parapiją ar vyskupiją, steigimo ir nuolatinio plėtojimo etapų palengvinimą. Tarnaujantiems šeimai tenka užduotis ugdyti šeimas, kurios sudaro „šeimų šeimą“, t. y. Bažnyčią (AL, 87).

Parapijos gyvenimo atnaujinimas

Šis modelis taip pat skatina kiekvieną parapiją suvokti pagrindinį savo vaidmenį kaip namų Bažnyčios plėtimą. Parapijos neturi būti susitelkusios į savo vidų. Pirmiausia jos turi formuoti, maitinti ir palaikyti, t. y. sodinti namų Bažnyčias – malonės užkardas kenčiančiame pasaulyje. Namų Bažnyčios gyvenimo liturgija parapijų tarnautojams suteikia įrankius, kurių jiems reikia, kad padėtų kiekvienai parapijos šeimai tapti tuo, kas ji yra, t. y. savarankiška tarnyste – visapusiškai veikiančia namų Bažnyčia.

Šių metų birželio 15 d. vyskupijoms ir parapijoms buvo suteikta nauja galimybė tapti namų Bažnyčios kūrėjais, kai popiežius Pranciškus paskelbė Santuokinio gyvenimo katechumeninio kelio gaires. Čia raginama sužadėtinius rengti santuokai visus metus, paskui – dvejus trejus metus mistagogiškai palydėti. Ši nauja iniciatyva suteikia Bažnyčiai puikią galimybę mokyti susižadėjusias poras apie konkrečiasnamų Bažnyčios kūrimo praktikas, sudarančias tris namų Bažnyčios gyvenimo liturgijos apeigas, ir padėti jaunavedžiams gyventi šiomis praktikomis tiek kasdieniame gyvenime, tiek įvairiuose išbandymuose, su kuriais jie gali susidurti. Namų Bažnyčios gyvenimo liturgija suteikia Bažnyčios tarnautojams praktinę sistemą, kaip perteikti unikalią katalikišką santuokos ir šeimos gyvenimo viziją, bei priemones, padedančias poroms ją įgyvendinti.

Iššūkis tarnystės paradigmoms

Neapsiribojant vien tik santuokos ir šeimos sielovada, namų Bažnyčios gyvenimo liturgija / namų Bažnyčių plėtimo modelis taip pat meta iššūkį tam, kaip vyskupijos ir parapijos organizuoja bendrą savo sielovadinę veiklą. Šis modelis primena, kad Bažnyčią iš esmės sudaro dvi tarpusavyje susijusios dalys: hierarchinė Bažnyčia (vyskupija, parapija ir dvasininkija) ir namų Bažnyčia. Pagal modelį Namų Bažnyčios gyvenimo liturgija / namų Bažnyčia siūloma, kad kiekviena tarnystė, nepriskirta tik hierarchinės Bažnyčios veikimui, būtų pavesta vyskupijos ar parapijos namų Bažnyčios tarnystei. Kodėl? Nes praktiškai kiekviena pasauliečiams skirta tarnystė idealiu atveju turėtų būti orientuota į pagalbą gavėjams, arba:

  • formuoti stiprias namų Bažnyčias,
  • išlaikyti stiprias namų Bažnyčias,
  • veiksmingiau dalyvauti esamų namų Bažnyčių veikloje,
  • padėti namų Bažnyčioms paremti sunkumų patiriančius narius,
  • pagelbėti sunkumų patiriančioms namų Bažnyčioms vėl tapti vientisoms,
  • sudaryti sąlygas nuošaliau gyvenantiems žmonėms užmegzti ryšius su svetingomis namų Bažnyčiomis, kuriose jie galėtų gyventi kaip tikri broliai ir seserys Kristuje.

Žvelgiant plačiau, namų Bažnyčios gyvenimo liturgija sukuria naujų galimybių autentiškai atsinaujinti ne tik šeimai, bet ir visai Bažnyčiai. Ji pradeda naują ekleziologiją, įsišaknijusią bendravimo sistemoje, suteikiančioje ir hierarchinei, ir namų Bažnyčiai naujų būdų įsiklausyti ir mokytis vienai iš kitos.

Amoris laetitia- Šeimos metai suteikė istorinę galimybę atnaujinti visą Bažnyčią padedanti hierarchinei, ir namų Bažnyčiai įžengti į naują kolegialaus dialogo ir abipusio palydėjimo erą. Todėl siūlome, kad mokydami šeimas švęsti namų Bažnyčios gyvenimo liturgiją, parengtume jas tapti tuo, kas jos yra, – „mažosiomis bažnyčiomis“ (šv. Jonas Auksaburnis), malonės oazėmis sausame ir išdžiūvusiame pasaulyje. Šiomis pastangomis, gimusiomis sinodiškumo pagrindu, ir hierarchinė, ir namų Bažnyčios – taip pat tarnaujanti ir pasauliečių kunigystė – abi išmoktų matyti viena kitą kaip tikras bendradarbes Viešpaties vynuogyne, Bažnyčios gyvenime ir misijoje.

Tegul Dievas laimina jūsų namų Bažnyčias ir jūsų pastangas kurti dinamiškas namų Bažnyčias, kurios nenuilstamai liudydamos krikščioniškąją meilę ir tarnystę kviečia pasaulį pas Kristų!

Šventoji Nazareto Šeima, melski už mus!


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 balandis 4

Artuma - artuma202404_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22