Minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, spalio 1-ąją, savo dėmesį skyrėme ir kalbėjome apie pagyvenusius žmones. Apie senjorų iššūkius ir kasdienybę dalijasi Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos Carito koordinatorė Aurelija Lipskė bei senjorų klubo nariai Elena, Cezarija,Monika, Onutė,Danutė Marija, Vytautas, Aleksandra ir Regina.
Caritas darbuotojai ir savanoriai kiekvieną dieną sutinka šimtus senelių, kuriems yra reikalinga elementari pagalba buityje. Dalis jų vieniši, todėl itin svarbu juos aplankyti ir pabūti kartu. Caritas organizuoja seneliams ir įvairias veiklas. Pvz., senelių klubai ir susirinkimai parapijose, kur jie dalijasi patirtimi, patarimais, pavyzdžiu, padrąsinimais. Didžiausia jų dovana Carito žmonėms yra malda, sauganti tarsi skydas ir lydinti visas veiklas.
Aurelija, kaip gyvena parapijos senjorai? Kokią įtaką jiems turėjo pandemija, karas Ukrainoje?
Aurelija : Kartu su Carito savanoriais stengiamės, kad seneliai būtų apdovanoti dėmesiu ir rūpesčiu. Žinoma, tai siekiamybė, nes apglėbti visus dėl savanorių stokos, deja, neturime galimybės. Bet senoliais, kurie lanko senjorų klubą, rūpinamės kaip savo šeimos nariais. Dėl pandemijos daug streso patyrėme, ypač pirmomis dienomis, tiek vyresnio amžiaus asmenys, tiek jaunesni. Ir pačiai pirmomis pandemijos dienomis buvo labai neramu dėl nežinomybės, kurią atnešė virusas. Tačiau pagalvojusi apie vienišus senolius, supratau, kad turiu veikti ir nėra laiko bijoti. Pirmiausia „aplankiau“ visus telefono skambučiu. Patikinau, kad neliks be pagalbos, kad su savanoriais pirksime maisto, vaistų, mokėsime mokesčius, „lankysime“ skambučiu. Prašiau, kad jie paskambintų vieni kitiems, ypač sunkiai išgyvenantiems pandemiją. Būdavo, kad pokalbiai užtrukdavo iki kelių valandų. Senoliai taip pat vieni su kitais susiskambindavo porą kartų per dieną. Buvo tokių, kurie patyrė daug streso, nežinomybė kėlė paniką, reikėjo su kažkuo pasidalyti, išgyventi ją kartu. Prasidėjus karui Ukrainoje bendri susitikimai ir pokalbiai leido daug greičiau susiorientuoti ir nusiraminti. Drauge klausėme, ką galime padaryti dėl Ukrainos ir jos žmonių. Žinoma, kasdienė malda už taiką, pokalbiai bei prisiminimai apie išgyventą karą vaikystėje, apie keliones į Ukrainą, sutiktus gerus žmones nuramino. Dainuojame ukrainietiškas dainas, kviečiame į svečius ukrainiečių, kartu švenčiame jų šventes.
Kokias veiklas organizuojate seneliams? Kaip jie į jas įsitraukia?
Aurelija : Smagiausia veikla, kurią organizuojame seneliams, yra senjorų klubas Iš širdies į širdį, skaičiuojantis jau 13 metus. Tapome kaip viena šeima, kurios kiekvienas narys rūpinasi vienas kitu. Renkamės kiekvieną trečiadienį, kartu švenčiame, dainuojame, priimame svečius, dalijamės. Lankomės koncertuose, spektakliuose, muziejuose, keliaujame. Vasarą lankėmės Juodkrantėje, rudenį vykome į Šiluvos atlaidus. Klubo nariai yra tapę draugais, palaiko vienas kitą kasdienybėje. Kartu planuojame, ką veiksime susitikę, kokias šventes minėsime, kokiomis temomis kalbėsime. Senjorai atsineša savo keptų pyragų, blynų, bandelių – dalijamės receptais. Senjoras Vytautas kiekvieną kartą atsineša savo surinktų vaistažolių arbatos, pasakoja apie jų poveikį. Ir vitaminų „bombomis“ vaišina. Praėjusį trečiadienį visi skanavome lygiomis dalimis maltą imbierą, spanguolės, bruknes, citriną ir medų. Rūpinasi kiekvienu.
Nutinka, kai vienam klubo nariui reikia daugiau paguodos ir dėmesio, tada skambiname, lankome namuose. Jaučiamės atsakingi vienas už kitą. Būna ir liūdnų patyrimų, tokių kaip amžinybėn išlydėti mylimą klubo narę. Dėkojome Dievui, kad buvome šalia jos, nes ji nenorėjo likti viena priartėjus paskutinei valandai.
Klubas – gyvas organizmas, jame verda gyvenimas, ir ne tik susitikimo dieną.
Aurelija, kaip tu atėjai į Carito veiklas ir kas tave labiausiai žavi sutinkant senjorus?
Aurelija : Į Caritą atėjau kaip savanorė, padėjau močiutei jos kasdienybėje. Kartą per savaitę pristatydavau maistą į namus, registruodavau pas gydytojus, nuveždavau į gydymo įstaigą, po to palydėdavau namo. Kalbėdavomės. Aš tiek daug gavau iš jos, nemoku paaiškinti, ką patyriau. Pati savanorystė – kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni atgal, su kaupu.
Sutinkant senjorus labiausiai žavi jų pasitikėjimas Dievu, gyvenimo džiaugsmas, tradicijų laikymasis ir puoselėjimas. Kiek dainų jie žino! Kokius eilėraščių kuria ir deklamuoja atmintinai. Kiek daug vargo ir neteisybės gyvenime patyrę, bet dėkingi ir džiaugsmo kupini. Tiek daug meilės gyvenimui! Visi klubo nariai tokie skirtingi, bet visi labai ypatingi.
Ką daryti, kad senjorų vienišumo ir vienatvės būtų mažiau?
Aurelija : Manau, kad mums, ypač savo parapijose, reikia budėti ir eiti į paribius, ieškoti vienišų, apleistų senelių. Būti visų pirma šalia tų, kurie jau nebepajėgia ateiti iki bažnyčios, Carito. Kai pastebėsime savo parapijose vienišus senelius ir būsime šalia jų – vienišumo senjorų tarpe bus tikrai mažiau.
Senjorams svarbiausia neužsidaryti namuose, ieškoti mielos veiklos, bendraminčių, bendraamžių. Žinoma, miesteliuose gyvenančius senjorus raginčiau kreiptis į seniūniją ar parapiją su iniciatyva burti pagyvenusius žmones.
Patirtis rodo, kad jaunimas prisiriša prie senjorų, su didžiausia pagarba ir džiaugsmu patarnauja jiems. Taip yra mūsų klube. Klubas – tai šeima, kurios tiesiog užsinorėjęs negali palikti, nes sieja tikri jausmai.
Brangūs seneliai, o ką jums reiškia šis klubas?
Onutė : Dvasinis įkvėpimas, širdies džiaugsmas šitas klubas, kuris suteikia ir jėgos, ir sveikatos. Pamirštame ligas, visas negandas ir džiaugiamės kiekvieną trečiadienį. Kad ir kas būtų, vis tiek rengiamės, susitinkam, nes čia jaučiamės labai laimingi. Mūsų draugystė nesibaigia klubu, kasdien susiekiame telefonu.
Vytautas : Man buvo labai nejauku iš pradžių, nes niekad nedalyvavau jokiose veiklose, o dabar man tas klubas labai reikalingas.
Cezarija : Iki kito trečiadienio turime pilnai kalbos, turime apie ką pasikalbėti – kas vyko klube, kas patiko, nepatiko, ką norėtume veikti. Šiltomis dienomis išeinam ant suolelio kartu pasėdėti, padainuojam.
Monika : Kiekvieną kartą būna teminiai pokalbiai, įdomūs užsiėmimai, išgirsti visokių patarimų, praturtėji, kad ir senatvėje, įgauni savotiškos patirties. Trečiadienį rengiesi, tvarkaisi kaip į kokią šventę. Esu dar naujokė, bet man iš karto patiko. Atėjau, prisistačiau ir iš karto pritapau. Visos tokios mielos ir geros. Klube mūsų dienos kaip šventė.
Aleksandra : Tai pabėgimas nuo vienatvės. Nes dauguma, kurie čia ateina, gyvena po vieną. Paprasčiausiai reikia bendrystės, reikia pakeisti aplinką. Bet širdis juk negali pasenti, dar gyvenimu džiaugiasi siela. Tai yra sielos džiaugsmas – bendrystė.
Danutė Marija : Aš čia suradau nepaprastai gerų draugų. Ar jūs įsivaizduojate, ką reiškia tokiame amžiuje turėti draugų? Čia man labai patinka, todėl ir ateinu. Yra galimybė ir realizuoti save – dainą sudainuoti, eilėraštį padeklamuoti ar kokį pasisakymą. Gyvename uždaroje aplinkoje ir norime save išreikšti.
Regina: Ateinu pasižiūrėti į laimingas kitų akis, tada ir pačiai linksma, o jeigu tik žiūri į susiraukusius, viskuo nepatenkintus, o Dieve, galvoji, kokie biedni esam. O ateini čia – visi turtingi, gražūs, laimingi. Jei nebūčiau atėjusi, tai jau būčiau surambėjusi seniai.
Elena: Džiaugiuosi, kad yra kur ateiti. O kur daugiau seniams nueiti? Niekas mūsų nekviečia. Džiaugiuosi neapsakomai, kad galiu ateiti į klubą ir bažnyčią.
Ačiū visiems, su kuriais drauge galime kurti švelnumo revoliuciją rūpindamiesi vieni kitais. Švęskime gyvenimą!
