Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2022 m. sausis 1
Sinodinės Bažnyčios link

Sinodiškumas Ortodoksų Bažnyčioje

2022-01-19 | Kunigas Gintaras Jurgis Sungaila
artuma202201 rs 21 1

g sungailakun. Gintaras Jurgis Sungaila

Katalikų Bažnyčioje prasidėjo Sinodinis kelias, į kurį mus pakvietė popiežius Pranciškus. Tai procesas, įtraukiantis visus Bažnyčios narius ir šalia esančius į jos kūrimą ir atsinaujinimą. Sinodus jau ne vieną šimtmetį rengia mūsų broliai ortodoksai. Su tradicine sinodiškumo Ortodoksų Bažnyčioje samprata Artumos skaitytojus supažindina ortodoksų kunigas Gintaras Jurgis Sungaila.

Pats žodis „sinodas“ Ortodoksų Bažnyčioje turi dvi skirtingas reikšmes. Graikiškai synodos reiškia „susirinkimas“, tad pirmąja reikšme šiuo žodžiu vadinami vietiniai ir Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kuriuose vyskupija, kunigija, diakonatas, vienuoliai ir pasauliečiai kartu sprendžia Bažnyčios gyvenimo klausimus. Toks klausimų sprendimo būdas kilo iš apaštalų pavyzdžio, kai atsiradus nesutarimams jie susirinko į synodos – susirinkimą Jeruzalėje (Apd 15).

Tokie susirinkimai Bažnyčios gyvenime gali būti eiliniai arba neeiliniai. Ortodoksų Bažnyčia yra sudaryta iš penkiolikos visiškai savarankiškų Bažnyčių, vadinamų „autokefalinėmis“ (nuo gr. auto – pats, kephalē – galva). Jos viena nuo kitos visiškai nepriklauso, bet yra vienijamos to paties tikėjimo, tų pačių sakramentų ir bendros bažnytinės drausmės (tam tikros taisyklės galioja visose penkiolikoje Bažnyčių). Šios penkiolika Bažnyčių vadinamos vietinėmis, arba dalinėmis, ir kartu sudaro Visuotinę Bažnyčią. Vietinės Bažnyčios susirinkimas ( synodos) yra aukščiausias šios kiekvienos Bažnyčios valdymo organas, turintis teisę netgi išrinkti arba nušalinti aukščiausią Vietinės Bažnyčios vadovą (patriarchą, metropolitą ar arkivyskupą). Todėl kiekvienoje Vietinėje Bažnyčioje reguliariai vyksta eiliniai šios Bažnyčios susirinkimai, sprendžiantys svarbiausius jos klausimus.

Neeiliniai susirinkimai – tokie, kuriuos Bažnyčia sušaukia kilus krizei ar nesutarimui. Garsiausi yra Ortodoksų Bažnyčios pripažįstami 325–787 m. vykę septyni Visuotiniai Susirinkimai, kuriuose paskelbtas Tikėjimo išpažinimas, paaiškinta Kristaus dievystė, Jo žmogiškumo ir dievystės santykis, patvirtintas ikonų naudojimo Bažnyčioje teisingumas. Be šių susirinkimų, vėlesniais amžiais buvo rengiami Didieji Ortodoksų Bažnyčios susirinkimai, juose dalyvaudavo kelių vietinių Bažnyčių atstovai (dvasininkai ir pasauliečiai). Didieji susirinkimai taip pat sprendė svarbius tikėjimo klausimus, kilusias krizes.

Tokia yra pirmoji žodžio synodos reikšmė – Bažnyčios susirinkimas. Antroji reikšmė, kuria šis žodis dažniausiai vartojamas slavų kalbose, nurodo į nuolat veikiantį specialų susirinkiminį Bažnyčios valdymo organą. Toks sinodas yra įstaiga, turinti savo pastatą ir pašto adresą. Kiekviena Vietinė Bažnyčia turi savo aukščiausią sinodą, kuriam vadovauja vyskupas, turintis patriarcho, metropolito arba arkivyskupo garbės titulą. Sinodo vadovas (pirmininkas) simboliškai laikomas ir vietinės Bažnyčios galva. Sinodo nariai dažniausiai yra vyskupai, tačiau, priklausomai nuo vietinės Bažnyčios tradicijų, sinode gali posėdžiauti ir kunigai ar netgi pasauliečiai.

Skirtingi susirinkimų lygmenys

Vietinės Bažnyčios susirinkimai, nors ir yra įprasta Bažnyčios gyvenimo dalis, nėra dažnai šaukiami. Rusiõs Ortodoksų Bažnyčioje, kuriai priklauso ir Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia, tokių susirinkimų per paskutinius penkiasdešimt metų buvo keturi: 1971, 1988, 1990 ir 2009 metais. Juose buvo renkamas naujas Vietinės Bažnyčios vadovas (patriarchas, mirus senajam), tvirtinami Vietinės Bažnyčios kanonų teisės pakeitimai (nes be Visuotinės Bažnyčios taisyklių, kiekviena Vietinė turi savų), kanonizuoti šventieji. Žinoma, kartą per dvidešimt metų vykstančių susirinkimų nepakanka Bažnyčiai valdyti, todėl egzistuoja žemesni susirinkiminiai dariniai.

Dažniau nei Vietinės Bažnyčios susirinkimas renkasi Vietinės Bažnyčios vyskupų susirinkimas. Senovėje skirtumo tarp Vietinės Bažnyčios susirinkimo ir vyskupų susirinkimo nebuvo, net ir vyskupų (be žemesnių dvasininkų ir pasauliečių) susirinkimai vadinti Vietinės Bažnyčios susirinkimais. Šiandien, kai technologijos leidžia vyskupams susitikti gerokai dažniau, nutarta atskirti sampratas. Vietinės Bažnyčios susirinkimui, kuris vyksta dalyvaujant visiems dvasininkų ir pasauliečių atstovams, nuspręsta palikti iškilmingiausius Bažnyčios sprendimus, tokius, kaip naujojo patriarcho išrinkimas. O vyskupų susirinkimas – kadangi vyskupams ir priklauso aukščiausia valdžia Bažnyčioje – gali savarankiškai spręsti daugumą Bažnyčios gyvenimo klausimų. Vyskupų susirinkimai vyksta ne rečiau kaip kartą per ketverius metus, jiems priklauso teisė šaukti Vietinės Bažnyčios susirinkimą.

 

artuma202201 rs 21 2
Šventojo ir Didžiojo Ortodoksų Bažnyčios susirinkimo Kretoje 2016 m., kuriame dalyvavo
10 iš 15 autokefalinių Bažnyčių atstovai Sekminių liturgija. John Mindala nuotrauka


Laikotarpiu tarp Vietinės Bažnyčios vyskupų susirinkimų Bažnyčią valdo Sinodas, turintis savo pirmininką – patriarchą, metropolitą arba arkivyskupą. Skirtingose vietinėse Bažnyčiose skiriasi principai, pagal kuriuos renkami (skiriami) Sinodo nariai, skiriasi Sinodo sudėtis, taip pat Sinodo santykis su savo pirmininku. Vienose Bažnyčiose Sinodo pirmininko valdžia yra didesnė (ypač tose, kur yra patriarchai), kitose Bažnyčiose Sinodo pirmininkas mažai kuo skiriasi nuo kitų narių. Rusiõs Bažnyčioje XVIII–XIX a. buvo laikotarpis, vadinamas „sinodiniu periodu“, kai Bažnyčia neturėjo patriarcho, aukščiausia jos valdžia laikytas Švenčiausiasis Valdantysis Sinodas, o jame, be vyskupų, buvo kunigai bei vienas pasaulietis – Sinodo oberprokuroras, imperatoriaus atstovas.

Bet tai dar ne visi susirinkimų lygmenys. Į susirinkimus renkasi parapijų tikintieji, kurie padeda klebonui valdyti parapiją, jų išrinkti atstovai (pasauliečiai) kartu su dvasininkais buriasi į vyskupijų susirinkimus (parapijų ir vyskupijų susirinkimai rengiami kartą per metus). Vyskupijų susirinkimai renka atstovus į Vietinės Bažnyčios susirinkimą, jei toks buvo sušauktas. Tokiu būdu susirinkiminis valdymo principas persmelkia visus Bažnyčios lygmenis nuo parapijos iki Visuotinės Bažnyčios.

Sinodiškumas ir visuotinumas

Tokio susirinkiminio Bažnyčios gyvenimo, sinodiškumo nederėtų painioti su demokratija. Sinodiškumas Ortodoksų Bažnyčioje nėra demokratija. Visa valdžia Ortodoksų Bažnyčioje priklauso apaštalų įpėdiniams – vyskupams, ir pasauliečių balsų dauguma nieko nereiškia, jei jiems nepritaria vyskupai. Bet sinodiškumas užtikrina Bažnyčios visuotinumą.

Sinodiškumas pirmiausia padeda vyskupams išgirsti pasauliečius, jų lūkesčius, problemas. Tai kartu ir būdas vyskupui perduoti dvasininkams ir pasauliečiams savo žinią, paaiškinti savo sprendimus, o pasauliečiams – susipažinti su Bažnyčios gyvenimu. Tai gerai matyti vyskupijų susirinkimuose, kur vyskupas ir vyskupijos institucijų atstovai susirinkusiesiems pristato ataskaitas apie Bažnyčios veiklą, vyksta rinkimai į kai kurias institucijas, dvasininkai ir pasauliečiai užduoda klausimus, balsuoja, iškelia problemas. Išvykdamas į Vietinės Bažnyčios vyskupų susirinkimą, vyskupas turi galimybę žinoti savo vyskupijos tikinčiųjų lūkesčius bei problemas, o tikintieji per kitą vyskupijos susirinkimą iš paties vyskupo lūpų išgirs svarbiausias vyskupų susirinkimo mintis.

Bažnyčios narių – pasauliečių ir dvasininkų – bendrystė, visų balsų išklausymas priklauso nuo konkrečių asmenų valios kalbėti bei girdėti. Tipiniame sinode, arba susirinkime, atsakingieji asmenys pristato, kas nuveikta po paskutinio susirinkimo, taip pat atskirai pristato aktualiuosius Bažnyčios gyvenimo klausimus ir problemas, o po kiekvieno pranešimo visiems suteikiama galimybė kalbėti ir balsuoti (jei yra balsavimas). Po visų pranešimų taip pat yra galimybė kelti su pranešimais nesusijusių klausimų, o pabaigoje, kaip Apaštalų darbų knygoje, vyriausiasis susirinkimo dalyvis apibendrina susirinkimo žinią. Taigi apaštalai ateinančioms kartoms paliko sinodiškumo pavyzdį, o ar šiuo įrankiu naudotis – pačių Bažnyčios narių pasirinkimas.

Religinėje rusų filosofijoje sinodiškumas (rus. sobornostj) tapo labai svarbi idėja, ir ją pasitelkiant aiškinama, kodėl Bažnyčia yra visuotinė (katholike). Bažnyčia nėra nei individualistinė, nei demokratinė institucija – joje kiekvienas asmuo egzistuoja santykyje su kitais, bendruomenėje, o klausimai nėra sprendžiami paprasta balsų dauguma (vyskupo balsas ir pasauliečio balsas nelygiaverčiai). Bažnyčia taip pat nėra diktatoriška, autoritarinė ar kolektyvistinė institucija – joje nėra vieno žmogaus „piramidės viršūnėje“, joje vertinamas kiekvienas asmuo, o sinodiškumo principas užtikrina visų Bažnyčios narių įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą, pradedant parapijomis.

Sinodiškumo principas yra labai svarbus Ortodoksų Bažnyčiai, tai jos valdymo pagrindas. Jis kažkuo primena mūsų valstybės valdymo sistemą, tačiau ir ryškiai skiriasi. Valstybė yra įsteigta tautos, visi jos piliečiai lygūs, o Bažnyčia yra įsteigta Dievo, joje ne visi žmonės vienodai yra pašaukti valdyti. Tačiau sinodiškumas sudaro sąlygas, kad kiekvienas būtų išgirstas ir išklausytas.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2022 lapkritis 11

Artuma - artuma202211 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22